Lietuvos valdininkai geriau žino apie „žaliuosius pirkimus" nei verslas

Jeigu staiga biure naudojamą baltutėlį popierių pakeistų ekologiškesnis, gaminamas iš perdirbto popieriaus, bet šiek riek rudesnis, o rašikliai būtų naudojami tik mediniai arba iš jau perdirbto plastiko, pavyzdžiui, iš kompiuterio korpuso, greičiausiai tai reikštų, kad jūsų bendrovė pradėjo vadovautis „žaliųjų pirkimų" politika. Tiesa, tokių Lietuvoje yra nedaug.

VšĮ „Europos namai" ir „Baltijos aplinkos forumas", vykdydami visus metus besitęsiantį projektą, skatinantį vykdyti „žaliuosius pirkimus", atlikę įmonių ir institucijų apklausą telefonu, nustatė, kad trečdalis vis dėlto žino, kas yra „žalieji pirkimai".

Daugiausiai apie ekologiškus pirkimus žinojo valstybės institucijų darbuotojai – daugiau nei pusė apklaustųjų, apie ekologišką prekių rinkimąsi žino ketvirtadalis privataus verslo įmonių ir kiek daugiau nei penktadalis nevyriausybinių organizacijų darbuotojų.

„Žaliaisiais pirkimais" vadinami pirkimai, kai renkantis prekes arba paslaugas atsižvelgiama į jų daromą poveikį gamtai ir aplinkai.

62 proc. apklaustųjų atsakė žinantys apie atliekų vengimą, teigiamai dažniausiai atsakė didžiųjų įmonių ir valstybės institucijų darbuotojai.

Tačiau tik 26 proc. respondentų atsakė, kad jų įstaigoje yra patvirtinta atliekų vengimo tvarka, o 43 proc. tvirtino, kad jų įmonė rūšiuoja atliekas.

„Kur yra problema su žaliaisiais pirkimais, kad tiek pačių žmonių, tiek įmonių ir įstaigų supratimas apie žaliuosius pirkimus yra labai žalias", – antradienio spaudos konferencijoje sakė „Europos namai" direktorė Judita Akromienė.

Todėl projekto organizatoriai ketina parengti „žaliųjų pirkimų" vadovą įmonėms ir institucijoms.

Šiuo metu rengiama nacionalinė programa, reglamentuojanti „žaliuosius pirkimus", kurių institucijose turės būti ne mažiau dešimtadalio. Šią programą priimti yra įsipareigojusi dabartinė Vyriausybė.

Daugiausiai tyrime dalyvaujančios bendrovės nurodė perkančios popieriaus gaminius ir leidybos paslaugas, spausdintuvų, faksų, kopijuoklių rašalus ir tonelius.

Europos rinkoje galima nusipirkti visų rūšių „žaliųjų" gaminių, kurie gaminami tausojant aplinką ir yra perdirbami, tačiau nėra bendrų žymėjimo kriterijų, todėl pirkėjas iš tiekėjo turėtų reikalauti specialaus sertifikato, įrodančio pirkinio „žalumą".

„Užsakydami kokią nors konferencijų paslaugą mes galime prašyti, kad nebūtų naudojama vienkartiniai indai, kad grietinėlė ir cukrus nebūtų pilami į vienkartinius indus", – „žaliųjų pirkimų" pavyzdį pateikia „Baltijos aplinkos forumas" projektų vadovas Kęstutis Navickas. Pagal Europos Sąjungos direktyvas valstybės narės, siekdamos pagerinti aplinkos apsaugą, turi imtis priemonių, kurios ribotų atliekų susidarymą, skatintų švarias technologijas ir gamybą produktų, kurie gali būti perdirbami ir pakartotinai naudojami.

Vykdant viešuosius pirkimus valstybiniame sektoriuje, atsižvelgti į aplinkosaugos aspektus ilgainiui taps privaloma, privačios verslo įmonės tai gali daryti savanoriškai.

Konferencijos rengėjų duomenimis, Danijoje maždaug pusė viešųjų pirkimų yra „žalieji".

Tyrimo metu apklausta per 300 įmonių ir valstybės institucijų.