Kainų augimo karuselė šiais metais bus nesustabdoma
Nors šiandien būtų gana sudėtinga pedantiškai išvardyti visas makroekonomines šalies problemas, tačiau nesunku pastebėti aktualiausias, lemiančias visų mūsų gyvenimą ir valstybės perspektyvą.
Bendrasis vidaus produktas (BVP) jau šešti metai iš eilės auga ir Baltijos valstybės pirmauja visoje Europoje. 2007 m. pirmąjį pusmetį realus BVP išaugo 8,1 proc., o nominalus BVP, apskaičiuotas einamosiomis kainomis, – beveik 17 procentų.
„Mes matome, kad didesnę šio prieaugio dalį sudarė vadinamasis defliatorius, t. y. nominalaus BVP padidėjimas dėl to, kad pakilo kainos. Per tris praėjusių metų ketvirčius realus BVP išaugo dar daugiau, tačiau mums atrodo ir yra įrodymų, kad defliatoriaus dalis bus dar didesnė. Pagal tai galima spręsti, kad kainos augs vis sparčiau ir sparčiau“, – įžvelgia V. Titarenka.
Kainų didėjimo tendencijas iliustruoja gamintojų kainų indekso ir vartojimo kainų indekso pokytis. Pagal BVP defliatorių galima spręsti, kiek padidėjo šalyje pagamintų produktų ir suteiktų paslaugų kainos. Vartotojų kainų indeksas parodo tam tikro vartotojų krepšelio kainų pokytį. Čia patenka ne tik šalies viduje pagamintos prekės, bet ir importuotos.
Gamintojų kainų indekso pokytis 2006 m. nesudarė nė 3 proc., o 2007 m. iki spalio jau buvo 13,4 procento. Panašias tendencijas rodo ir vartojimo kainų indeksas. 2006 m. vartojimo kainos augo 4,6 proc., 2007 m. – 7,8 procento. Labiausiai brango maistas ir komunalinės paslaugos – tai prekės, kurių kainomis remiantis skaičiuojamas vartojimo kainų indeksas ir infliacija. Brango ir kitos prekės, išskyrus aprangą ir avalynę.
„Taigi kainų didėjimo dinamika akivaizdi. Skaudžiausia, kad tas laikas, kai infliaciją buvo galima suvaldyti, mano manymu, jau praeityje. Manau, kad prie infliacijos spurto prisidėjo ne tik kainų augimas mūsų šalyje, bet ir išoriniai veiksniai, pavyzdžiui, prastas grūdų derlius Europoje, dėl kurio pabrango maisto produktai.
Įtakos infliacijai taip pat turėjo išaugusi javų paklausa biokurui gaminti ir rekordinės naftos kainos. Taip pat toliau brangsta energija, o dėl jos – ir komunalinių paslaugų kainos. Reikia manyti, kad kainos, kurias lemia išoriniai veiksniai, augs ir ateityje.
Užtenka pasižiūrėti, kiek elektros ir dujų kainos skiriasi Lietuvos ir Vokietijos įmonėse – šiuo metu apie du kartus. Esame Europos Sąjungoje (ES), todėl vyksta natūralus asimiliacijos procesas.
Be to, esame įsipareigoję uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, o tai reiškia, kad nuo 2009 m. brangs elektra. Dar mūsų laukia akcizų didinimas tabakui ir kurui, o tai – infliacijos veiksniai. Belieka apgailestauti, kad instrumentų išoriniams infliacijos veiksniams arba jų padariniams suvaldyti valstybė neturi, o šiomis ligomis serga visa Europa“, – aiškina analitikas.
Dviženklius infliacijos rodiklius lemia mažas darbo našumas
Pasak V. Titarenkos, skirtingai nei Vakarų Europoje, Lietuvoje infliacija didėjo ir dėl vidinių priežasčių. Lietuvoje produktyvumo lygis labai žemas, o darbo užmokestis kilo kur kas sparčiau už darbo našumą.
„Pateiksiu labai įdomų pavyzdį. Neseniai dalyvavau NT forume, kuriame dalyvavo ir didžiausi bei žinomiausi Lietuvos NT plėtotojai. Jie mums išvardijo, iš ko susideda vieno kvadratinio metro būsto savikaina, – tai žemė, darbo jėga, statybinės medžiagos ir t. t. Paskui paklausėme auditorijos ir analitikų, kaip sumažinti savikainą.
