Nors Lietuvoje yra didžiausios elektros tinklų savininkės – Rytų skirstomieji tinklai, valdomi Ūkio ministerijos, ir privati AB „VST“, priklausanti „Vilniaus prekybos“ grupei, tačiau jos pasidalijusios rinką ir jokios konkurencijos tarp jų būti negali ir nėra. Jų, kaip monopolijų, veikimui sąlygos idealiausios: nors elektros energijos kainas reguliuoja Valstybinė kainų ir energetikos komisija, tačiau dar iš sovietmečio laikų išlikusios taisyklės joms leidžia augti vartotojų sąskaita.
Prekė ar paslauga?
Pasistato žmogus namą ir nori įsivesti elektrą. Apsiskaičiuoja, kiek jam reikėtų kilovatų, ir už kiekvieną kilovatą sumoka po 168 Lt elektros tinklams. Tačiau tai dar ne viskas.
Elektros tinklai – valstybiniai ar privatūs – kiekvienam naujam vartotojui nustato individualias sąlygas, kurias šis turi įgyvendinti. Tad žmogus turi rūpintis projekto sudarymu, mokėti už kabelius ir laidus. Jei elektros transformatoriaus galingumo neužtenka, žmogui teks pirkti naują. Transformatoriaus kaina gali svyruoti nuo keliolikos iki keliasdešimties tūkstančių litų. Senąjį transformatorių įmonė pasiima sau. Naujasis – taip pat jos, o ne vartotojo nuosavybė. Tai kodėl ir už ką moka vartotojas?
„Vartotojas sudaro sutartį su elektros tinklais. Naujo vartotojo prijungimo tvarka numato, kad naujasis vartotojas padengia prijungimui reikalingų išlaidų dalį – iki 40 proc. Ir turtas tampa ne vartotojo nuosavybe, o energetikos įmonės, nes ji sumoka 60 proc.“, – elektros tinklų plėtros subtilybes „Atgimimui“ aiškino Ūkio ministerijos Energetikos departamento Energetikos vystymo skyriaus vyresnysis specialistas Antanas Kartunavičius.
Anot jo, pagal Energetikos įstatymą vartotojas sumoka prijungimo išlaidas – iš to punkto esą galima suprasti, kad visas išlaidas apmoka vartotojas. Tačiau valdininkai nebuvo tokie griežti ir nusprendę, kad vartotojui užteks sumokėti 40 proc. visos tinklų plėtros vertės. Kodėl transformatorius, kuris lyg ir būtų prekė, prilyginamas paslaugai – elektros įvedimui, neaišku. Ministerijos atstovas sako, kad 40 proc. visos projekto vertės yra optimalus dydis ir šį mokestį reikia traktuoti kaip užmokestį už paslaugą – elektros įvedimą, nes „nieko nemokamo nėra“.
Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos Elektros skyriaus vedėjas Rimvydas Sinkevičius antrino, kad vartotojas sumoka už paslaugą, kuri atitinka statybos darbus. Be to, jo požiūriu, 50 kilovatų – paslauga vartotojui „ir jokios ekonomikos čia nėra, nes elektros tinklai ir taip ilgus metus nepadegs tų išlaidų, kurias patirs įsigydami naują vartotoją“. Dėl tos pačios priežasties visiškai „nėra reikalo kurti elektros tinkluose tinklų ir per kaimynų sklypus tiesti naujus laidus“.
Elektros tinklų plėtros, anot jo, niekas negali numatyti, tik teoriškai galima įsivaizduoti ar pamatyti, kur pakeista žemės paskirtis ir dygsta namai. Jam tinklų plėtra, kuri vyksta ne be priverstinės vartotojų pagalbos, asocijuojasi su svarstyklėmis parduotuvėje. „Nueikite į parduotuvę ir pasakykite, kad atsinešite savo svarstykles – jų kaina įtraukta į parduodamo produkto kainą – taip tik atrodo, kad už jas nemokate“, – vaizdžiai aiškino R.Sinkevičius.
Panašiai padėtį aiškino ir buvęs ūkio ministras Kęstutis Daukšys: „40 proc. – kaip abonentinis mokestis. Ekonominė logika sako, kad juos turi mokėti vartotojas – jam reikia labai nedidelio pajėgumo, o elektros tinklams sąnaudos didelės. Jei nemokės vartotojas, tada mokės visi kiti vartotojai – įmonės padidins elektros tarifą.“ Be to, anot jo, kartu toks sprendimas yra sudrausminimas, kad nebūtų pagundos vartotojui statytis didesnio galingumo transformatoriaus. Ar tai neprasižengia su ekonomine logika, kad didesnis vartojimas didintų įmonės pelną ir net galėtų mažinti elektros kainą, yra paslaptis.
