Vyriausybės įpareigota Socialinės apsaugos ir darbo ministerija jau parengė LR darbo nuomos įstatymo koncepciją ir laukia socialinių partnerių vertinimo. Rengiant koncepciją, buvo remiamasi Darbo ir socialinių tyrimų instituto 2004 m. atliktu „Agentūrinio darbo teisinio reguliavimo Lietuvoje galimybių bei įtakos darbo rinkai tyrimu“. Jame nagrinėta Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Olandijos, Švedijos, Lenkijos teisinė praktika. Visose šalyse, išskyrus Prancūziją, darbo nuoma yra reguliuojama specialių įstatymų. Daugumoje šalių sutartys dėl laikinųjų darbuotojų gali būti sudaromos tik įstatymų nustatytais atvejais, nustatytas maksimalus laikinojo darbuotojo pas laikinojo darbo naudotoją laikotarpis (nuo 6, išskirtiniais atvejais - iki 24 mėn.).
Pliusai ir minusai
Ministerijos parengtame darbo nuomos įstatymo koncepcijos projekte aptartos numatomo teisinio reguliavimo pasekmės. Manoma, kad ši veiklos forma padidins užimtumą, į darbo rinką padės integruotis socialiai pažeidžiamiems asmenims: bedarbiams, neįgaliesiems, studentams, moterims ar vyrams, auginantiems vaikus. Be to, bus skatinamas ekonomikos augimas, nes bus kuriamos naujos darbo vietos bei pagreitės laisvų darbo vietų užpildymo laikas, bus galima lanksčiau panaudoti darbo jėgą. Dėl naujos darbo veiklos atsiradimo bei užimtumo lygio didėjimo tikėtinas ir valstybės biudžeto pajamų didėjimas.
Antra vertus, numatoma ir neigiamų pasekmių: iš darbo vietų gali būti „išstumiami“ nuolatiniai darbuotojai; manoma, kad gali sumažėti vidutinis darbo užmokestis įmonės lygmeniu. Taip pat prognozuojama, jog bent jau pradžioje bus įdarbinami tik asmenys, turintys žemesnę kvalifikaciją ar įgūdžius ir kuriuos tenkina santykinai mažesnis darbo užmokestis bei laikinas darbo pobūdis. Nors ilgainiui, tikėtina, laikinaisiais darbuotojais turėtų būti įdarbinami ir aukštesnės kvalifikacijos darbuotojai, tačiau abejojama, ar tokie darbuotojai sudarytų reikšmingesnę laikinųjų darbuotojų dalį Lietuvoje.
Darbuotojai neskriaudžiami
„Darbo nuomos įstatymas mums reikalingas kaip oras“,- sako tarptautinės personalo paieška ir nuoma užsiimančios kompanijos „Adecco“ personalo vadybininkė ir joje veikiančios profesinės sąjungos pirmininkė Ilona Aleksandravičiūtė. Pasak jos, sunku Lietuvoje buvo 2005 m. pradėti tokią veiklą („Adecco“ veikia 70-yje šalių), nes ši darbo forma nepakankamai reglamentuota, reikėjo patiems surasti būdus, kaip teisiškai teisingai ir visiems priimtinai teikti darbo nuomos paslaugas. Šios darbo formos atsiradimą Lietuvos darbo rinkoje paskatino tarptautinės kompanijos, kurioms naudotis tokia darbo forma yra įprasta kitose pasaulio šalyse, o šiuo metu darbo nuoma sparčiai populiarėja visų nuosavybės formų įmonėse ir ypač dėl darbuotojų trūkumo.
I.Aleksandravičiūtė neigia, kad nuomojamiems darbuotojams mažiau mokama nei nuolatiniams ar jie jaučiasi antrarūšiais. „Juk dabar darbuotojų trūksta, todėl kiekvienas, kad ir mažai kvalifikuoto darbo darbininkas yra gerbiamas ir vertinamas. Darbuotojų atlyginimus deriname su klientais, kad mūsų darbuotojų atlyginimai nebūtų mažesni, nei ten dirbančių žmonių. Palyginti su bendra situacija Lietuvoje, mūsų darbuotojų atlyginimai yra tikrai neblogi,- pasakoja ji. - Be to, ir mūsų klientus domina motyvuoti darbuotojai.“
Moteris prisimena, kad pradžioje nebuvo lengva rasti žmonių, kurių darbas būtų išnuomojamas; į tai, kaip ir į kiekvieną naują reiškinį, buvo žiūrima gana įtariai. Tačiau pamatę, kad suteikiamos visos socialinės garantijos, kad kompanija, kaip darbdavys, su darbuotojais elgiasi korektiškai, laiku moka atlyginimus ir rūpinasi, jie, anot I.Aleksandravičiūtės, net didžiuojasi dirbdami „Adecco“. Be to, kai kurie taip laikinieji darbuotojai, ypač jaunimas, jaučiasi laisvesni, neturėdami įsipareigoti dirbti tą patį darbą nuolat. Kitiems „Adecco“, prieš baigiantis sutartam darbo užduoties vykdymo laikotarpiui, stengiasi pasiūlyti kitą darbą.
