Apie besibaigiančius metus kalbėjomės su verslo, mokslo ir finansų sektorių atstovais.
Svarbiausias įvykis – „slibinas“
Vidmantas Jankauskas, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkas 1997–2007 m.:
Šie metai išties išsiskyrė svarbių sprendimų energetikos srityje gausa: priimta atnaujinta Nacionalinė energetikos strategija, Gamtinių dujų, Šilumos ūkio įstatymai, apsispręsta statyti atominę elektrinę ir, žinoma, kurti trigalvį slibiną.
Užgimęs slibinas tapo bene svarbiausiu šių metų įvykiu energetikos srityje. Jo kūrimas užtruko apie pusę metų, kol apie jį buvo viešai paskelbta žiniasklaidoje. Prieš tai buvo nemažai diskusijų, trukusių apie porą metų. Jose pirmiausia buvo kalbama apie tolesnę Lietuvos, kaip atominės energetikos valstybės, ateitį.
Diskutuojant nuspręsta, kad atominę statyti būtina. Tačiau dėl to, kaip įgyvendinti šį projektą, kas tą darys, nebuvo daug kalbėta. Visuomenei iškart pristatytas slibino kūrimo modelis, plačiau nediskutuota.
Esu prieš tokį jungimą, elektros tinklai turi statyti „kelius“ (tinklus – red. past.), o ne „rūmus“ (elektrinę – red. past.). Tinklų įmonės turėtų rūpintis jungtimis su Lenkija ir Švedija. O elektrinės statybai siūliau nuo „Lietuvos energijos“ atskirti Kruonio hidroakumuliacinę ir Kauno hidroelektrinę ir jas sujungti su Lietuvos elektrine. Šis gamybinis vienetas su vietiniais ar užsienio investuotojais galėtų rūpintis naujos atominės statyba. Vienintelis šio darinio minusas – nepakankamas finansinis pajėgumas. Toks modelis, mano manymu, būtų buvęs teisingiausias ir neprieštarautų Europos Sąjungos (ES) teisei.
Dabartinis variantas, dėl kurio susiderėjo Vyriausybė ir „NDX energija“, – kad nacionalinis investuotojas būtų kuriamas naujos įmonės pagrindu, taip pat geras. Tokiu atveju prapuola pavojus, kad dalis atominės statybos sąnaudų iš anksto bus permesta tinklų bendrovėms. Be to, atitiktume ES teisę, ir toliau galėtų būti vykdomas antrasis energetikos politikos etapas – nuo „Lietuvos energijos“ į pavienius juridinius vienetus turi būti atskirtos elektros gamybos įmonės, tinklai, telekomunikacijos ir kt.
Tačiau atominės elektrinės statybos projektas labai rizikingas. Juo labiau kai neaišku, kada statyba bus pradėta ir kada ji bus baigta, kokios elektros kainos bus po 10 ar 20 metų, ir ar naujosios elektrinės produkcija bus konkurencinga. ES teisė draudžia sudaryti elektros pirkimo sutartis ateičiai, taigi nėra garantijos, kad naujoje elektrinėje pagaminta elektra bus perkama.
Naujoje atominėje elektrinėje pagaminta elektra gali kainuoti 3 ar net 4 kartus daugiau nei dabar. Taigi vietoj dabartinių beveik 7 ct/kWh turėtume mokėti gal net visus 30 ct/kWh. Ankstesnėje studijoje buvo apskaičiuota, kad elektra, pagaminta naujosios elektrinės, gali kainuoti 15–16 ct/kWh. Tačiau dabar matome, kaip brangsta atominių elektrinių statyba, reaktorių kainos kyla, branduolinio kuro kaina taip pat labai sparčiai didėja.
