Apie tokią klaipėdiečių reakciją Vyriausybę jau buvo įspėję aplinkos apsaugos specialistai ir miškininkai. Jie ir patys įtaria, kad prašymas esą dėl valstybės interesų rezervuoti teritoriją Klaipėdos jūrų uostui yra ne kas kita, kaip gudrus verslininkų ir valdininkų planas pastatyti šioje vietoje viešąjį logistikos centrą.
Susisiekimo ministerija numačiusi Lietuvoje plėtoti tris viešuosius logistikos centrus - Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos. Kiekvienam jų numatyta skirti apie 100 mln. litų iš Europos Sąjungos (ES) paramos lėšų. Įgyvendinti šiuos projektus padeda ir privatus kapitalas.
Kaip apeiti Konstituciją
"Susisiekimo ministerijos pateikti argumentai prieštaringi. Nors vienur teigiama, kad siūloma tik rezervuoti teritoriją, o žemės naudojimo paskirtis (miškų ūkio) ir savininkai nesikeičia, tačiau kitur jau minima, kad ši teritorija reikalinga Klaipėdos viešajam logistikos centrui steigti. Įgyvendinti tokio projekto neįmanoma nepakeitus pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties ir neiškirtus valstybinės reikšmės miškų", - LŽ aiškino Aplinkos ministerijos Miškų ūkio departamento direktorius Valdas Vaičiūnas.
Jis priminė, kad Konstitucijoje ir Miškų įstatyme įtvirtinta nuostata, jog valstybinės reikšmės miškai - išimtinė Lietuvos nuosavybė, o paversti miško žemę kitomis naudmenomis galima tik išimtiniais atvejais, derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus.
Kuo kvėpuos žmonės?
Miškas, į kurį nusitaikė Klaipėdos jūrų uostas, yra prie pat miesto, be to, stūkso netoli Kuršių marių, todėl, gamtosaugininkų nuomone, turi išskirtinę apsauginę, socialinę ir ekologinę reikšmę.
Vyriausybės 2007 metų vasario 27-osios nutarimas draudžia paversti miško žemę kitomis naudmenomis miškuose, esančiuose vieno kilometro atstumu nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių.
"Nesuprantama, kodėl jūrų uostui prireikė būtent miško - juk prie Klaipėdos netrūksta dirvonuojančios žemės", - stebisi uostamiesčio ekologinio klubo "Žvejonė" pirmininkė Eglė Baltrūnaitė.
"Tie miškai - Klaipėdos plaučiai. Aplink miestą miškų mažai - tik šis plotas, į kurį nusitaikė uostas, ir dar Girulių pušynas. Kuo kvėpuos žmonės, kai miško neliks?" - klausia Kretingos miškų urėdijos, kuri prižiūri minėtą 300 hektarų mišką, urėdas Antanas Baranauskas.
Uosto užmojų nesustabdė net tai, kad urbanizuoti norimoje teritorijoje yra trečioji miesto vandenvietė. "Viskas buvo daroma tyliai, mūsų nuomonės neklausė", - piktinosi urėdas.
Sprendimas plėsti uosto infrastruktūrą šioje vietoje prieštarauja ir Klaipėdos rajono bendrajam planui. Pasak gamtosaugininkų, apie tokį svarbų sumanymą reikėjo informuoti visuomenę - tai daryti įpareigoja ES ir šalies teisės aktai. "Tai, kad nevertinamas poveikis aplinkai, nederinama su visuomene, rodo, kaip įžūliai siekiama įvykdyti lobistinius verslo planus", - įsitikinęs Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininkas Rimantas Braziulis.
Sumokės kompensaciją
Klaipėdos jūrų uosto infrastruktūros direktorius Algirdas Kamarauskas tvirtina, kad minėtos teritorijos rezervavimas nereiškia, jog ten bus vykdomi kokie nors darbai. "Niekas ten nesikeis. Kai ši teritorija bus rezervuota mums, užsakysime detalųjį planą, poveikio aplinkai vertinimą ir tada spręsime, ką daryti", - aiškino jis.
A.Kamarauskas neneigė, jog dalį miško gali tekti iškirsti. "Nemanau, kad būsime barbarai ir visą mišką kirsime. Galbūt apsiribosime tik jo dalimi, be to, sumokėsime kompensaciją, už kurią bus galima pasodinti naują mišką kitoje vietoje", - sakė jis.
A.Kamarauskas neginčijo ir spėjimų, jog toje vietoje bus statomas Klaipėdos viešasis logistikos centras. "Jei nori pritraukti daugiau krovinių, turėti daugiau pajamų - toks centras būtinas. Juoba kad logistikos centrų statybai numatyta daug lėšų iš europinių fondų. Nepasinaudoti jomis būtų neprotinga", - svarstė uosto atstovas.
Tačiau kodėl tam reikia aukoti valstybės mišką? "Nupirkti privačią žemę būtų brangu ir tai užtruktų, o ir jos savininkai vargu ar parduotų", - paaiškino A.Kamarauskas.
Gamtosaugininkai prognozuoja, kad nors Vyriausybė verslininkų norą palaimino, įgyvendinti jį nebus lengva - sukils uostamiesčio visuomenė, protestuos gamtos mylėtojai.