Statybininkai ir NT plėtotojai atsakė, kad savikainos sumažinti neįmanoma, jei darbo jėga ir statybinės medžiagos brangsta kiekvieną dieną. Tuomet mes pasiūlėme didinti darbo našumą. Jie nesuprato, apie ką kalbame. Pateiksiu kitą pavyzdį. Neseniai į Lietuvą atvažiavo Vokietijos statybos bendrovė, kuri atsivežė statybininkus vokiečius, savo darbo įrankius ir įrangą.
Ir jie labai sėkmingai konkuruoja su lietuviškomis statybos įmonėmis, kurios atnaujina senus daugiabučius. Dabar paklausiu, koks vienintelis aspektas skiria Lietuvos ir Vokietijos įmones? Atsakymas – aukštas darbo našumas. Jie atvažiavo su savo darbuotojais, kurie yra dar brangesni, ir su savo technika, kuri taip pat modernesnė ir brangesnė, tačiau jų darbo našumas yra toks, kad jie gali konkuruoti su Lietuvos įmonėmis ir renovaciją atlikti pigiau“, – pasakoja V. Titarenka.
Pašnekovo teigimu, kainos didėjo dėl vadinamosios darbo užmokesčio ir kainų spiralės, o tai – pavojingos ekonominės ligos simptomas.
„Mūsų šalyje darbo užmokestis auga sparčiau nei darbo našumas ir tai, manau, yra viena iš svarbiausių infliacijos priežasčių. Jeigu mes negalime sukurti daugiau produkcijos, o darbo užmokestis kyla, vadinasi, visuminės paklausos augimas ima viršyti visuminės pasiūlos augimą.
Kai paklausa viršija pasiūlą, kainos auga. Kyla klausimas, ar galima išspręsti šias problemas. Eliminuoti išorinių veiksnių, ko gero, neįmanoma, bet ar galima padidinti darbo našumą? Žinoma, kad galima ir ne darbuotojų atlyginimų lėšomis.
Tiesiog reikia gerinti investicinį klimatą, skatinti konkurenciją, stengtis į šalį pritraukti su moderniomis technologijomis susijusias užsienio investicijas ir taip didinti darbo našumą. Tačiau pas mus, deja, nieko nedaroma. Prieš dvejus metus dalyvavau rengiant investicijų skatinimo programą, kuri iki šiol nėra patvirtinta“, – sako analitikas
Kita problema – Lietuvoje nebeliko laisvos darbo jėgos, o tai taip pat skatina infliaciją. Prieš trejus metus makroekonominė aplinka buvo geresnė, todėl beveik nevaržomai plėtėsi verslas ir buvo galima veiksmingiau konkuruoti dėl užsienio investicijų.
„Kai dabar atvažiuoja potencialus investuotojas iš Skandinavijos ar Vakarų Europos ir paprašo paaiškinti, kokia situacija Lietuvoje, tenka nuliūsti. Privalau parodyti svarbiausius makroekonominius rodiklius, taip pat ir nedarbo lygį.
Pamatęs 4,5 proc. nedarbo lygį, investuotojas supranta, kad mūsų šalyje nėra laisvos darbo jėgos“, – teigia V. Titarenka, pabrėždamas, kad ilgainiui dėl emigracijos susidaręs darbo jėgos stygius ne tik neleis pritraukti investicijų, bet ir mažins šalies įmonių konkurencingumą.
Darbo užmokesčio ir kainų augimo spiralė – nesulaikoma
Kainų kilimas skatina mažiau taupyti ir daugiau išlaidauti. Jeigu kas nors rytoj kainuos brangiau, žmonės perka tai šiandien. Ir dar skolinasi, nes nori įsigyti kuo greičiau.
Pasak ekonomikos specialistų, tokia vartotojų elgsena natūrali: kylant kainoms, visuminė paklausa didėja, o tai leidžia įmonėms didinti kainas, nes mažėja konkurencija. Įmonės gauna didesnį pelną, nors išlaidos auga gana sparčiai. Jeigu kainos didėja, darbuotojai reikalauja didinti atlyginimus. Padidinus atlyginimus, o jie mūsų šalyje auga po 20 proc. per metus ir yra vieni mažiausių ES, didėja infliacija.
„Blogiausia tai, kad visuomenėje pradėjo formuotis infliaciniai lūkesčiai, nes visi tikisi, kad artimiausiu metu kainos didės. Tačiau situacija kur kas grėsmingesnė. Iš pirmo žvilgsnio įmonėms gerai – kainos pakilo, konkurencija sumažėjo, pelnas išaugo. Bet jeigu visos ekonomikos mastu pradeda augti kainos, ilgesniu laikotarpiu kyla klausimas, ar sugebėsime parduoti produkciją užsienio rinkose, ar mūsų produkcija bus patraukli kainos požiūriu vidaus rinkoje.
