Pasak tarptautinės ryšių su visuomene kompanijos „VRP Hill & Knowlton“ vadovo Mykolo Katkaus, „piarščikas“ tapo bendriniu žodžiu, kuriuo dažniausiai apibūdinami įkyruoliai, melagiai, išsisukinėtojai ir papirkinėtojai.

Rudenį planuojama sukurti asociaciją, kuri rūpintųsi visos šakos problemomis ir bandytų atkurti sugadintą įvaizdį. Apie savo asociaciją, kuri puoselėtų amato gildijos tradicijas, o narystė joje taptų kokybės sinonimu, kalba ir verslo konsultantai.

„Kai pradėjau dirbti, prisistatyti „pr“ (public relations, liet. viešųjų ryšių – red.) specialistu buvo garbinga. Dabar tai keiksmažodis. Daugiausia žalos mūsų verslui padarė politiniai patarėjai, kuriuos aš vadinu tiesiog propagandininkais. Jie nesidrovėdavo taikyti įvairiausių manipuliacinių technologijų ir atvirai meluoti, kad tik pasiektų savo tikslą – politikams laimėtų rinkimus“, – metamorfozes apibūdino M.Katkus, aštuonerius metus užsiimantis viešųjų ryšių verslu.

Problemos prasidėjo, kai šalies verslui plečiantis, konkurencijai aštrėjant įmonių vadovai ir savininkai pajuto, kad nebegalima vadovautis vien savo patirtimi ir klajonėse po praėjusio dešimtmečio pradžios kapitalizmo džiungles įgyta patirtimi. Vien Europos Sąjungos (ES) parama, kuri daugeliui atrodė kaip iš dangaus nukritusi mana, savarankiškai daugeliui vadovų buvo nepasiekiama, nes sekretorė kartu su buhaltere, pasilikusios po darbo, verslo plano milijoninei paramai sukurti nebesugebėjo.

Šią tuštumą pildyti griebėsi konsultantai ir patarėjai. Užuosdami artėjančius dešimtis ir šimtus tūkstančių litų, į pagalbą solidiems direktoriams atskubėjo berniukai ir mergaitės, kurių vieni – tik vakarykščiai studentai, kiti – visiškai kitose srityse dirbę žmonės. Apie kvalifikaciją kalbėti buvo sunku. Kai verslininkai tai pajuto prarasdami pinigus, kai kurių specialybių pavadinimai ir tapo keiksmažodžių sinonimu.

Situaciją dar pablogino tai, kad kai kurie verslai tapo neatsiejami nuo politikos. Viešieji ryšiai sutapatinti su rinkiminėmis technologijomis, konsultacijos ir verslo planų kūrimas – su renkamų ir skiriamų politikų bei partijų, nuo kurių iš dalies priklauso kam skirti lėšas, įtaka.

Neigiama nuomonė apie konsultantus

Konkursus skelbia savivaldybės, ministerijos, sprendimus priima politikai. Kartais labiau mėgstama viena ar kita įmonė. Kita bėda – po kiekvienų rinkimų politikai keičiasi. Ateina nauji, kurie neturi patirties vertinti konsultantų darbą. Jie susigundo mažesnėmis kainomis, gauna nekokybišką paslaugą, ja nusivilia ir pradeda manyti, kad konsultantų nereikia. Kriterijų, pagal kuriuose būtų galima atskirti kokybiškas paslaugas, nėra, nes nėra nei įmonių sertifikavimo, nei licencijavimo.

„Tai gadina visos šakos įvaizdį ir reputaciją. Versle kitaip. Didelėms įmonėms vadovauja patyrę žmonės. Jei direktoriai supranta, kad patarėjas nekvalifikuotas, su juo paprasčiausiai nebekalba. Ceremonijų nebūna“, – atviravo SIKC (Struktūrinių investicijų konsultavimo centro) valdybos pirmininkas Gintaras Bleizgys.

Jam pritarė ir bendrovės „Konsultus“ direktorius Žilvinas Gelgotas. „Neigiamą nuomonę apie konsultantus pajuntu, kai tenka dirbti viešajame, ne verslo sektoriuje. Vyrauja nuostata: ką tie patarėjai gali? Visiems reikia konkrečių receptų, o jų ne visada galime pateikti, tik nurodome konkrečių sprendimo būdų. Kitas niuansas – tenka konkuruoti su įmonėmis, kurios yra įsteigtos tik „paimti“ ES paramą“, – aiškino jis.