Apie darbuotojų išnaudojimo pavyzdžius Lietuvoje I.Aleksandravičiūtė sakė negirdėjusi, o sparčiai populiarėjant darbo nuomai, ketinama kurti įmonių, užsiimančių personalo darbo nuoma, asociaciją.
Tikriausiai vienintelė profesinė sąjunga tokio pobūdžio įmonėje susikūrė pernai ir tikrai ne todėl, kad darbuotojai pasijutę skriaudžiami. Jos, pasak pirmininkės, prireikė tam, kad būtų aiškiau reglamentuotos darbo sąlygos ir sudaryta kolektyvinė sutartis.
Yra ir blogų pavyzdžių
Deja, entuziazmo, kalbėdamas apie darbo nuomą, nerodo galbūt vienintelis Lietuvoje specialistas, gerai išmanantis šią sritį, vienas iš straipsnio pradžioje minėto tyrimo apie agentūrinį darbą rengėjų, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto doc. dr. Tomas Davulis. Pasak jo, griežtai nesureguliavus šios veiklos formos, ji tampa labai pavojinga darbuotojams, nes tai - tiesiausias kelias į diskriminaciją darbo vietoje. Docentas įsitikinęs, kad tokia veiklos forma turi būti taikoma griežtai tik išskirtiniais atvejais, kai darbuotojų reikia labai trumpam.
Nors savaime pats reiškinys turi teigiamų bruožų, nes leis įdarbinti bedarbius, neįgaliuosius, studentus, asmenis, auginančius vaikus, bet pradėjęs tapti ne išimtimi, o taisykle, sukels didelį pavojų darbuotojams, nes priversti jaustis antrarūšiais. Tą rodo kitų Europos valstybių praktika, kai laikinieji darbuotojai gauna mažesnį darbo užmokestį, nei tą patį darbą dirbantys nuolatiniai darbuotojai, jie neturi beveik jokių socialinių garantijų, o ir karjeros galimybės labai ribotos.
Lietuvoje taip pat yra kilę laikinųjų darbuotojų nepasitenkinimo atvejų, tačiau T.Davulis sako negirdėjęs, kad kas nors iki šiol dėl to būtų kreipęsis į teismą.
Neapsaugoti teisiškai tampa „moderniaisiais vergais“
Dažną diskriminaciją patvirtina informacija iš Didžiosios Britanijos. Profesinių sąjungų kongresas (TUC) - didžiausias šalies profsąjungų centras - pradėjo kampaniją dėl agentūrų nuomojamų darbuotojų lygių teisių. Bendruomenių rūmams yra pateiktas laikinojo ir nuomojamojo darbo įstatymo projektas, o profsąjungos siekia, kad jis kuo greičiau būtų priimtas parlamente.
Britanijoje net 5 proc. (1,7 mln.) visų darbuotojų yra laikinieji. Jų atlyginimas yra 70 pensų už tą patį darbą, už kurį nuolatinis gauna 1 svarą sterlingų. Daugelis darbuotojų, priimtų į darbą agentūrų, neturi kasmetinių apmokamų atostogų, neapmokami jų nedarbingumo lapeliai ir t. t. Profsąjungos mano, kad pagrindinė problema, dėl ko susidarė tokia situacija, - nėra reikalingos teisinės apsaugos. Dažniausiai tiek agentūra, tiek kompanija pareiškia, kad nė viena iš jų nelaiko savęs darbdave.
Darbuotojų, samdomų per agentūras, teisės reguliuojamos 2003 metais priimtu Agentūrinio užimtumo vadovu, kuris naudingas tik verslininkams.
Vokietijoje taip pat girdisi nepasitenkinimo balsų, laikinieji darbuotojai net vadinami „moderniaisiais vergais“. Šalies metalistų profesinės sąjungos IG Metall tyrimas rodo, jog iš agentūrų atėję darbuotojai jaučiasi antrarūšiais. Jie gauna mažesnius atlyginimus, jų prastesnės darbo sąlygos ir jie turi mažiau teisių. Galiojantis darbo nuomos įstatymas Vokietijoje prieš keletą metų buvo gerokai liberalizuotas, kas darbdaviams suteikė teisę legaliai diskriminuoti laikinuosius darbuotojus.
Suomijoje ir Švedijoje įmonių, užsiimančių darbo nuoma, asociacijos su laikinųjų darbuotojų profesinėmis sąjungomis yra pasirašiusios tarifinę kolektyvinę sutartį, kurioje numatyta, kad laikinasis darbuotojas turi tokias pačias sąlygas, kaip ir nuolatinis. Suomijoje, pavyzdžiui, veikia apie 140 darbo nuomos agentūrų. Helsinkio savivaldybė, Suomijos paštas, taip pat kai kurios profesinės sąjungos turi savo darbo nuomos įmones. Savo laikinojo įdarbinimo įmonę turi ir suomių darbo birža. Beje, jos duomenimis, apie 15 proc. darbuotojų, tokiu būdu radusių darbą, vėliau tampa nuolatiniais.
