– Ar stabtelėjus sparčiam nekilnojamojo turto (NT) kainų augimui galime sakyti, kad NT burbulas jau „prisirpo“?

– Pagal visame pasaulyje vartojamą burbulo apibrėžimą, tai yra besitęsiantis kainų didėjimas, sukeliamas spekuliantų, kuriems rūpi galimybė uždirbti iš NT brangimo ir perpardavimo, o ne iš būsto nuomos. NT burbulas Lietuvoje tikrai buvo. Tai rodė du svarbiausi požymiai. Pirmasis yra būsto įperkamumo indikatorius – kiek žmogaus metinių pajamų reikia įsigyti standartiniam būstui. Pagal šį rodiklį Lietuvoje būstas, palyginti su mūsų pajamomis, yra gana brangus. Jei vidutiniškai vidutiniam butui įsigyti žmogus turi dirbti daugiau nei 7–8 metus, vadinasi, kainos yra išpūstos, neatitinka gyventojų pajamų. Būstai pas mus šiandien jauniems žmonėms iš esmės neįperkami. Antras indikatorius – nuomos pajamų ir būsto kainos santykis. Šis rodiklis irgi rodė, kad pas mus NT buvo įsigyjamas ne nuomoti, nes pajamos iš šios veiklos negarantavo investicijų grąžos, bet perparduoti. Buvo kalbama, kad Vilniuje vienu metu trečdalis naujų butų stovėjo tušti.

– Ar verta tikėtis kainų kritimo?

– Dauguma NT burbulų pasaulyje sprogsta kitaip nei akcijų. Kainos gali nekristi iš viso. Jos paprasčiausiai stabilizuojasi, o realią būstų kainą po truputį mažina infliacija. Pavyzdžiui, šiandien Lietuvoje metinė infliacija yra beveik 5 procentai, ir būsto kainai nesikeičiant po penkerių metų tas pats turtas bus vertas bent 25 procentais mažiau nei šiandien, nes pinigai bus nuvertėję. Tačiau nereikėtų pamiršti ir to, kad burbulai yra iš esmės psichologinis efektas – bet kada gali įsisukti nauja kainų augimo spiralė, kaip atsitiko Latvijoje.

– Ar verta kreipti dėmesį į nuolat įvairiausių agentūrų skelbiamus reitingus, kuriuos noriai komentuoja mūsų politikai ir ekonomistai?

– Svarbiausia reitingų agentūrų misija – pasakyti, ar jų tiriama valstybė pajėgi grąžinti užsienio skolą. Tačiau pastaruoju metu jos imasi ir platesnės auklėjamosios misijos: pradeda vertinti bendrą makroekonominę situaciją, ūkio pakilimų ir nuosmukių scenarijus – tačiau šie dalykai gali būti labai silpnai susiję su valstybės gebėjimu grąžinti užsienio skolas. Pavyzdžiui, Baltijos šalių, kurios po Nepriklausomybės atgavimo nepaveldėjo Sovietų Sąjungos finansinių įsipareigojimų, situacija yra geresnė nei daugelio Europos Sąjungos (ES) šalių senbuvių. Mūsų skolų lygis labai mažas, todėl tikimybė, kad negalėsime tvarkingai grąžinti paskolų yra artima nuliui. Nepaisant to, reitingų agentūros tarsi dubliuoja Tarptautinį valiutos fondą bei Europos Komisiją. Atrodo, finansų rinkoms svarbesnė euro įvedimo perspektyva Baltijos šalyse, o reitingų mažinimas skolinimosi kaštų iš esmės neveikia.

– Kaip vertinate nuolat eksploatuojamą ekonomikos perkaitimo hipotezę ir nuolatinius pagąsdinimus labai skaudžiais padariniais?

– Perkaitimas apibrėžiamas kaip kelių veiksnių, tokių kaip gerokai didesnio už vidutinį ekonomikos augimo, paklausos sąlygotos infliacijos, didelio prekybos disbalanso ir burbulų akcijų bei NT rinkose, visuma. Daug analitikų kalba, kad būtų pageidautinas lėtesnis ekonomikos augimas. Kita vertus, skolinimosi ir paklausos didėjimas atsiranda dėl pagrįstų lūkesčių, kad gyvenimas gerės, atlyginimai augs, tad žmonės skolinasi svarstydami, kad verčiau geresnio gyvenimo ne laukti, o naudotis jo vaisiais jau dabar. Atlyginimai auga, gauname didžiulę ES paramą. Be to, lietuvių įsiskolinimo lygis, lyginant su vakariečių, dar gana mažas. Manau, kad tokiais laikotarpiais kaip dabartinis greitas ekonomikos augimas yra normalus reiškinys. Žinoma, užsimerkti ir sakyti, kad viskas gerai, negalime. Pavyzdžiui, valdžios nesikišimas į NT burbulo pūtimosi procesą iš esmės reiškia antisocialinę politiką: žmonės skatinami emigruoti, o emigravusieji negrįžti. Jaunos šeimos priverstos išvažiuoti, nes įsigyti būstą tampa labai sunku. Blogiausia, kad valstybė, turėdama mokestinius ir pasiūlos skatinimo instrumentus apriboti NT kainų augimą, nieko nesiėmė.