Dabar sienų nebėra ir jeigu mūsų šalyje, pavyzdžiui, brangsta vištiena, tiekėjai važiuos i Lenkiją, kur vištiena pigesnė ir tokiu atveju tampame nekonkurencingi. Kol kas viskas gerai, pagal eksporto rodiklius mes augame, bet jeigu kainos bei atlyginimai ir toliau kils, situacija gali tapti grėsminga“, – aiškina V. Titarenka.
Lietuvoje sparčiausiai iš visos ES didėjo gyventojų ir verslo lūkesčiai. Tai skatino vartojimą. Pagal galutinį vartojimo išlaidų augimą Lietuva yra ES sąrašo viršuje, nors pagal BVP vienam gyventojui esame paskutiniai, išskyrus Rumuniją ir Bulgariją.
Itin svarbu tai, kad vartojimo išlaidos auga sparčiau nei BVP, t. y. vartojama daugiau nei pagaminama. Dar didesnį atotrūkį pamatyti galima, jeigu paanalizuotume mažmeninės prekybos augimo tempus. Mažmeninės prekybos rinka kasmet auga po 30 proc., tačiau namų ūkių pajamos pernai didėjo apie 17 procentų.
„Iš to matyti, kad mes vartojame ateities vartojimo sąskaita. Tiek namų ūkių, tiek valstybės įsiskolinimas sparčiai didėja. Pagal vartojimo kreditų portfelio augimo apimtis 2006 m. mus lenkė tik estai, o 2007 m. tapome lyderiais. Nepaisant to, bendras mūsų įsiskolinimų lygis dar žemas palyginti su kitomis ES šalimis“, – nuramina analitikas.
Natūralu, kad daug vartojant ir perkant užsienyje pagamintų prekių, didėja užsienio prekybos deficitas ir blogėja einamosios sąskaitos balansas. Pirmąjį 2006 m. pusmetį einamosios sąskaitos deficitas sudarė 15 proc., o antrąjį pusmetį dėl didžiųjų metų švenčių dar labiau padidėjo. Neigiamas užsienio prekybos balansas išliko ir 2007-aisiais.
V. Titarenkos teigimu, infliacijos padariniai gali būti dvejopi. Jeigu kainos ir gamybos išlaidos taip didės, Lietuva negalės konkuruoti tarptautinėse rinkose. Lietuva, kaip maža atvira ekonomika, negali augti ilgesnį laiką į vidaus rinką orientuotų sektorių sąskaita, t. y. prekyba, statyba, NT ir pan. Būtina sparčiai plėtoti eksportą, kitaip nebus užtikrintas stabilus ekonominis augimas.
Kitas infliacijos padarinys – mažėjanti gyventojų perkamoji galia. Dėl kainų kilimo gyventojai galės nupirkti mažiau prekių ir paslaugų. Dar blogesnis infliacijos padarinys – didėjanti visuomenės socialinė diferenciacija.
„Kaip žinia, labiausiai didėja maisto produktų ir komunalinių paslaugų kainos, o tai – būtiniausios vartojimo grupės. Jeigu žmogus gauna vidutines ar mažesnes nei vidutines pajamas, jis išleidžia didžiąją dalį pajamų būtiniausioms prekėms. Pigiausios prekės dažniausiai brangsta labiausiai.
Jeigu dabar vidutinė metinė infliacija yra daugiau nei 10 proc., šiai socialinei grupei infliacija yra du ar net tris kartus didesnė nei vidutinė. Tai labai skaudus padarinys ir šiandien visuomenėje matome didėjančią įtampą. Prieš penkerius metus Lietuvoje niekas nestreikavo, o dabar nuolat girdime naujienas apie pedagogų streikus ar ugniagesių reikalavimus“, – teigia V. Titarenka.
Specialistas pastebi ir kitą neigiamą infliacijos padarinį – vartotojų lūkesčių pablogėjimą. Vartotojų ir gamintojų lūkesčiai Lietuvoje didėjo labai sparčiai. Nuo 2003 m. Statistikos departamentas pradėjo skaičiuoti ekonominių vertinimų rodiklį, į kurį įeina vartotojų pasitikėjimo rodiklis, pramonės pasitikėjimo rodiklis, statybų, prekybos ir paslaugų sektorių pasitikėjimo rodikliai.
