- Kas atsitiko, kad pastaruoju metu kainos šalyje nesulaikomai šauna aukštyn? Kas labiausiai lemia bendrojo kainų lygio kilimą Lietuvoje?
- Šiuo metu susikaupė gana nepalankių išorinių veiksnių. Didėja šildymo kainos, nes anksčiau brango energijos ištekliai, keičiasi padėtis žemės ūkio produktų rinkoje, mat tarptautinė rinka tapo įtempta dėl menkesnio grūdų derliaus ir subsidijų bioetanolio gamybai.
Tas pats ir pieno produktų rinkoje - Europos Sąjunga (ES) panaikino subsidijas ir mūsų gamintojai kompensavo prarastas pajamas padidindami kainas vidaus rinkoje. Didėja ir paklausos įtaka infliacijai, pirmiausia dėl nekilnojamo turto rinkos bumo padarinių.
Kol kas horizonte tik tamsūs debesys, nes dar brangs dujos ir, tikėtina, elektra. Akcizų didinimas iki europinio lygio taip pat didins infliaciją. Naftos ir kitų žaliavų brangimą didele dalimi atsvėrė dolerio pigimas.
Kalbant apie ilgesnį laikotarpį, optimalus mūsų šalies infliacijos rodiklis turėtų būti tarp 2,5-3 procentų. Jie yra suma Europos centrinio banko infliacijos tikslo - 2 proc. - ir tam tikro, per laiką kintančio infliacijos priedo dėl to, kad mūsų pajamų lygis artėja link vakarietiško lygio.
Trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu gali būti veiksnių, kurie faktinę infliaciją gali lemti didesnę ar mažesnę už šią ilgalaikę tendenciją.
Uždavinys 2-3 dešimtmečiams
- Galbūt nuolatinis kainų didinimas - tik Europos kainų mėgdžiojimas?
- Kainų lygis Lietuvoje yra maždaug 50 proc. europinio lygio, išskyrus drabužius ir avalynę, kurių kainos beveik tokios kaip Europoje.
Kainas lemia ne mėgdžiojimas, ne buvimas ES, o gamybos sąnaudos, pirmiausia darbo užmokestis. Jis Lietuvoje apie keturis kartus mažesnis nei išsivysčiusiose ES šalyse. Štai kodėl daugelio paslaugų ir prekių kainos Lietuvoje sudaro tik apie 50 proc. europinio lygio kainų.
Tai sudėtingas struktūrinis dalykas. Jo tokie įvykiai kaip euro įvedimas ar įstojimas į ES iš esmės pakeisti negali.
Tai, kad neapsimoka gamintojams nustatyti per didelių kainų dėl ribotos paklausos, bei konkurencija sąlygoja, jog kainos negali pasiekti ir nepasieks vakarietiškų kainų, kol nepavysim europiečių pajamų atžvilgiu. O tai dar truks apie 2-3 dešimtmečius.
Tiesiog nelieka pinigų
- Kodėl didelė infliacija yra blogai? Kokie neigiami infliacijos padariniai šiuo metu pasireiškia ir dar gali pasireikšti?
- Teoriškai tam tikra teigiama infliacija leidžia efektyviau veikti darbo rinkai, bet didesnės produktų kainos iš esmės reiškia mažesnes realias pajamas.
Pavyzdžiui, pensininkų infliacija pastaruoju metu kur kas didesnė nei bendroji infliacija dėl to, kad pensininkai perka iš esmės tik maistą, moka už komunalines paslaugas ir vaistus. Visam kitam - prekėms, kurios pinga (drabužiai, telekomunikacijų paslaugos, buitiniai prietaisai), jiems tiesiog nelieka pinigų.
Ir pensijų didėjimas vos lenkia infliaciją.
Kovai su skurdu infliacija tikrai nepadeda, todėl valdžia turi ir privalo daryti įtaką infliaciniams procesams.
Jeigu kalbama apie nekilnojamąjį turtą, egzistuoja nereikalingos mokesčių lengvatos, įvairūs pasiūlos apribojimai, kurie brangina būstą, didina jo nuomos ir remonto kainas.
