Pasak istorikų, meno globa ir rėmimas Europoje išplito Renesanso laikotarpiu. Jei ne dosnūs mecenatai – popiežiai, karaliai, didikai, pasaulis nebūtų išvydęs daugelio Michelangelo, Rubenso, kitų genialių menininkų darbų.

„Kai kas lėšų davimą už reklamą vadina mecenavimu. Tikro mecenavimo Lietuvoje yra nedaug“, – teigia „Menų spaustuvės“ direktorius, festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ organizatorius Audronis Imbrasas.

Tačiau, pasak A. Imbraso, verslininkų parama ir pasitikėjimas iš dalies lėmė tai, kad renginys „Naujasis Baltijos šokis“ tapo Europoje žinomu festivaliu.

Anot Oskaro Koršunovo teatro direktoriaus Martyno Budraičio, šis teatras daugiausiai bendradarbiauja su nedidelėmis įmonėmis – jos noriai teikia paslaugas ar daiktus. Vilniaus miesto teatras per gyvavimo dešimtmetį yra sudaręs vos vieną ilgalaikės finansinės paramos sutartį. M. Budraičio teigimu, verslininkai dažnai nedrįsta rizikuoti, todėl remia valstybės finansuojamas meno sritis.

„Valstybės parama yra tarsi yra nuoroda rėmėjams, ar galima pasitikėti tam tikra kultūrine institucija. Susidaro nerašyta taisyklė, jeigu valstybė palaiko, tai ir rėmėjai rems. Dabar turbūt daugiau dominuoja nesisteminis požiūris. Paramos projektai pasirenkami atsitiktinai, kai jau anksčiau patiko vienas ar kitas projektas, kultūrinis reiškinys“, – „Panoramai“ sakė bendrovės „Omnitel“ strateginės komunikacijos vadovas Darius Maikštėnas.

Pasak konferencijos dalyvių, Lietuvos kultūros vadybininkams ir verslininkams tapti lygiaverčiais partneriais iš dalies trukdo valstybės kultūros politikos bei aiškių jos prioritetų nebuvimas.