„Tiek vartotojų pasitikėjimo, tiek kiti rodikliai praėjusių metų balandį pasiekė maksimumą ir pradėjo kristi. Dabar vartotojų pasitikėjimo rodiklis sumažėjęs. Mano nuomone, vartotojų pasitikėjimo rodiklis, jų optimizmo didėjimas buvo viena pagrindinių ūkio plėtros varomųjų jėgų.
Tai būdinga ir NT rinkai. Vartotojų lūkesčiai gerėjo, todėl jie manė, kad pajamos augs ir ateityje. Dėl šios priežasties vartotojai daugiau išlaidavo. Kai lūkesčiai pradėjo blogėti, vis daugiau žmonių susimąstė. Kainos pradėjo kilti ir tai buvo savotiškas šaltas dušas“, – mano V. Titarenka, atkreipdamas dėmesį ir į pozityvius infliacijos padarinius.
Euforija susargdino, tačiau atvėrė ir naujų galimybių
Per pastaruosius kelerius metus Lietuvoje jau susiformavo pernelyg optimistiški vartotojų lūkesčiai, kurie neturėjo pagrindo. Tai galima paaiškinti adaptyvių lūkesčių teorija, kai žmogus, prognozuodamas savo ateitį, remiasi tik praeities įvykiais ir savo prognozėmis praeityje.
„Jeigu aš prieš dvejus metus maniau, kad mano atlyginimas padidės 5 proc., o realiai padidėjo 10 proc., jei prieš metus maniau, kad atlyginimas didės 10 proc., o realiai padidėjo 15 proc., natūralu, kad kitais metais tikėsiuosi 20 ar net 25 proc. augimo.
Galima sakyti, kad taip susiformavo ne sveikas optimizmas, bet savotiška euforija. Ir tai, kad mes dabar maudomės tam tikrame šaltame duše, yra gerai. Jeigu NT kainos ir toliau augtų po 30–40 proc., o įsiskolinimai bankams – po 100 proc. per metus, tuomet kristume nuo aukštesnio taško. Geriau dabar nežymus sulėtėjimas, negu smarkus kritimas ar krizė po metų ar dvejų“, – tikina V. Titarenka.
Jo teigimu, pastaraisiais metais šalies ekonomika auga dėl vartojimo šalies viduje. Jeigu skolinimosi išlaidos didės, o paskolų portfelis nebeaugs taip sparčiai, vadinasi, lėtės NT rinka. Tuomet labai tikėtina, kad šiais metais ekonomikos varikliu taps tie verslo sektoriai, kurie orientuoti į eksportą: apdirbimo pramonė ir transporto sektorius, eksportuojantis daugumą savo paslaugų.
Augantis eksportas ir investicijos į technologijas teikia vilčių ekonominei sveikatai
Kasmet iki trečdalio augantis eksportas itin optimistiškai nuteikia verslininkus. 2005 m., kai eksporto augimas buvo apie 27 proc., pasiektas pats pikas. 2006 m. eksporto augimas sulėtėjo iki 18 proc. ir 6,5 proc. pirmąjį praėjusių metų pusmetį.
„Iš pirmo žvilgsnio skaičiai atrodo nelabai gražiai. Tačiau omenyje reikia turėti tai, kad šį sulėtėjimą daugiausia lėmė didelis AB „Mažeikių nafta“ produktų eksporto sumažėjimas.
Jeigu žiūrėtume į skaičius be „Mažeikių naftos“, matytume, kad reeksportas išaugo 50 proc., o lietuviškos kilmės prekių eksportas – beveik 20 procentų. Tokių eksporto rodiklių galėtų pavydėti bet kuri šalis“, – aiškina V. Titarenka.
Kitas vilčių teikiantis faktas – didėjančios įmonių investicijos. Ši tendencija taip pat pastebima nuo 2005 metų.
„Turint omenyje tai, kad nuo Rusijos krizės iki 2004 m. verslas beveik neinvestavo į technologijas ir įrenginius. Ir tai buvo natūralu, nes mes turėjome daug laisvos ir pigios darbo jėgos. Tačiau dabar verslas susiduria su darbo jėgos stygiumi ir atlyginimų augimu, todėl investicijos į įrenginius ir gamybos automatizavimą pasidarė aktualios.
Prieš trejus ar ketverius metus daugelis verslininkų nesuvokė, kad tai reikia daryti. Dėl augančio įmonių pelningumo reikia tikėtis, kad dabar ūkio modernizavimo procesas bus spartesnis“, – tikisi analitikas, primindamas apie stulbinamą Lietuvos įmonių pelningumo didėjimą, kurį iš dalies nulėmė infliacija ir sumažėjusi konkurencija.