Gali būti, kad Vyriausybės siūlymas jungti gamybą ir tinklus į vieną įmonę tuo ir buvo pagrįstas. Tinklų veikla yra reguliuojama, turi užtikrintas pajamas, atsiperka ir gyvuos net ir po keliolikos metų. Prie jų prijungus objektą, kuris turi veikti konkurencinėje rinkoje, apsidraudžiama, atsiranda galimybė dalį statybos sąnaudų perkelti tinklų įmonėms. Tačiau reguliuotojo ir vartotojo požiūriu tai neteisinga: kodėl turime mokėti už „rūmus“, kurių mums gal net nereikia?
Mums dabar svarbiausia turi būti ne atominė, o tiltai. Kas iš to, jei turėsime didžiulį pajėgumą, o neturėsime kuo transportuoti.
Gerai, kad elektros tiltas į Lenkiją tapo vienu prioritetinių ES energetikos projektų. Tai reiškia, kad bus atitinkama kontrolė ir lėšos. Gerai, kad šis projektas įtrauktas kaip jungties Vokietija–Lenkija–Lietuva dalis. Lenkai labai suinteresuoti stiprinti jungtis su Vokietija, kad galėtų eksportuoti perteklinę energiją, o mes be Lenkijos sujungimo su Vokietija iš tiesų nebūsime visiškai integruoti į Vakarų Europos elektros tinklą.
Didžiausia kliūtis gali būti gamtosaugos reikalai, jungtis iš Lietuvos eitų per Mozūriją, ežerų kraštą, kurį lenkai labai saugo. Deja, ir vėl gali pasikartoti kelio „Via Baltica“ istorija.
Atskleistas Vyriausybės neveiklumas
Prof. Rimantas Rudzkis, Banko „DnB Nord“ vyriausiasis analitikas:
Pirmiausia išskirčiau infliacijos šuolį, palietusį visą šalį. Jis išsklaidė iliuzijas, kad galime įsivesti eurą nieko nedarydami, ir atskleidė Vyriausybės neveiklumą. Pagrindinė infliacijos didėjimo priežastis – kylančios energetikos išteklių ir maisto kainos. Dėl to kainos kilo ne tik Baltijos šalyse, bet ir visoje Europoje.
Spartus atlyginimų kilimas, be abejonės, dar vienas ryškus praeinančių metų leitmotyvas. Gal jį jaučia ne visi, bet statistika rodo, kad atlyginimai kilo beveik visuose sektoriuose. Deja, blogiausia situacija yra valstybės sektoriuje, per maži mokytojų, medikų, policininkų atlyginimai.
Trigalvis slibinas – gera idėja, tačiau pateikta ir įgyvendinama netinkamai. Šią situaciją pavadinčiau taip: „vežimas, pastatytas priekyje arklio“. Energetikos sektoriaus įmonių negalima palikti valdyti tik privačiam kapitalui, kuris remiasi investicijų grąža ir pelnu. Energetika lemia viso ūkio raidą, o už tai atsakinga valstybė, ne pavienė įmonė. Natūralu, kad valstybė nori kontroliuoti energetikos sektorių, nes tai svarbu visai šalies ekonomikai.
Mišrus modelis, kai į šį sektorių įsileidžiama privataus kapitalo, užtikrinančio efektyvų valdymą, o valstybė atstovauja viešajam interesui, užtikrina pakankamas investicijas ir pan. Tačiau nacionalinio investuotojo kūrimas pateiktas ne kaip noras kontroliuoti energetikos sektorių, susigrąžinti kontroliuojantį vaidmenį visose elektros energetikos įmonėse ir vykdyti vieningą energetikos politiką, o kaip pagrindinis tikslas, be kurio neįmanomos atominės elektrinės statybos, ir tai, be abejo, sukėlė abejonių.