G.Bleizgys neslėpė, kad konsultaciniame versle daugiausia uždirba aptarnaujantieji verslą. Paprastai tai mažos, tačiau didelius pinigų srautus generuojančios bendrovės, kuriuose dirba labai kvalifikuoti žmonės. Tokių užsakymų, kokių yra atlikęs ir SIKC, pavyzdys – užsakymas įvertinti, kaip atsipirks naujas prekybos centras ir į kokį pirkėją bei patalpų nuomotoją verta orientuotis.

„Tai tikrasis konsultacinis verslas, tačiau dauguma gyvena iš ES fondų, kurie iškreipia rinką, nes kartais pelną lemia ne kvalifikacija. Kainos iškreiptos, ir jų mažinimas kovojant dėl užsakymų jau peržengia proto ribas. Daug įmonių dirba net nepadengdamos savikainos, tikėdamosi ateityje gauti pelno. Paprastai tokios viltys nepasiteisina. Be to, kainą sieju ir su įvaizdžiu. Pigi paslauga niekada nebus vertinama“, – atviravo verslininkas.

Jis tikino, kad jo įmonė niekada nekonkuruoja maža kaina. Vadovas prisiminė prieš keletą metų buvusį projektų SAPARD paramai gauti rengimo bumą. Po kainų karo daug įmonių paprasčiausiai užsidarė, nes nebeišgyveno. Šias pamokas verslininkai jau pamiršo ir pradėjo naują kainų karo spiralę.

G.Bleizgys neslėpė, kad nemažai problemų sukelia ir konsultantai, kurie ES paramos siekiantiems verslininkams prisuokia, kad turi ryšių ir už papildomą sumą užtikrins, kad jų projektai laimės. Paprastai tokie žmonės meluoja, o „patepti“ skirtus litus susideda į savo kišenę.

„Atėjus dirbti po tokių konsultantų žmonės klausia, ar mes užtikriname, kad mūsų rengti projektai tikrai bus palankiai įvertinti. Tenka jiems pasakyti, kad nieko garantuoti negalime, ir neretai klientai pradeda ieškoti korumpuotų įmonių. Mūsų verslo reputacijai tai atsiliepia, nes sukuriamas įvaizdis, kad dalis mūsų veiklos paremta korupcija“, – atsiduso SIKC vadovas.

Ne ką geresnė situacija ir viešųjų ryšių sektoriuje. „Gerai žinau, kad kai kurie Lietuvos viešųjų ryšių cecho darbininkai iki šiol yra linkę pagąsdinti klientus, kurti įsivaizduojamus ir nesamus priešus tam, kad paskui ilgai bei nuobodžiai su jais kovotų. Kovą, savaime suprantama, apmoka klientas. Žvelgiant į ateitį, tokia praktika veda tik į bedugnę, nes griūva pasitikėjimas konsultantais“, – apie verslo užkulisius kalbėjo direktorius. Jis pripažino žinantis atvejų, kai bendrovės į viešųjų ryšių kampanijas investavo kelis šimtus tūkstančių litų, tačiau darbas buvo atliktas taip neprofesionaliai, kad išlaidų rezultatas tebuvo sugadinta įmonės reputacija.

M.Katkus teigė, kad šiandien Lietuvoje veikia 6–8 didelės šios srities bendrovės ir iki 40 mažesnių, kuriose dirba po keletą žmonių. Preliminariai skaičiuojama, kad šioje srityje duoną pelnosi apie tūkstantį žmonių. Dalį rinkos užima ir vadinamosios vieno žmogaus agentūros – specialistai sudaro sutartis su viena ar keliomis bendrovėmis ir jas konsultuoja pigiau nei didžiosios įmonės. Dešimtimis skaičiuojamos ir verslo konsultantų įmonės bei pavieniai specialistai.

„Turbūt auganti rinka ir tai, kad įmonės šiai sričiai skiria vis daugiau lėšų, į viešųjų ryšių sferą traukia ir labai nekvalifikuotus žmones. Atrankos ar licencijavimo nėra. Vieną rytą pabudęs gali nuspręsti, kad esi gimęs kurti bendrovių įvaizdį ir pradėti verslą. Žinau atvejų, kai konsultantais pradėjo dirbti kompiuterinės technikos specialistai. Anksčiau daugiausia dirbo žurnalistai, kurie bent išmanė žiniasklaidos veikimo principus“, – nelinksmus niuansus dėstė M.Katkus.

Tačiau jis tikino, kad įkūrus asociaciją bus pradėta kovoti su kitu neigiamu reiškiniu – regioninėje ir rajoninėje spaudoje pasirodančiais nepažymėtais reklaminiais straipsniais. Tokia praktika kenkia tiek žiniasklaidai, tiek komunikacijos specialistams, griauna jų autoritetą. Be to, tai, kol kas tik formaliai, draudžiama įstatymais.