Turi būti viskas aišku
Į naująjį reiškinį kol kas nėra per daug įsigilinę dauguma kalbintų darbdavių bei darbuotojų organizacijų atstovų, tačiau visi tvirtina, kad įstatyme labai aiškiai turi būti reglamentuoti visi niuansai. Profesinėms sąjungoms, žinoma, labiausiai rūpi laikinųjų darbuotojų apsauga.
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininko pavaduotojas Algirdas Kvedaravičiaus mano, jog svarbiausia turi būti aiškus laikinųjų darbuotojų juridinis statusas. Be to, darbo nuomos atveju turi būtini aiškiai reglamentuoti trišaliai darbo santykiai (tarp laikinųjų darbuotojų, laikinojo įdarbinimo įmonių ir laikinojo darbo naudotojų - red.).
Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ vyr. teisininkas Petras Grėbliauskas sako, kad kaip tik dabar Europos mastu kalbama apie darbo teisės stiprinimo būtinybę, nes darbo sutartis turi garantuoti darbuotojui pamatines jo teises. Jo manymu, reikėtų apskritai atsisakyti civilinių, autorinių, atstovavimo sutarčių, nes jomis piktnaudžiaujama darbuotojų nenaudai.
Lietuvos darbo federacijos pirmininko pavaduotojas Vilhelminas Čekuolis prisiminė, kad federacijai jau yra tekę susidurti su darbo nuoma ir net bandyta išsiaiškinti, ar toks darbas Lietuvoje yra legalus. Tuomet gautas atsakymas buvo trumpas - kas neuždrausta, yra leidžiama. Taigi įstatymas labai reikalingas, klausimas - koks jis turi būti. Pavaduotojo nuomone, ministerijos parengtoje Darbo nuomos įstatymo koncepcijoje nėra pagrindinių dalykų: įmonės, naudojančios laikinąjį darbą, turi įsipareigoti apie tai informuoti įmonėje veikiančią profesinę sąjungą ir su ja derinti visus, su tuo susijusius, aspektus. Antra, būsimame įstatyme turi būti daugiau „saugiklių“.
Pasak V.Čekuolio, dabar jis tik leidžia kažką daryti, o reikia ir apribojimų, konkrečių terminų. Be to, darbo nuoma turi būti taikoma tik išimtiniais, įstatymu apibrėžtais, atvejais.
Nuomoti darbą įdomia ir gera idėja laiko Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danas Arlauskas. Pasak jo, tai ypač paranku trūkstant darbo jėgos. Be to, darbdaviams tai labai patogu - jiems atkrenta labai daug funkcijų, susijusių su įdarbinimo procedūromis. Lietuvos pramonininkų konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotojas Mykolas Aleliūnas įsitikinęs, kad naudojantis šia veiklos forma neturi kilti abejonių, kas atsakingas už darbo užmokestį, už darbuotojų saugą - laikinojo įdarbinimo įmonė ar laikinojo darbo naudotojas. Taip pat turi būti pasidalyta atsakomybe, kas atsakys už vienokias ar kitokias pasekmes.
Europoje nesutariama dėl direktyvos
Europos Sąjungoje darbo nuoma paskutinius 20 metų yra sparčiausiai auganti netipinė darbo forma. Po ilgų socialinių partnerių diskusijų prieš penkerius metus parengtas Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl laikinųjų darbuotojų darbo sąlygų projektas atsidūrė aklavietėje. Direktyvą, turinčią užtikrinti bendruosius nediskriminavimo ir vienodo požiūrio principus laikiniems darbuotojams, tuomet blokavo Airija, Danija, Didžioji Britanija ir Vokietija.
Pagal oficialią statistiką 2006 metais daugiausia laikinųjų darbuotojų dirbo Didžiojoje Britanijoje - 5 proc. visų dirbančiųjų, po 2,5 proc. Liuksemburge ir Olandijoje, 2,1 proc. Prancūzijoje, 2 proc. Belgijoje, po 1,4 proc. Austrijoje ir Airijoje, po 1,2 proc. Danijoje ir Suomijoje, po 1 proc. Vokietijoje ir Švedijoje. JAV laikinaisiais darbuotojais dirba 2,55 mln. žmonių.
Lietuva pradėjo žengti pirmuosius teisės aktų, reglamentuojančių darbo nuomą, rengimo žingsnius. Kiek procesas užtruks, priklausys nuo socialinių partnerių noro ir pasirengimo turėti visiems priimtiną darbo nuomos įstatymą, o sparčiai auganti darbo nuomos rinka, tikėkimės, tuo tarpu nepavirs darbuotojų ir darbdavių mūšio lauku.