Kone kas dieną – vis po naujieną

Kaip skelbia Statistikos departamentas prie Lietuvos Vyriausybės, vartojimo prekės per metus (nuo pernai birželio) pabrango 4,5 proc., paslaugos – 5,8 proc.

Daugiausia brango būsto, vandens, elektros, dujų ir kitų kuro grupių prekės ir paslaugos (11,4 proc.), maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai (9,1 proc.), alkoholiniai gėrimai ir tabakas (5,5 proc.). Kone visos gyvenimo sritys, net ir laidojimo paslaugos, dabar kainuoja daugiau nei prieš metus, pusmetį ar praėjusį mėnesį. Galima guostis, kad vis dėlto kai kas nebrango, o kai kurios prekės bei paslaugos (drabužiai bei avalynė, ryšių grupės prekės ir paslaugos) netgi šiek tiek atpigo.

Kainų augimo tempai spartėja. Kone kasdien vartotojus pasiekia „dovanėlė“. Rugpjūčio pradžios naujiena – pieno produktų kainų sprogimas. Reaguodami į Vokietijoje per naktį kone dvigubai šoktelėjusias sviesto ir sūrių kainas (prieš pora mėnesių jos taip pat kilo dešimčia procentų), neatsiliko ir Lietuvos pieno perdirbėjai. Pirmutinis viešai patvirtino kelsiąs kainas „Rokiškio sūris“ – ne taip drastiškai kaip Vokietijoje, bet vis dėlto. Vartotojai bus pratinami valgyti brangesnį sūrį ir kitus pieno produktus pamažu: kainų kilimą perdirbėjai padalys pakopomis. Lieka tikėtis, kad kartu jie nepamirš pakelti žaliavinio pieno supirkimo kainos.

Pieno bei kitų gamybos žaliavų (kakavos, kukurūzų ir kt.) kainų šuolis neišvengiamai turės įtakos kitų produktų grandinės kainų virsmui.

Panašus scenarijus, kaip teigia „Berliner Zeitung“, laukia mėsos gaminių rinkos. Prognozuojama, kad jie pabrangs trečdaliu.

Padėties nedramatizuoja

Valdžia neskuba komentuoti kylančių kainų bei su tuo susijusios infliacijos. Ji padėties nedramatizuoja – pagyvėjusi darbo rinka ir apskritai šalies ekonomika, auganti gamyba ir atitinkamai pilnėjantis šalies biudžetas nuteikia optimistiškai. Vidutinė metinė infliacija, nors ir didžiausia pastarąjį dešimtmetį, yra dar palyginti nedidelė ir atitinka teiktas prognozes (4,3 proc., o metų pabaigoje, kaip teigiama Finansų ministerijos Lietuvos ekonominių rodiklių projekcijoje, tikėtina 4,7 proc.).

Prekių ir paslaugų kainas „augina“ tiek vidinės (darbo užmokesčio augimas, didėjanti paklausa, brangstančios gamybos sąnaudos ir pan.), tiek ir objektyvios tarptautinės priežastys: naftos kainos pasaulinėje rinkoje, žaliavų trūkumas, šalies įsipareigojimai Europos Sąjungai kelti akcizus ir pan. Antai dėl pieno kainų šuolio taip pat „kaltos“ atsivėrusios šalių sienos, sausra Australijoje, nepaprastai išaugusi pieno paklausa Azijoje bei žaliavinio pieno trūkumas, kurį lėmė Europos Sąjungos atgyvenusi gamybą ribojanti kvotų politika.

Augant būtinosioms išlaidoms, kilpos ant kaklo neskuba nertis ir gyventojai. Priešingai – jie noriai perka, investuoja bei skolinasi, nelabai paisydami nuolat augančių palūkanų normų.

Vis dėlto ekonomikos ir finansų analitikų, ekspertų sluoksniuose pasigirsta nerimą keliančių perspėjimų, kad susidariusi ekonominė situacija yra pavojinga.

Ekspertai pateikia skirtingas diagnozes

Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI), vertindamas šalies ekonominę būklę, užima tarpinę poziciją tarp valdžios optimistiškosios ir kai kurių analitikų nerimastingosios, neva trijų Baltijos valstybių po stulbinamo ekonomikos šuolio „laukia kietas nusileidimas“.