Dar vienas svarbus šių metų reiškinys – stabilizacija nekilnojamojo turto rinkoje. Nepagrįstas kainų kilimas jau buvo įvaręs nemažai baimės ir analitikams, ir bankams. Brangstantis turtas turėjo keletą neigiamų padarinių: prisidėjo prie jaunimo emigracijos didėjimo ir ėmė atsiliepti gamybai. Turto kaina buvo pasiekusi tokį lygį, kai apsimokėjo uždaryti gamyk-las ir parduoti turtą. Nekilnojamojo turto rinka aprims, o dalis gamybos jau bus sunaikinta.
Šiemet atsirado įtampa finansų rinkose. Tai lėmė didėjančios palūkanos, ypač litais, kalbos apie lito devalvavimą. Čia dalį kaltės turi prisiimti Vyriausybė, nenustatanti naujos euro įvedimo datos ir atkakliai tvirtinanti, kad tinkamiausias laikas įsivesti eurą bus 2010 m., nors visiems akivaizdu, kad tai nerealu.
Nuvylė biudžetas. Buvo galima laukti ir pritarti, kad jame bus daugiau dėmesio skirta socialinėms reikmėms, švietimo darbuotojų atlyginimams didinti. Tačiau turėjo būti skirta lėšų ir ateičiai, tai yra inovacijoms ir investicijoms skatinti. Nepateisinamas atsainus požiūris į Investicijų skatinimo programą, ji dabar priimta, tačiau lėšų jai įgyvendinti nėra.
Garsiausiai sprogusiais šių metų burbulais pavadinčiau kovą su korupcija, kuri vienareikšmiškai pralaimėta, profesinio ir aukštojo mokslo reformą, kuri apsiribojo diskusijomis, reiks mokėti už mokslą ar ne, ir progresinių mokesčių idėja, kuri svarstytina, tačiau buvo pateikta ne laiku ir ne vietoje.
Verslas neišsitenka ES ribose
Rimas Varkulevičius, Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas:
Verslui daugiausia įtakos turėjo energetikos išteklių brangimas, įtampos darbo rinkoje didėjimas, užsitęsę ginčai dėl energetikos ateities ir nesutarimai su gretimomis valstybėmis. Šios aplinkybės lėmė, kad didėjo kainos, verslas buvo priverstas mobilizuotis ir darėsi aktyvesnis, ieškojo naujų nišų. Dėl to įmonių pelnas nemažėjo, netgi padidėjo. Kita vertus, išryškėjo tam tikri paradoksai: degalų kainos kilo, tačiau ekonomika toliau kaito, darbo našumas nedidėjo, nors atlyginimai augo labai sparčiai.
Deja, tenka atkreipti dėmesį, kad nepakankamai dėmesio skirta inovacijų politikai, ji nevykdoma gerai. Vyriausybė jau žengė pirmą žingsnį – numatė pelno mokesčio lengvatas inovacijų įmonėms. Tačiau tai nėra didelis žingsnis, mes esame pateikę daugiau pasiūlymų ir tikimės, kad šia linkme dar bus dirbama.
Šiek tiek neramu galvojant apie ES struktūrinę paramą, nes šiais metais praleista proga panaudoti dalį lėšų. Parengtos strategijos, tačiau dar nesame matę taisyklių.
Norėtųsi didesnio vykdomosios valdžios aktyvumo plėtojant ir palaikant santykius su gretimomis valstybėmis. Verslas puikiai išnaudoja narystės ES pranašumus ir teikiamą saugumą, tačiau tikrasis eksportas dabar yra toks, kai prekiaujama ne ES viduje, o už jos ribų. Galėtume kur kas sėkmingiau konkuruoti su kitomis ES valstybėmis, jei turėtume gerus prekybinius ir ekonominius ryšius su Ukraina, Baltarusija, Kaliningrado sritimi, Artimųjų ir Vidurio Rytų, Kaukazo valstybėmis. Politiniu lygmeniu su kai kuriomis jų yra palaikomi glaudūs santykiai, tačiau iš paskos neina vykdomoji valdžia. Kaimynų negalime pasirinkti, todėl turime bendradarbiauti su tais, kuriuos turime, privalome būti tie, kurie pas juos priimami geriausiai, o ne tolimesnės šalys. Reikėtų, kad atsirastų dvišalės sutartys dėl emigracijos, darbo jėgos pasikeitimo, energetikos išteklių ir pan.
