LPK verslo socialinės politikos koordinacinė taryba surengė seminarą, kuriame Vokietijos “Nordmetal” asociacijos direktorius Helmutas Fritzkė, turintis itin solidžią tarpininkavimo tarp streikininkų ir darbdavių patirtį, bandė apžvelgti, ką duoda streikas darbdaviams ir darbuotojams. Tačiau diskusijų metu paaiškėjo, kad vokiški receptai, kaip efektyviau spręsti darbo ginčus, mūsiškiams įmonių vadovams iš esmės netinka.
Pasak Lietuvos profesinės sąjungos “Solidarumas” pirmininkės Aldonos Jašinskienės, mūsų šalyje darbuotojų teisė streikuoti yra taip suvaržyta procedūrinių ir materialinių normų, kad net visiškai įspeisti į kampą žmonės nesiryžta tokioms akcijoms.
“Šviežiausias pavyzdys - “Alytaus tekstilė”. Kai penketą mėnesių ten algų negaunančios moterys pareiškė metančios darbą, joms buvo pagrasinta, kad streiko atveju turės atlyginti šimtatūkstantinius nuostolius. Vokiečiai nesupranta, kaip taip gali būti. Jei jų šalyje koks nors darbdavys mėnesį nesumokėtų atlyginimo, darbuotojai galėtų namuose laukti, kol su jais bus atsiskaityta ir netgi per teismą išsireikalauti kompensacijos už laiką, kurį nedirbo.
Lietuvoje nesutinkantis veltui dirbti žmogus privalo pats siekti, kad būtų sukurta darbo ginčų komisija, kuri išnagrinėtų skundą, ir tik po to mėginti savo teises ginti teisme.
Priešingu atveju jo veiksmai būtų prilyginti pravaikštai. Mechanizmas toks griozdiškas ir atgrasus, kad vyresnio amžiaus sulaukę žmonės sukandę dantis kenčia.
Tuo tarpu jaunimas į viską spjauna ir važiuoja dirbti į užsienį. Galima sakyti, kad jie streikuoja kojomis”, - konstatavo A.Jašinskienė.
“Solidarumo” lyderė taip pat, kaip ir darbdavių atstovai, pritarė, jog streikas iš esmės yra pats blogiausias darbo ginčo sprendimo būdas, nes pradėjus tokio pobūdžio karą trintis atsiranda ir kolektyvo viduje. Jei ne visi darbuotojai pritaria tokiai protesto formai, santykiai tarp jų ir streiko iniciatorių paaštrėja, darbo našumas smunka ir grąžinti viską į senas vėžes paprastai būna itin sunku.
Protesto algoritmas
Beje, visuose pastarųjų metų piketuose, kuriuose buvo grasinama streikais, žmonės dalyvavo tik laisvu nuo darbo metu, todėl realiai gamyba nė vienoje įmonėje nesutriko. Priešingu atveju, tokių akcijų iniciatoriams grėstų prievolė atlyginti patirtus nuostolius. Legaliai priimti sprendimą skelbti streiką turi teisę tik profesinė sąjunga jos įstatuose nustatyta tvarka. Jeigu įmonėje nėra veikiančios profesinės sąjungos ir jeigu darbuotojų kolektyvo susirinkimas neperdavė darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijos atitinkamos ekonominės veiklos šakos profesinei sąjungai, sprendimą skelbti streiką įmonėje turi teisę darbo taryba.
Streikas skelbiamas, jeigu tam slaptu balsavimu pritaria du trečdaliai įmonės darbuotojų. Apie būsimo streiko pradžią darbdavys turi būti įspėtas raštu ne vėliau kaip prieš septynias dienas. Skelbiant streiką galima kelti tik tuos reikalavimus, kurie nebuvo patenkinti taikinimo procedūros metu. Prieš streiką gali būti organizuojamas įspėjamasis streikas. Jis negali trukti ilgiau kaip dvi valandas. Apie šį streiką darbdavys taip pat turi būti įspėtas raštu ne vėliau kaip prieš septynias dienas.
Šios srities ekspertai pastebi, kad streiko teisės suvaržymai yra ne tik nepagrįsti ir dažnai paneigiantys streiko teisę, bet ir prieštarauja Lietuvos tarptautiniams įsipareigojimams, todėl turėtų būti keičiamos kai kurios Darbo kodekso teisės normos. Dabar streiką organizuoti leidžiama tik kolektyvinio ginčo atveju pasinaudojus privalomomis taikinimo priemonėmis. Profsąjungų teisininkai atkreipia dėmesį, kad streiko galimybės yra ribojamos jau paties kolektyvinio ginčo apibrėžimo.
Kodekso 68 straipsnyje sakoma, kad “kolektyvinis darbo ginčas yra įmonės profesinės sąjungos ir darbdavio ar teisę sudaryti kolektyvines sutartis turinčių subjektų nesutarimai, atsiradę dėl darbo, socialinių ir ekonominių sąlygų nustatymo ar pakeitimo vedant derybas, sudarant ir vykdant kolektyvinę sutartį, nepatenkinus šalių iškeltų ir Darbo kodekso nustatyta tvarka įteiktų reikalavimų.”