Pasak A.Kartunavičiaus, visoje Europos Sąjungoje veikia tas pats principas, tik vartotojai kitose valstybėse priversti mokėti dar daugiau: Latvijoje vartotojo dalis sudaro 50 proc., Estijoje – 60 proc. Jis kartu pripažino, kad niekas ministerijoje nestudijuoja, kas įtraukiama į kitose šalyse sudaromas statybos darbų sąmatas ir už ką būtent moka vartotojas. „Principas tas pats, bet negalime išstudijuoti visos metodikos. Lietuvoje jau kiek darėme pakeitimų, tai kas suseks užsienio? Tačiau prijungimo mokestis visoje Europos Sąjungoje yra ir mažiau nei 40 proc. nėra. Bent jau neturime duomenų.“ Nors teoriškai Lietuvos vartotojas turėtų mokėti 40 proc. visos elektros įvedimo darbų vertės, ekspertai tikina, kad į sąmatą įtraukiama tiek įvairių mokesčių, jog vartotojo mokama dalis gali išaugti ir iki 79 proc.
Tinklai naudojasi padėtimi
A.Kartunavičius neslepia, kad elektros tinklai naudojasi susidariusia padėtimi, kai elektros įvedimui yra būtina keisti transformatorių. Tokiu atveju, pasak jo, elektros tinklai būtinas technines sąlygas naujam vartotojui nustatys su atitinkamu rezervu, kad prisijungus dar vienam vartotojui vėl iš naujo nereikėtų keisti transformatoriaus.
Taigi naujas vartotojas už elektros tinklų plėtrą sumoka 40 proc., įmonė – 60 proc., tačiau visas turtas lieka įmonei ir ji toliau nuo vartotojo pagalba sukurtos infrastruktūros gali plėstis. Iki kitos kliūties, kurią šalins solidariai su vartotojais. Beje, į visų darbų vertę įtraukti visi mokesčiai, kuriuos turi mokėti įmonė, kaip kad mokesčiai „Sodrai“ ir pan. Vadinasi, naujas vartotojas moka atlyginimus elektros tinklų darbuotojams. Maža to, likusioji 60 proc. dalis įtraukiama į elektros energijos kainą ir ją moka visi mokesčių mokėtojai. Vadinasi, rinkos ekonomikos dėsniai čia negalioja: kuo daugiau vartotojų, tuo produktas ar paslauga turėtų pigti, bet, jei elektros tinklų plėtra vyks intensyviai, elektra turės brangti.
Visame šiame procese neturi būti pamirštami senieji transformatoriai, į kurių vietą įstatomi naujieji. Ne visi iš jų yra tokie seni, kad būtų netinkami naudoti. Kodėl elektros tinklų įmonės neišskaičiuoja iš naujo transformatoriaus kainos senojo likutinės vertės? A.Kartunavičiaus požiūriu, transformatorius – įmonės nuosavybė, už kurią sumoka rangovas, statydamas transformatorių, o kitu atveju – vartotojas. Todėl beprasmis tampa klausimas, kur nukeliauja senieji transformatoriai. „Senas transformatorius – jo turtas ir kur nori, ten jį ir deda. Daugeliu atveju jie nurašomi ir priduodami“, – išdėstė A.Kartunavičius.
Buvęs ūkio ministras K.Daukšys jau neprisiminė, kodėl nėra išskaičiuojama senojo transformatoriaus vertė ir kodėl į sąmatas įtraukiami tam tikri darbai, kurie, ekspertų vertinimu, neturėtų ten būti. Tačiau įtikinamai pareiškė, kad „tam yra visos tarnybos, kurioms vartotojai gali skųstis“. Taip pat ramiu tonu patikino, kad „elektros tinklai gali bandyti žmogaus sąskaita gauti daugiau pelno“.
Panašiai ir elektros skaitiklius elektros tinklai neva suteikia nemokamai, tačiau jų vertė įtraukiama į elektros kainą. Tokia tvarka buvo nustatyta tada, kai elektros skaitiklius gamino ir elektros tinklams tiekė bendrovė „Skaiteks“. Šiuo metu ši tvarka taip pat nieko nestebina. A.Kartunavičius prasitarė nedrįstantis komentuoti ir kritikuoti Vyriausybės sprendimų, nes, jei ji priėmė tokį sprendimą, matyt, jis yra geras.
K.Daukšio nuomone, elektros skaitiklis – ne tokia didelė investicija ir jau daugelyje vietų jie stovi, todėl jis nematantis didelio reikalo tvarką keisti.
Vidutinė trifazio elektros skaitiklio kaina – 724 Lt, jų galiojimo laikas – apie treji metai, vėliau jie keičiami.
Nėra kontrolės
Vartotojai, norėdami įsivesti elektrą, turi elektros įmonei pateikti statybos montavimo darbų sąmatą, į kurią įeina tokie darbai kaip kasimas, smėlio išvežimas, kabelio tiesimas ir panašiai. Nuo šių darbų skaičiuojami bendrieji ekonominiai normatyvai – pelnas, pridėtinės vertės mokestis, panašiai. Kitos projektavimo ir inžinerinės paslaugos, tokios kaip toponuotraukų, arba geodezinių planų, rengimas, ekspertų vertinimu, nėra statybos darbai, todėl tose lokalinėse sąmatose jų negali būti. Tačiau elektros tinklai verčia juos įtraukti į sąmatą: be šių darbų sąmatose jie nederina parengtų projektų.
Ūkio ministerijos atstovas paaiškino, kad geodeziniai planai daromi tada, kai reikia atsiskaityti už atliktus darbus. Tačiau tuo atveju, kai naujam vartotojui būtina atlikti darbus, kurie neišvengiamai turės būti atliekami ir kaimynų sklypuose, bus reikalinga toponuotrauka, kuri neturi būti įtraukta į sąmatą.
Kyla natūralus klausimas: ar Ūkio ministerija kontroliuoja, ką verčia į sąmatas įtraukti jos valdomi Rytų skirstomieji tinklai?
A.Kartunavičius atsako: „Sąmatos sudarymu suinteresuotas vartotojas. Užsakovo reikalas, ar gudrų žmogų samdys, ar pats viską supranta. Dažnai pats lieki kvailio vietoje, nes nežinai, ar gerai viską suprojektuoja. Jei nepasitiki – samdykis advokatą. Negi ministerija nagrinės sąmatas?“
Elektros kainas kontroliuoja Valstybinė kainų ir energetikos komisija bei Valstybinė energetikos inspekcija, tačiau tik pirmoji gali tikrinti sąmatas. Antrosios pareigūnai nemano, kad ši tvarka yra bloga.
Paklaustas, ar neturėtų ministerija atlikti Rytų skirstomųjų tinklų nepriklausomą auditą, A.Kartunavičius atsakė neigiamai. „Įkurkime dar vieną stebėjimo tarnybą, kuriai reikės mokėti ir tai įeis į elektros tarifą. Vartotojas turi pats apsispręsti – įmonės turi savo specialistų, sąmatininkų ir jie tikrai ginčijasi. Ir energetikos bendrovės ginčijasi, ir ginčuose gimsta teisybė“, – susumavo valdininkas.
Yra daugiau sunkumų
Ne visi elektros tinklai yra skirstomųjų tinklų nuosavybė. Pavyzdžiui, sodų bendrijose, kaip ūkiniuose vienetuose, yra vartotojų lėšomis įrengti žemos įtampos elektros tinklai, kuriuos šios turi parduoti elektros skirstomiesiems tinklams. Seime buvo sudaryta darbo grupė, kuri tyrė, ar sąlygos, kuriomis turi būti perduoti tinklai, tenkina viešąjį interesą. Darbo grupė nusprendė, kad pirkimo ir pardavimo procedūra nėra teisinga – suabejota objektyviu elektros tinklų įvertinimu. Pateiktas pasiūlymas, kad vertinimą atliktų ne Valstybinė kainų ir energetikos komisija, o nepriklausomas vertintojas. Toks įstatymo projektas turėjo būti priimtas dar Seimo pavasario sesijoje, tačiau dabar terminas pratęstas iki spalio.
Verslininkai piktinasi, VST cituoja teisės aktus
Didžiausios Tauragės apskrityje statybos bendrovės „Kvėdarsta“ direktorius Stasys Navardauskas: „Dabartinė padėtis mūsų netenkina, su elektrikais turime daug bėdų. Mums atrodo, kad įmonė turėtų mokėti tik už elektros galingumą. Dabar mokame ir už galią, ir už projektus. Transformatoriai ir kabeliai – elektros tinklų nuosavybė, todėl tai jos, o ne statybų įmonės rūpestis.“
Anot verslininko, jų įmonė veikia jau apie 50 metų, o problemos atsirado tik po privatizavimo.
Paprašius atsakyti, kur dingsta senieji transformatoriai ir kodėl jų vertė nėra atimama iš naujojo transformatoriaus vertės, taip pat apie tai, kad vartotojas dažnai sumoka daugiau nei 40 proc. prijungimo darbų vertės, “VST” pacitavo teisės aktus. Taip pat patvirtino, kad “akcinė bendrovė “VST” prijungimo paslaugos mokestį vartotojams apskaičiuoja tik pagal Ūkio ministerijos patvirtintose taisyklėse numatytus reikalavimus”.
Naujausiame "Atgimime" taip pat skaitykite:
„Išbandymas vieša panieka" - Žygimantas Pavilionis, URM sekretorius, aiškina, kodėl lietuviai Europos Viršūnių taryboje traukė lenkus
Džina Donauskaitė aiškinasi, kodėl ligoniai verčiami gydytis neregistruotais vaistais. „Kai vaistu; registruoti neapsimoka"
Stanislovas Kairys kalbina buvusį žurnalistą Gintautą Alksninį, pakeitusį gyvenimo būdą ir tapusį… pienininku