Politikai spaudžia
Netrukus Vyriausybė tarsis ir dėl Kauno viešojo logistikos centro. Jį Kauno apskrities regiono taryba siūlo statyti į šiaurę nuo Kauno tarptautinio oro uosto, prie Karmėlavos gyvenvietės. Siūlomoje teritorijoje yra apie 212 hektarų valstybės miško. Apie 175 hektarus jo tektų iškirsti. Kompensuojant šį praradimą Kauno miškų urėdijai siūloma įveisti tiek pat miško kitoje vietoje - prie Lapių gyvenvietės.
Greičiau apsispręsti dėl Kauno viešojo logistikos centro Vyriausybę ragina ne tik verslininkai, bet ir 20 Seimo narių. Savo laiške premjerui Gediminui Kirkilui ir susisiekimo bei aplinkos ministrams jie prašo pripažinti Kauno viešąjį logistikos centrą valstybei svarbiu ekonominiu projektu, nustatyti jo vietą Karmėlavos seniūnijoje ir įpareigoti atitinkamas institucijas suformuoti sklypą šiam objektui statyti.
Seimo nariai pataria centrą statyti būtent prie Karmėlavos. "Siūlomo žemės sklypo statusas - laisva valstybinė žemė, didžiumą teritorijos užima menkaverčiai, ketvirtos kategorijos ūkiniai miškai, todėl patvirtinus šį sklypą nereikėtų atlikti ilgai trunkančios ir brangiai kainuojančios poėmio visuomenės poreikiams procedūros", - nesidrovi atversti kortų parlamentarai.
Aplinkos ministerija šiam Seimo narių ryžtui kol kas nepritaria. "Turžėnų miškas šalia Karmėlavos gausiai lankomas ir tenkina visuomenės poreikius. Tam, kad jis būtų kertamas ir steigiamas viešasis logistikos centras, prieštarauja ne tik miškininkai, Karmėlavos bendruomenė, bet ir nepriklausomi miškų sertifikavimo ekspertai. Viešieji logistikos centrai turėtų būti planuojami mišku neapaugusioje teritorijoje", - įsitikinęs Aplinkos ministerijos valstybės sekretorius Arvydas Dragūnas.
Tiksli vieta slepiama
Susisiekimo ministerijos sekretorius, Viešųjų logistikos centrų plėtros ir veiklos priežiūros nuolatinės komisijos pirmininkas Arvydas Vaitkus gamtosaugininkus ramina, jog Turžėnų miškas išliks. Tačiau ne todėl, kad logistikos centrą norintys statyti verslininkai ir valdininkai labai myli gamtą, o dėl to, jog vien šio miško logistikos centrui nepakanka - valstybei tektų nupirkti ir apie 100 privačių žemės sklypų. "Mokesčių mokėtojams tai gali kainuoti šimtus milijonų, o gal ir net milijardus litų", - sakė A.Vaitkus.
Vyriausybės strateginis komitetas vis dėlto nusprendęs steigti Kauno viešąjį logistikos centrą ten, kur prognozuojami didžiausi krovinių srautai - toje vietoje, kur plačios vėžės geležinkelis kirsis su europinės vėžės geležinkeliu "Rail Baltica".
A.Vaitkus tikino, kad konkreti vieta dar neaiški. Jis neslėpė nenorįs jos atskleisti, nes privačių sklypų kaina čia labai išaugtų. "Viskas daroma pagal įstatymus. Logistikos centrai reikalingi ne tik stambiajam verslui - jie praverčia ir smulkiesiems verslininkams, žodžiu, visai valstybės ekonomikai", - vardijo logistikos centrų privalumus Susisiekimo ministerijos sekretorius.
Užsimojo prieš save
Lietuvos miškininkų sąjungos pirmininkas profesorius Edvardas Riepšas dar prieš porą mėnesių išsiuntė premjerui G.Kirkilui, aplinkos, susisiekimo ir ūkio ministrams Artūrui Paulauskui, Algirdui Butkevičiui ir Vytui Navickui bei apskričių viršininkams laišką, kuriame protestuoja dėl pastaruoju metu padažnėjusių atvejų, kai miškai paverčiami kitomis naudmenomis perduodant juos laisvųjų ekonominių zonų, logistikos centrų, žvyro karjerų ir kitų komercinių objektų plėtrai.
"Valstybė, leisdama iškirsti valstybinius priemiesčių miškus ir jų žemę paversti kitos paskirties žeme, praranda kur kas daugiau, negu išleistų pinigų išpirkti privačias žemės ūkio paskirties žemes", - kritikuoja E.Riepšas.
Jo nuomone, valdininkai nesuvokia tikrosios miško vertės. Ekonomistai yra apskaičiavę, kad mediena sudaro tik apie 36 proc. miško vertės. Likusieji 64 proc. - tai deguonies gamyba ir teršalų valymas, rekreacijos, estetinė ir kitos funkcijos, taip pat tokie miškų turtai kaip grybai, uogos, vaistiniai augalai. Priemiestinių miškų, į kuriuos yra nusitaikę logistikos centrų steigėjai, vertė, pasak profesoriaus E.Riepšo, dar 100 kartų didesnė.
"Civilizuotose šalyse nekertami miškai, kad būtų galima juose statyti logistikos centrus ir kitokius objektus. Tokioms statyboms privatus kapitalas perka žemės ūkio paskirties žemę rinkos kainomis. O Lietuvoje, prisidengus viešuoju interesu, bandoma daryti verslą valstybės miškų sąskaita", - piktinasi generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas.
Jis priminė, kad Lietuvos miškingumas - vienas mažiausių Europoje, tad užsimoję kirsti miškus, ypač priemiestinius, valdininkai ir verslininkai iš tikrųjų kerta šaką, ant kurios jie patys sėdi.