Tai reiškia, kad siekiant paskelbti streiką, reikalavimai turi būti susiję su kolektyvinėmis derybomis arba kolektyvine sutartimi, pavyzdžiui: dėl reikalavimų įtraukti tam tikras sąlygas į kolektyvinę sutartį, atsisakymo pradėti kolektyvines derybas ar jas nutraukti, nevykdant kolektyvinės sutarties, iš dalies ir ginčijant kolektyvinę sutartį.
Kolektyviniu ginču nebūtų pripažįstami ginčai dėl konsultavimo procedūrų ar darbdavio sprendimų, turinčių didelę įtaką darbuotojams (sprendimas pertvarkyti darbo organizavimą, atleidžiant didelį skaičių darbuotojų, darbo apmokėjimo sistemos pakeitimas ir pan.), taigi esant tokio pobūdžio interesų konfliktams, streikas nėra leidžiamas. Atitinkamai nėra leidžiami ir solidarumo, kada streikuojama palaikant kitos įmonės darbuotojus, arba politiniai streikai.
Profsąjungų atstovai mano, kad Darbo kodekse apibrėžtas kolektyvinių ginčų reguliavimas yra pernelyg biurokratizuotas, nustatantis aiškiai per didelius reikalavimus streikui paskelbti. Dėl šių priežasčių praktikoje tikėtinos dažnos situacijos, kada esami įstatymo reikalavimai nepagrįstai užkerta kelią tinkamai ginti darbuotojų interesus.
Pokyčiai brandinami
A.Jašinskienė vylėsi, kad šiuo metu vykstančios derybos su asocijuotomis darbdavių struktūromis baigsis susitarimu keisti kai kurias Darbo kodekso nuostatas. Tarkim, kad sprendimą streikuoti galėtų priimti ne du trečdaliai kolektyvo narių, o 50 proc. darbuotojų plius vienas (skirtingais duomenimis, Lietuvoje profesinėms sąjungoms priklauso maždaug 10 - 12 proc. darbuotojų).
“Manau, kad į lietuviškos teisės aktus reikėtų perkelti daugiau Europos šalių patirties, nors kai kurios mūsiškės nuostatos yra netgi liberalesnės. Tarkim, Vokietijoje streikuotojai negauna jokio užmokesčio (jie gauna pašalpas iš profsąjungų), tuo tarpu Lietuvoje po streiko yra galimybė susitarti dėl atlyginimo”, - pastebėjo J.Guzavičius.
Seimo narys Algirdas Sysas, komentuodamas šią situaciją, pareiškė manąs, kad didesniu darbuotojų aktyvumu ginant savo teises turėtų būti suinteresuoti patys darbdaviai. Jo teigimu, tai paskatintų konkurenciją ir panaikintų nesąžiningai su žmonėmis besielgiančių įmonių pranašumus.
“Akivaizdu, kad darbo ginčų reguliavimas Lietuvoje yra bene griežčiausiai reglamentuotas visoje ES. Dabartinį Darbo kodeksą priėmę Seimo nariais tapę verslininkai siekė kuo daugiau laisvių pasilikti sau, ir kuo mažiau jų suteikti darbuotojams. Dabar dalies kolegų nuomonė keičiasi, todėl tikiuosi, kad rengiamoms pataisoms bus pritarta”, - pasakojo A.Sysas.
Profsąjungų atstovai siūlo keisti Darbo kodekso nustatytą streikų teisinį reguliavimą ir supaprastinti kolektyvinio ginčo biurokratizmą, atsisakyti darbuotojų balsavimo dėl streiko paskelbimo. Manoma, kad reikalavimus gavęs darbdavys, turėtų per 7 dienas pats patenkinti pateiktus reikalavimus arba sudaryti taikinimo komisiją ir perduoti ginčą nagrinėti jai.
Toks įstatymo pakeitimas leistų sutrumpinti nekonstruktyvaus kolektyvinio ginčo trukmę iki 14 - 28 dienų. Toks įstatymų pakeitimas niekaip nepaveiktų sąžiningo ir pagarba pagrįsto abiejų šalių interesus atitinkančio kolektyvinio ginčo sprendimo, nes jis realiai vyksta taikinimo komisijoje ir šalių susitikimuose, o ne nagrinėjant dokumentus.
Taip pat siūloma panaikinti reikalavimą darbuotojams pritarti streikui slaptu balsavimu. Toks įstatymo pakeitimas yra būtinas siekiant vykdyti Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus ir atitinka gerą praktiką, vyraujančią Europos valstybėse.
Be to, toks įstatymo pakeitimas objektyviai nesudarytų galimybių piktnaudžiauti streiku, nes darbuotojų atstovas laisvai pasirenkamomis organizacinėmis priemonėmis turėtų užtikrinti, kad darbuotojai ar bent jų dauguma realiai dalyvautų streike, t.y. nutrauktų darbą. Darbuotojų atstovui paskelbus streiką, o darbuotojams faktiškai tęsiant darbą, streikas neįvyktų. Pavienių darbuotojų streikas taip pat būtų neefektyvus ir beprasmis, nes nesudarytų pakankamo ekonominio efekto.