Tikimės daugiau aiškumo energetikos klausimais, jau po metų bus uždaryta atominė, tačiau neaišku, kaip atrodys energetikos balansas, kokios alternatyvos, kiek tai kainuos. Norėtųsi girdėti mažiau politinių diskusijų ir daugiau argumentų.
Taupymą pakeitė išlaidavimas
Julita Varanauskienė, SEB Vilniaus banko prezidento patarėja, šeimos finansų ekspertė:
Šie metai parodė, kad įprotis taupyti pamažu užleidžia pozicijas polinkiui skolintis. Šių metų vasarą įvyko vienas istorinis pokytis: gyventojų indėlių bankuose suma tapo mažesnė negu paskolų suma. Ir tas skirtumas toliau didėja paskolų naudai.
Kita vertus, apklausos rodo, kad vienokių ar kitokių paskolų turi tik maždaug kas penktas namų ūkis, taigi žinant, kad Lietuvoje skolos vienos mažiausių Europoje, paskolų portfelis ir toliau turėtų didėti. Remiantis skirtingomis prognozėmis, paskolų portfelio augimas kitąmet sulėtės iki 30–40 proc.
Vienas reikšmingiausių procesų, turėjusių įtakos mūsų finansiniams įpročiams, – kylančios palūkanų normos. Šiemet kilo tiek indėlių, tiek paskolų palūkanos. Jos pareikalavo daugiau išlaidų iš paskolų gavėjų. Ypač skaudų palūkanų smūgį pajuto gyventojai, pasiskolinę litais – per metus palūkanos litais padidėjo beveik dvigubai.
Kai nebuvo įvestas euras, daugelis gyventojų atsigręžė į paskolas litais. Tačiau šiemet pradėjęs augti VILIBOR (šiuo metu jis perkopė 7 proc.) privertė skaičiuoti, ir šiais metais didžiuma paskolų jau paimta eurais. Nors beveik dvigubai išaugo ir palūkanos už bankuose laikomus indėlius, jos vis vien nepadengia išaugusios infliacijos.
Didėjančios palūkanos, kylančios kainos ir prastesnės ekonomikos bei atlyginimų augimo perspektyvos verčia ieškoti išeičių. Viena jų – investavimas. Tiesa, ir čia didelio optimizmo 2007-aisiais nebuvo, šie metai akcijų rinkoms buvo ne tokie įspūdingi pelno požiūriu dėl mažiausiai dviejų rinkas sukrėtusių korekcijų.
Kita vertus, nuosaikų augimą galima vertinti ir teigiamai. Didžiuliai pelnai jau spėjo išpaikinti investuotojus, suformavo naujai iškeptų investuotojų pernelyg didelį ir ne visada pagrįstą optimizmą, nepamatuotą riziką ir ne visada pagrįstus reikalavimus finansų tarpininkams.
Norai ir poreikiai turėtų atitikti finansines galimybes: gyvenimą skolon galima kurti tol, kol paskolų grąžinimo įmokos neviršija trečdalio šeimos pajamų. O nuo neplanuotų ir nelaukiamų įvykių apsidrausti turime patys. Pirmiausia – finansiškai: mažiems ar trumpalaikiams finansiniams nesklandumams turėti pinigų atsargą, dideliems – draudimą.
Kiti metai pasižymės tuo, kad dažniau teks skaičiuoti ir perskaičiuoti savo pinigus. Nelengva planuoti pajamas ir išlaidas, kai nuolat kyla kainos, įvertinti, kiek, padidėjus pajamoms, realiai padidėja perkamoji galia: ar visada padidėjus pajamoms galime sau leisti kitą gyvenimo lygį.