Kalbant apie monopolijas, Lietuvoje jos gana prastai reguliuojamos. Tai didžiulės socialinės ir ekonominės problemos.
Atsakingos institucijos turi daryti įtaką kainoms, kad nebūtų didelių monopolinių antpelnių ten, kur jų neturėtų būti. Šie pasiūlymai buvo infliacijos valdymo priemonių plane, kurį rengė Lietuvos bankas, tačiau kol kas jie iš esmės neįgyvendinami.
Lito kursui niekas negresia
- Padidėjus pajamoms žmonės įgavo drąsos skolintis iš bankų ir čia susidūrė su klausimu - kuria valiuta skolintis?
- Mano galva, šiuo metu nėra rimtų priežasčių, kodėl dabartinis lito kursas euro atžvilgiu neturėtų išlikti toks pat iki įstojimo į euro zoną. Žmonės, kurie mano taip pat, skolinasi užsienio valiuta, kurie bijo prisiimti kad ir nedidelės rizikos, skolinasi litais. Litais skolintis šiuo metu kiek brangiau dėl Latvijos įvykių.
Nuogąstavimai dėl lato stabilumo tam tikru mastu persimetė ir į Lietuvą ir padidino paskolų litais paklausą. O kai visi vienu metu nori pasiskolinti litų - užauga palūkanos.
- Visuomenėje tvyro nuomonė, kad padidėjus infliacijai, lengviau bus atiduoti skolas (ypač jei skolos perskaičiavimas nenumatytas sutartyje). Ar teisinga taip manyti?
- Iš esmės visi finansiniai aktyvai ir įsipareigojimai išreikšti nominalia išraiška neatsižvelgiant į infliaciją. Jeigu šalyje didėja infliacija, o algos didėja dar greičiau, žmogui santykinai tampa lengviau grąžinti paskolą.
Bankai, priimantys indėlius be įsipareigojimų mokėti didesnes ar mažesnes palūkanas, atsižvelgdami į infliaciją taip pat gali skolinti palūkanų nesusiedami su infliacija.
Geriau valgyti jau šiandien
- Kokios priežastys lėmė greitą gyventojų įsiskolinimo bankams didėjimą?
- Nuo Biblijos laikų žinoma, kad žymiai geriau vienodai valgyti nei septynerius metus skursti, o kitus septynerius - persivalgyti. Šis vartojimo laike išlyginimo motyvas yra viena svarbiausių įžvalgų ekonomikos moksle.
Mūsų gyventojai tikisi pajamų didėjimo ateityje, todėl skolinasi ir mėgina gyventi geriau jau šiandien. Tai daryti leidžia bankų sistema, kuri pasiruošusi finansuoti šį vartojimo perkėlimą iš ateities į dabartį.
Kas leidžia tikėtis pajamų didėjimo? Vien įstojimas į Europos Sąjungą prilygsta revoliuciniam įvykiui, nes įstojome į šalių klubą, kuriame yra laisvas kapitalo, paslaugų, žmonių judėjimas, kur nėra rimtesnių prekybos suvaržymų.
ES pinigai taip pat garantuos Lietuvai beveik du procentus ūkio augimo kasmet. Ypač žemės ūkio žmonės užtikrinti, kokias pajamas jie gaus iš ES subsidijų. Neapibrėžtumas šiuo atžvilgiu jiems yra nedidelis ir jie drąsiai perka žemės ūkio techniką, stato pastatus ir pan.
Tai, ką mes matome Lietuvoje - nėra būdinga tik mums. Faktiškai visos valstybės, kurios prieš mus įstojo į ES, išgyveno panašius didelio ekonominio pakilimo, didelio vartojimo ir skolinimosi laikotarpius. Be to, Lietuva ne taip seniai išsivadavo iš padėties, kai bankų sektorius buvo mažas, nelankstus, jie skolino už gana dideles palūkanas.
