Šių neskraidančių paukščių augintojai tikina, kad pastaraisiais metais didesnes pajamas gaunantys tėvynainiai perka vis egzotiškesnius maisto produktus. Tiesa, strutienos per metus Lietuvoje nuperkama palyginti nedaug – tik 2,5 tonos, nes mokėti 60 litų už kilogramą išgali toli gražu ne kiekvienas.

Dažniausiai stručio mėsą parduotuvėse galima pamatyti supakuotą ir užšaldytą, atvėsintos galima išvysti tik prieš didžiąsias metų šventes.

„Kai kurie žmonės pradėjo rūpintis savo sveikata ir strutieną perka dėl to, kad šioje mėsoje yra nedaug riebalų“, – pasakojo Kauno rajone Girininkuose įsikūrusio „Stručių genetikos centro“ valdytojas Arūnas Jonas Plančiūnas

Prieš penkerius metus, kai šio verslo ėmėsi lietuviai, supirkimo kainos rinkoje buvo tris kartus didesnės, tačiau vėliau nukrito. „Taip jau sutapo – Europos Sąjunga atvėrė savo rinkas stručių augintojų produkcijai iš Afrikos. Be to, padaugėjo auginančiųjų šiuos paukščius ir Lietuvoje“, – guodėsi A.J.Plančiūnas.

Padidinti pelną verslininkai tikisi išplėtę fermą nuo tūkstančio iki pusantro tūkstančio stručių.

Iš maždaug 1000 per metus fermoje užauginamų stručių, didžioji dalis (apie 85 procentus) yra eksportuojama į Vakarų Europą ir tik likusi parduodama Lietuvoje.

Įkvėpė kelionė į Afriką

Idėja auginti stručius Kauno rajone gimė tuomet, kai lietuvių verslininkai lankėsi Pietų Afrikoje esančiose stručių fermose. Likimo ironija – vieni pagrindinių stručių augintojų pasirodė turį lietuviško kraujo.

„Atrodo, kad tie žmonės – trečioji lietuvių palikuonių karta. Jų proseneliai pabėgo iš Lietuvos nuo Rusijos caro persekiojimo po 1863 metų sukilimo. Kadangi lietuviai geriausiai mokėjo auginti gyvulius, todėl užsiėmė panašia ūkininkavimo forma – stručių auginimu. Šie augintojai teigė žinantys, kad jų šaknys siekia Lietuvą, žinojo, kur yra tokia šalis, bet lietuviškai kalbėti nemokėjo“, – prisiminė pašnekovas.

Pietų Afrikos Respublika iki šiol išlieka viena didžiausių stručių augintojų. Kai kuriose didelėse fermose auginama iki 10 tūkstančių paukščių.

Nors stručiai iki maždaug 100 kilogramų svorio ir 2 metrų ūgio, kai jau yra tinkami pjauti, užauga per pusantrų metų, maistui naudojamos tik raumeningos jų kojos, visa kita – vien kaulai ir oda. Tiesa, pastaroji taip pat turi gerą paklausą ir parduodama Vakarų Europoje.

Skonis primena žvėrieną

Augintojai stručius pusiau juokais vadina galvijais, nes jų mėsos spalva ir skonis nedaug primena paukštieną. Geriausias patiekalas iš stručio mėsos – kepsnys su krauju. Kaip ir jautiena, taip ir stručio mėsa ilgiau kepama pasidaro kieta, todėl labiausiai tinka kepsniams. Stručio mėsos skonis primena žvėrienos skonį.

„Yra ir kitų patiekalų, kuriems naudojama stručių mėsa: iš jos galima daryti maltinukus, ruošti įdarų įvairiems patiekalams ar salotas. Tačiau stručio mėsą reikia mokėti gaminti, todėl ir stengiamės ją tiekti restoranams, kur kepsnį paruošia profesionalai“, – vardijo A.J.Plančiūnas.

Įspūdingai atrodo ir stručių kiaušiniai, sveriantys apie pusantro kilogramo. Juos lietuviai kaip suvenyrus dažniausiai perka Velykoms. Iš vieno kiaušinio pusryčius galima pagaminti 5-7 asmenims. Kiaušinio skonio savybės ir sudėtis beveik nesiskiria nuo vištos kiaušinių.

Ginklas – stiprios kojos

Šiuos egzotiškus paukščius auginti nelaisvėje gana sudėtinga, nes jie yra labai bailūs. Ko nors išsigandę stručiai ima panikuoti, prisiryja akmenų ar šiukšlių, o sustojus skrandžiui dažnai nugaišta.

Įsiutę stručiai gali būti mirtinai pavojingi, mat jų kojos yra tokios stiprios, kad paukščiai iš išgąsčio perlenkia metalinius tvoros kuolus.

Fermos darbuotojai prisiminė, kaip paukštis išspyrė 20 centimetrų storio siją. Laukinėje gamtoje pasitaiko, kad strutis galingomis kojomis mirtinai sužaloja puolantį liūtą.

Tiesa, Girininkų fermos darbuotojai žino geriausią gynybos priemonę: reikia stengtis užeiti stručiui už nugaros, nes pabėgti nuo paukščio yra neįmanoma.

Tačiau stručių fermos gyvenime nutinka ir juokingų įvykių.

„Įsivaizduokite sceną: fermos darbuotojams reikia paimti iš aptvaro ką tik padėtą kiaušinį, kurį, kaip ir visą savo teritoriją, saugo agresyvus patinas. Tuomet vienas darbuotojas bando nuvilioti patiną, o kitas įlenda į aptvarą čiumpa kiaušinį ir bėgte pasileidžia atgal“, – pasakojo „Stručių genetikos centro“ vadybininkas Edgaras Jeninas.

Baimės akimirką sustingsta

Plačiai paplitęs teiginys, kad pavojaus akimirką stručiai kiša galvą į smėlį, nėra vien prasimanymas. Jei paukštis iš tikrųjų yra smarkiai išgąsdintas, jis nebėga nuo pavojaus, bet atsigula, ištiesia kaklą ir nejuda. Tokia poza išsitiesusius paukščius darbininkams tenka ir nešti.

„Didžiausią baimę stručiams sukelia skraidantys objektai – sraigtasparniai, o ypač – oro balionai, kuriuos pamatę paukščiai pradeda bėgioti sukeldami debesis dulkių. Pasitaiko, kad žmonės plika akimi mato tik skrendantį taškelį, o stručiai jau sukelia ant kojų visą fermą. Visi žinome: atskrenda oro balionas“, – juokavo E.Jeninas.

Stručiai ištveria ir lietuvišką žiemą, tačiau spaudžiant šaltukui į lauką neleidžiami, nes atsistoję ant ledo susilaužo kojas, o tokios traumos dažniausiai esti mirtinai pavojingos.