Pasak LLRI eksperto Vytauto Kuokščio, nuogąstavimai dėl ekonomikos perkaitimo yra šiek tiek perdėti, nors ir ne iš piršto laužti. Ekonomiką kaitinantys bei infliacijos rodiklius auginantys reiškiniai akivaizdūs: pakankamai optimistiški Lietuvos gyventojų ateities lūkesčiai, itin spartus ekonomikos augimas, didėjantis paskolų portfelis, ateinantys ES pinigai, taip pat emigrantų persiunčiami pinigai – visa tai didina vidaus paklausą, skatina vartojimą ir skolinimąsi.

„Ekonomikos perkaitimas yra labai spartus jos augimas, kuris po kurio laiko labai sulėtėja ar net prasideda recesijos procesas. Problema ta, kad mes nežinome, koks tas ekonomikos potencialas, todėl sudėtinga kalbėti, yra perkaitimas ar ne. Štai kodėl matome pakankamai įvairias nuomones. Skirtingi apžvalgininkai, analitikai, valdžios pareigūnai, remdamiesi skirtinga informacija, patirtimi, o gal ir interesais – aš to nežinau – prieina prie skirtingos diagnozės“, – sako LLRI ekspertas. Valdžios pareigūnai neretai kalba, kad Lietuva pralenkia Latviją pagal BVP vienam gyventojui, kad mūsų šalies augimas daug stabilesnis, tvaresnis, dėl to čia mažesnis ekonomikos perkaitimo pavojus. Tose kalbose yra tiesos, tačiau tai, kad Latvijoje kai kurie rodikliai yra prastesni, yra nekoks pasiteisinimas.

V.Kuokštis pripažįsta, kad mūsų šalyje galima pastebėti visų standartinių reiškinių, kuriais apibūdinamas ekonomikos perkaitimas: infliacijos augimas, einamosios sąskaitos deficito didėjimas, besikeičiantis paskolų portfelis, optimistiniai lūkesčiai, spartus ekonomikos augimas, nekilnojamojo turto ar akcijų didėjimas ir pan. Tačiau dabartinę situaciją Lietuvos laisvosios rinkos institutas linkęs apibūdinti kaip Europos Sąjungos lygio vijimosi, natūralius ekonomikos šilimo procesus.

Tiesa, ar taip yra iš tikrųjų, paaiškės ateityje. Kaip pabrėžia VL pašnekovas, optimistinių visuomenės lūkesčių pagrįstumą faktiškai lemia tai, ar sugebėsime atitinkamai sparčiai kelti ekonominį potencialą investuodami į gamybos pajėgumus bei darbo našumą (deja, jau kurį laiką jis atsilieka nuo darbo užmokesčio augimo tempų, ir tai byloja apie menkstantį įmonių konkurencingumą), naujas technologijas, išvengti darbo jėgos trūkumo, kuri šalį užklupo išaugus emigracijai.

Kaip pasireiškia ekonomikos perkaitimas, galima pasimokyti iš Suomijos patirties – praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje staiga pradėjo sparčiai augti vidaus paklausa, investicijos ir vartojimas, viliantis, kad ekonomika ir ateityje toliau augs, taigi pavyks gauti didesnes pajamas. Deja, lūkesčiai nuvylė. Po spartaus ekonominio augimo prasidėjo nuosmukis. Krito nekilnojamojo turto kainos, sulėtėjo ekonominis augimas ir vartojimas, su tam tikromis problemomis susidūrė bankai (daug prisiskolinę žmonės nepajėgė grąžinti paskolų) ir visas finansų sektorius.