Prieš kelerius metus bankų sistema padarė reikšmingą proveržį, kreditas tapo prieinamas didžiajai daliai visuomenės, "demokratizavosi", bankų konkurencija sumažino paskolų maržas. Tai, kartu su optimizmo proveržiu tiek vartotojų, tiek investuotojų pusėje, ir lėmė taupymo mažėjimą ir greitą paskolų rinkos plėtrą.
Kai kurios šalys pasiekė lygį, kai bendras gyventojų ir įmonių įsiskolinimas bankams gerokai viršija bendrąjį vidaus produktą. Mes dar labai toli iki to, bet greitai artėjame.
Prasiskolinus - gyvenimas "iš naujo"
- Ar dabartinis didelio skolinimosi laikotarpis ateityje nebus kilpa ant kaklo visam gyvenimui?
- Nėra unikalaus optimalaus įsiskolinimo lygio visoms šalims ir visiems laikams. Žmonės jaučia tą ribą, kai skolos pradeda jiems gadinti gyvenimą.
Pasaulio istorijoje buvo nemažai atvejų, kai finansinė liberalizacija kartu su agresyvia skolinimo praktika kėlė bėdų. Neseni pavyzdžiai yra kredito kortelių bumas Pietų Korėjoje, ji baigėsi gana liūdnai, krizė Amerikos antrarūšių būsto paskolų rinkoje, kai paskolas gavo žmonės, kurie normaliomis sąlygomis niekada nebūtų jų gavę.
Kaip minėjau, žmonės skolinasi iš būsimų pajamų, o tai reiškia, kad jie ir turi prognozuoti tas pajamas. Kai kurie pernelyg optimistiškai įvertina savo būsimas pajamas ar karjeros galimybes, atsiranda, kaip sako ekonomistai, lūkesčių klaidų.
Tačiau finansų sistema tam ir egzistuoja, kad padėtų tą individualią riziką valdyti. Galiausiai daugelis šalių turi asmeninio bankroto galimybę, kokio Lietuvoje dar nėra.
Tai leidžia sąžiningam, bet, tarkime, nesėkmingą verslą pradėjusiam žmogui nusimesti skolos naštą, pradėti gyvenimą "iš naujo". Net protingiausiai valdomoms šalims nepavyksta išvengti sukrėtimų ir krizių, nes tai - iš esmės neatsiejama kapitalizmo dalis. Svarbu, kad bėgant laikui tų krizių mažėtų ir jos būtų mažesnio masto.
- Ar patys bankai ne per drąsiai dalija paskolas ir taip skatina dar didesnį vartojimą?
- Mažas bendrasis įsiskolinimo lygis, matyt, pagrįstai laukiamas gyventojų pajamų didėjimas - pagrindinis garantas bankams, nekalbant, žinoma, apie užstatą. Kas dėl pastarojo, bankai suvokia, kad būsto kainos retai kada žymiai krenta, netgi įsimetus sąstingiui į nekilnojamojo turto rinką.
Tiesiog jos nustoja didėti ir jas pamažu "suvalgo" bendroji infliacija. Taip yra todėl, kad būstas - specifinis dalykas, - investicija ir vartojimo prekė tuo pačiu metu. Jei pirkai norėdamas perparduoti brangiau, to nesugebėjęs padaryti gali pats tame būste gyventi. Priešingai, akcijomis "neužsiklosi".
Taigi, bankai turi nemažai "buferių", kad apsisaugotų nuo bankroto. Žinoma, bet kurioje bankinėje sistemoje yra tam tikras kiekis vadinamųjų blogų paskolų, kur žmonėms atidedami mokėjimai ar jie iš viso nebesugeba grąžinti skolos.
Bankai ir klientai bando lanksčiai spręsti problemas, kurios atsiranda dėl tokių sunkiai prognozuojamų dalykų kaip darbo netekimas ar liga. Svarbu, kad nesutaptų laike didelės vartotojų, įmonių ir bankų lūkesčių klaidos. Mano nuomone, prielaidų tokiam dalykui šiuo metu mūsų šalyje nėra.