Nereikia didelių investicijų

„Tiek konsultacinio, tiek viešųjų ryšių verslų specifika tokia, kad pradedant savo verslą nereikia didelių investicijų. Žmogus vienoje ar kitoje įmonėje padirba kelis mėnesius ar pusę metų ir steigia savo bendrovę. Iš pradžių jis uždirba daugiau nei būdamas samdomas, bet kai įmonė pradeda plėstis, tenka nuomotis biurą, priimti žmones, tačiau išlaikyti senuosius įkainius, kokius siūlydavo būdamas vienas, nebepavyksta, o pakelti kainas – sudėtinga“, – analizavo G.Bleizgys. Jis tvirtino, kad dėl tokių neapskaičiuotų žingsnių šiandien dalis konsultacinių įmonių atsidūrė ties bankroto riba, nes neįvertino savo galimybių.

Kita bėda yra didelė konkurencija dėl valstybinių ir ES lėšomis finansuojamų projektų, kuriems rengti ir administruoti skelbiami konkursai – kovojant dėl užsakymų lemia tik kaina. „Pavyzdžiui, projektai administruojami 1–2 metus. Žmonės, ką tik įkūrę įmones ir norintys gauti užsakymą, kainą sumažina 3 kartus, tačiau pradėję dirbti pamato, kad tokiomis sąlygomis išgyventi neįmanoma“, – dėstė verslininkas. Pasak jo, neapsidžiaugę „pergalės“ rezultatais tokie verslininkai bankrutuoja arba pradeda teikti labai nekokybiškas paslaugas, taip mesdami šešėlį visam verslui.

Ž.Gelgota prisimena vieną konkursą, kurį skelbė Vidaus reikalų ministerija. Bendrovės kovojo dėl užsakymo atlikti galimybių studiją. Siūlymuose darbo kainos įvairavo nuo 14 tūkst. iki 100 tūkst. litų. Laimėjo siūliusieji 14 tūkst.

„Neįsivaizduoju, kaip už tokią kainą galima sukurti kokybišką mokslinę studiją. Realiai, jei darbas patikimas patyrusiems ekspertams, jos savikaina būtų 30–40 tūkst. litų. Sutikus dirbti už 14 tūkst., norint nepatirti nuostolių, lieka vienintelis kelias – užduotį patikėti labai pigiai dirbantiems specialistams, pavyzdžiui, pradinių kursų studentams. Apie kokybę kalbėti nėra prasmės“, – rinkos grimasas apibūdino Ž.Gelgota. Jo žiniomis, šiandien Lietuvoje kvalifikuoto eksperto analitiko arba lektoriaus dienos darbas vertinamas nuo tūkstančio iki pusantro tūkstančio litų. Prie šios sumos įmonė turi pridėti mokesčius ir savo pelną. Studentui gali pakakti ir šimto litų už dieną.

„Manau, požiūris, kad lemia tik mažiausia kaina, neteisingas, tačiau, kita vertus, kriterijų vertinti kitaip nėra. Kol kas neegzistuoja nei sertifikatai, nei licencijos. Subjektyvumo daug. Praverstų kokybės užtikrinimo matas“, – atsiduso Ž.Gelgota.

Nors valstybinės įstaigos stengiasi įdiegti saugiklius – reikalauja tam tikro įmonės veiklos laikotarpio ?, duomenų apie įgyvendintus projektus – tačiau pagal tai ne visada galima spręsti apie kokybę, nes žmonių kaita bendrovėse didelė, o konsultacijų verslas remiasi ne moderniosiomis technologijomis, bet darbuotojų patirtimi ir kvalifikacija.

„Prieš kelerius metus įkūrėme savo asociaciją, kuri nėra panaikinta, tačiau nefunkcionuoja. Nuolat pakalbame, kad reikia burtis. Žinoma, realaus darbuotojų ar bendrovių licencijavimo neįvesime, tačiau galbūt pavyks sukurti panašią struktūrą, kokią turėjo viduramžių cechai. Galėtume išduoti sertifikatus, nes ginti savo reputaciją mums aktualu“, – atviravo G.Bleizgys. Jis yra įsitikinęs, kad jau atėjo laikas stiprinti tikrąją reputaciją, kurią galima užsitarnauti tik darbu, o ne įvairiomis viešųjų ryšių akcijomis.

Šaltinis
Savaitraštis „Panorama“
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją