Raktas – 800 litų, tiek, kiek „Auskoje” kainuoja praleisti parą. O kitokių kainų čia ir nėra, mat visi dviviečiai apartamentai – vienodai aukšto prezidentinio lygio.
Jei prezidentas V.Adamkus staiga pervargtų ir panorėtų su ponia Alma atsipūsti „Auskoje” – nieko nepeštų. Adamkų apartamentus mėnesiui yra išsinuomojusi šeima iš Maskvos. Vyras – lietuvis, Rusijoje baigęs karo mokyklą ir jau 12 metų ten gyvenantis. Žmona su aukle augina dvejų metukų Andriušą. Jų neišvarysi, o juk paprastai, prezidentui viešint „Auskoje”, kiti čia nepageidaujami.
Galima ir su meiluže
Skambinu į „Auską”. „Klausau”, – buitiškai atsiliepia vyriškis. Ir priduria: „Atvažiuok rytoj, šiandien vedėjos nėra“. Galų gale su ja susisiekiu.
„Prašom atvažiuoti, kokia jūsų pavardė”? – teiraujasi vedėja Ona. „O jei atvažiuosiu su meiluže, anonimiškumo neišlaikysiu?” – provokuoju smalsaudamas, ar „Auska” gali tapti jaukiu lizdeliu slaptiems balandėliams. „Nesvarbu, su kuo atvažiuosite, aš klausiu tik vienos pavardės”, – maloniai aiškina vedėja.
Priėmimas – kaip kine
Priešais – „Auskos” vartai. Apsaugininkas išsitraukia sulankstytą lapą ir randa reikiamą pavardę. Ji galėjo būti ir Vardenis Pavardenis – niekas netikrina. Toliau kaip kine – šimtus metrų vingiuojame iš betono plokščių klotu keliu, pasiekiame sovietmečio rūmus. Ant slenksčio jau stovi vyrukas baltais marškiniais. „Mašiną galite palikti nors ir čia, prašom į vidų, ar jums padėti ką nunešti?” – paslaugumu trykšta darbuotojas.
Euforija neapėmė
Mūsų numeris – pagrindiniame aukšte. Gal pusšimčio kvadratinių metrų svetainė, toliau – nemažas prieškambaris su dviejų miegamųjų durimis. „Jei turėsite kaimynų, svetaine teks su jais dalytis”. – paaiškina administratorius. Į svetainę mums atneš pusryčius, tik reikia pasakyti, ko norėsime ir kelintą valandą. Miegamasis labiau primena salę nei kambarį, šone sanitarinė zona – vonia, keli tualetai ir praustuvai, bidė. Puiki santechnika, apdaila, šildomos grindys, kalnai baltų rankšluosčių, chalatų. Kambaryje – prabangūs baldai, pilnas mini baras, ideali tvarka. Tačiau euforija neapima. Mat kambarys – su dvigule lova. Tenka kraustytis į kitą numerį.
Pusryčiai – lyg orkaitėje
Kitame aukšte mūsų laukia ne tokie prabangūs, bet funkcionalūs kambariai. Miegamajame – dvi lovos, išsiskleidžia ir sofa svetainėje. Yra ir minusų – triskart mažiau vietos, tuščias mini baras, vietoj vonios tik dušo kabina.
Pusryčiams galima valgyti omletą, kiaušinienę, lietinius su varške, sūriu, „Panevėžio blynelius”, šaltą mėsos ir sūrio užkandėlę, išgerti sulčių, kavos, arbatos.
Atviroje kavinės lodžijoje pusryčiauti neleidžia – esą remontas. Tuo tarpu stiklintoje – per 30 laipsnių karščio. Langų atidaryti negalima, nes priskris musių.
Prakaituojame, neištveriame ir gerti arbatos pabėgame į fojė.
Smulkmenos, bet nepatogu
Beje, karščio atakų „Auskoje” rizikuojate patirti ir daugiau. Ant šildomų grindų, ko gera, gali išsikepti kiaušinienę. Klastingi ir vandens čiaupai – karštą ir šaltą vandenį žymintys ženklai sukeisti vietomis.
Siūlome statyti mašiną į mokamą tos pačios įmonės aikštelę už kelių kilometrų.
Jei norite matyti ne tik LTV ir TV3, vežkitės savo anteną.
Maloni staigmena – ne viskas, kas įtraukta į kainoraštį, yra mokama. Nors už baseiną reikia mokėti 20 litų, realiai kiek nori pliuškeniesi už dyką. Veltui, o ne už 40 litų duoda ir teniso raketes, krepšinio kamuolį. Beje, sviedinį pusę kelio iki aikštelės nunešė administratorius.
Geriausias dalykas šiame viešbutyje – erdvė ir ramybė. Nors čia gyveno dar trys šeimos, jautėmės lyg būtume vieni – iš kambario iki baseino ir paplūdimio vaikščiodavome tik su glaudėmis ir nieko pakeliui nesutikdavome.