Kas priklauso nuo Lietuvos valdžios

Pasak V.Kuokščio, galima prognozuoti, kad pastaruoju metu stebimas ekonominis augimas, vidaus paklausos didėjimas išsilaikys ir ateinančiais metais, ir tai skatins infliaciją. Vartotojų kainų indeksui, kuris atspindi prekių ir paslaugų krepšelio brangimą, ir toliau turės įtakos Lietuvos valdžios administruojamų kainų pokyčiai, akcizų kilimas – pvz., cigaretėms iki 2010-ųjų numatyti apie 30 proc. akcizai per metus. Tačiau kokie bus po metų ar kitų tikrieji vartotojų kainų indekso pokyčiai, kaip pripažįsta LLRI ekspertas, prognozuoti sunku. Nuo to, kaip pavyks suvaldyti situaciją, priklausys ir Lietuvos galimybė įsivesti eurą. Šiandien, deja, niekas negali pasakyti, ar 2010-aisiais jis bus įvestas.

Infliacijai bei vartotojų kainų indeksui reguliuoti galimi keli būdai. Vienas iš jų yra grynai statistinis, toks kaip siūlymai paankstinti akcizų įvedimo datas. Tačiau šį kelią LLRI laiko abejotinu, balansuojančiu tarp naudos ir žalos ribos. Tarkime, 2008–aisiais paspartinus akcizus degalams, infliacijos įtaka vartotojų kainų indeksui pasireikštų anksčiau. Ji anksčiau ir nuslūgtų, todėl Lietuva atitiktų Mastrichto reikalavimus dėl euro įvedimo, tačiau spartus akcizų kilimas prislėgtų gyventojus, sukeltų papildomų socialinių problemų.

Daug priimtinesnis kitas ekonominės situacijos valdymo kelias – vykdyti griežtesnę fiskalinę politiką, t. y. imtis priemonių naikinti biudžeto deficitą, netgi įgyti tam tikrą biudžeto perviršį. Dėl šio kelio patikimumo sutaria daugelis analitikų ir apžvalgininkų.

Žingsniai galėtų būti ryžtingesni

„Tam tikri žingsniai Lietuvoje daromi. Tarkime, jau parengtas Fiskalinės drausmės įstatymo projektas“, – pastebi V.Kuokštis. Drauge jis pripažįsta, kad valstybės žingsniai galėtų ir turėtų būti ryžtingesni ir įvairesni.

Valstybės pastangos turėtų būti nukreiptos ne į euro įvedimo siekimą, kaip tikslą, o į infliacijos priežastis. Tarkime, ydingam paklausos bei pasiūlos disbalansui panaikinti. Pasak LLRI eksperto, ryškus pavyzdys rezultato, kas nutinka, kai paklausa ženkliai viršija pasiūlą, yra Lietuvos nekilnojamojo turto rinka: dirbtinai varžant pasiūlą (dėl žemės trūkumo, leidimų statyti tvarkos), būstų kainos ir toliau kyla. Įkaitusią rinką, taip pat ir išaugusį skolinimąsi bent iš dalies padėtų apmalšinti sprendimas atsisakyti būsto paskolos lengvatų.

„Kitas aspektas – bendras konkurencijos augimo skatinimas. Konkurencingose srityse, net ir kylant bendram infliacijos lygiui, kainos išlieka stabilios“, – primena V.Kuokštis, kaip efektyvios konkurencijos pavyzdį pateikdamas drabužių ir avalynės rinką. Priešingas pavyzdys – energetikos sektorius. Kol jame nebus konkurencijos, ir toliau vyks diskusijos, pagrįstos tiekėjų kainos ar ne.

Ką patartų vartotojams?

„Kuo didesnė infliacija, tuo labiau nuvertėja pinigai. Jei su jais nieko nebus daroma, jie atitinkamai nuvertės“, – gyventojams jau žinomą dalyką primena V.Kuokštis.

Vis daugiau žmonių domisi įvairiais taupymo, investavimo būdais, kurie padeda užtikrinti didesnį pinigų pajamingumą. „Tai lemia ne tik vartotojų augančios pajamos ir besikeičiantis požiūris, bet ir infliacija, kuri „suvalgo“ pinigų vertę“, – pastebi ekspertas.

Kaip išleisti atliekamas pajamas – vartoti, taupyti ar investuoti – yra žmogaus apsisprendimo dalykas, kuriam turi įtakos asmeniniai poreikiai, galimybės, pajamingumas, priimtinas rizikos laipsnis.