Ūkio perkaitimo padarinius iš anksto sunku numatyti. Jie paprastai būna kaip po gero vakarėlio – kai rytą žmogus būna beveik nedarbingas. Ar ekonomika stoja staiga, ar palengva, priklauso nuo psichologinių dalykų – namų ūkių ir įmonių savininkų požiūrio į ūkio ateitį. Manau, artimiausiais metais didesnių sukrėtimų nepajusime. Vien ES parama iš esmės garantuoja kelių procentų ūkio augimą.

– Ar nuolat statistikų skelbiamas atlyginimų augimas nėra tik statistinės manipuliacijos, o realiai infliacija nesugraužia tik pakilusių algų?

– Mano analizė rodo, kad bent ketvirtadalis statistikų deklaruojamo atlyginimų padidėjimo yra dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos vykdomos „žiauriosios akcijos“ legalizuoti vokelius. Todėl algos paaugo ne 20-čia, bet apie 15 procentų, ir vis tiek lenkia infliaciją. Biudžetui tokia situacija labai patraukli, nes į jį pradeda plūsti pinigai. Šešėlinės ekonomikos įtaka mūsų ūkiui gana didelė, tačiau be vokelių, yra ir kita bėda – įstatymuose daug landų, kurios padeda legaliai išvengti mokesčių. Štai kodėl mūsų biudžetas tarp ES narių yra didesnis tik už Rumunijos. Apie tai daug viešai kalbėjau, tačiau politikai vis dar apsimeta nieko nesuprantantys, tarytum biudžeto dydį lemtų ne jie. Iš tokio biudžeto neįmanoma normaliai finansuoti viešojo sektoriaus – mokytojų, gydytojų, pareigūnų. Galų gale valdžia iš esmės nusprendė „nebevaidinti“ – aukštasis mokslas bus mokamas visiems, svarstoma įvesti papildomas sveikatos draudimo įmokas.

– Ar į Lietuvą plūstantys ES pinigai atneša tik naudą?

– ES parama daro ir meškos paslaugą. Viena vertus, auga žmonių pajamos, kita vertus, paramos politika tokia, kad neproporcingai daug remiamas žemės ūkis, kurio našumas žemiausias iš visų ūkio šakų. Statistiškai žemės ūkio darbuotojo darbo našumas maždaug 2,5 karto mažesnis nei bet kurio kito ūkio darbuotojo. Logiška būtų mažinti šį sektorių, tačiau ES parama ir mūsų politika, pagal kurią žemės ūkis nuo mokesčių iš esmės yra atleistas, didina kapitalo grąžą žemės ūkyje. Kita dažna paramos yda – iškraipomos konkurencijos sąlygos. Negavusieji paramos patenką į blogesnę padėtį. Žinoma, išleisti reikia viską, ką galime gauti, nes tokie piniginiai srautai pagyvina ekonomiką. Vienas svarbiausių strateginių klausimų – kam skirti pinigus: už juos remontuoti kelius ar finansuoti mokslą. Mano nuomone, šiandien, žinant Lietuvos aukštojo mokslo sistemos padėtį, už ES paramą geriau remontuoti kelius ar kurti infrastruktūrą, nei skirti lėšas žmonėms ir jų grupėms, kurie už ją tik prikurs įvairiausių pseudomokslinių rašliavų. Jei reikėtų kalbėti kad ir apie Skandinaviją, net neabejočiau, kad daugiausia lėšų reikėtų skirti mokslui ir inovacijoms.

– Ar įgyvendinant valstybinės reikšmės projektus, tokius kaip atominės elektrinės statyba, tikrai išsigelbėtų tik privatus kapitalas?

– Lietuvos viešajame sektoriuje iš esmės niekas neturi paskatų ginti mokesčių mokėtojų ir valstybės interesus. Ne paslaptis, kad Lietuva pagal korupcijos lygmenį – viena pirmaujančių ES. Dėl to ir turime įvairius rubikonus, Kauno arenas ir trigalvius slibinus (taip vadinamas naujosios atominės elektrinės projektas – red.), kurie atrodo įtartini. Privatus kapitalas turi didžiulių paskatų elgtis neskaidriai, nes gali gauti didžiulį pelną į kyšius ir įstatymų pirkimus investuodamas kapeikas.