"Straipsnyje, deja, pilna klaidų, prieštaravimų ir vienpusiškų teiginių. Pavyzdžiui, teigiama, kad Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 21 punktui, kuriame sakoma, kad centralizuotai tiekiamos šilumos, šalto ir karšto vandens kainas nustato savivaldybės taryba, prieštarauja Šilumos ūkio įstatymas, kuris teigia, kad Komisija turi teisę vienašališkai nustatyti šilumos tiekimo laikinas kainas", - rašo VKEKK atstovai.
Tačiau iš tikrųjų Vietos savivaldos įstatymo cituotame punkte pasakyta, kad “savivaldybių tarybos įstatymų nustatyta tvarka nustato centralizuotai tiekiamos šilumos kainas”, t. y. tvarką nustato kitas – Šilumos ūkio įstatymas.
O ir Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 5 punkte aiškiai pasakyta: <...>“Savivaldybių tarybos nustato ….. savivaldybių kontroliuojamų įmonių tiekiamos šilumos ir (ar) karšto vandens kainas…..” Tik tuo atveju, kai kainos nustatytos klaidingai, Komisija gali vienašališkai nustatyti laikinas kainas. Vienašališkai laikinas kainas Komisija nustatė tik 2 įmonėms – Lazdijų ir Šalčininkų.
Anot VKEKK, savivaldybių nugyventoms ir išnuomotoms įmonėms kainas nustato nuomininkas, čia savivaldybių tarybos neturi teisių. Tačiau sudarydamos nuomos sutartis, savivaldybės paprastai sutaria, kokiais atvejais nuomininkas gali kelti kainas ir ar tas kėlimas turi būti derinamas su savivaldybės taryba.
"Pavyzdžiui, Trakų savivaldybė yra įkūrusi Koncesininko veiklos priežiūros komisiją, kurios nariai aktyviai dalyvavo derantis su įmone dėl kiekvieno šilumos ir karšto vandens tiekimo veiklos išlaidų straipsnio. Savivaldybei nesutarus su UAB “Prienų energija” Trakų padalinio vadovybe dėl kai kurių išlaidų ar turto amortizacijos, Komisija tarpininkavo randant kompromisą", - rašo VKEKK.
Straipsnyje kalbama, kad kainos “derinamos”, o autorė nesuprantanti, kaip tai daroma. Deja, Šilumos ūkio įstatyme nekalbama apie jokį “derinimą”, tai ir Komisija to negali paaiškinti, nes kainos nustatomos, o ne derinamos, dienraščio publikacijai oponuoja komisija.
Savivaldybių valdomų įmonių (o tokių yra didžioji dauguma – apie 80 proc.) visos veiklos sąnaudos savivaldybėms gerai žinomos, visus kainų perskaičiavimus šių įmonių vadovai aptaria su savivaldybės taryba, taigi čia nėra jokių “komercinių paslapčių”.
12 įmonių išnuomota ir nuomininkų santykiai su savivaldybių tarybomis ne visada geri. Vadovaudamosi Akcinių bendrovių įstatymu, šios įmonės pačios gali nusistatyti, kuri informacija konfidenciali ir neteikiama trečiosioms šalims. Šių savivaldybių tarybos užuot tiesiogiai prašiusios informacijos iš nuomininkų, jos reikalauja Komisijos, kuri šios informacijos teikti negali (tą patvirtino ir Vyriausiasis administracinis teismas).
"Straipsnyje netgi teigiama, kad neaišku, kokiais principais remiantis nustatomos šilumos kainos. Bazinių kainų nustatymo metodika patvirtinta dar 2003 m. ir visiems viešai prieinama Komisijos tinklalapyje (ji taip pat skelbta ir “Valstybės žiniose”). O kainų perskaičiavimas vykdomas pagal skaidrią, aiškią, visiems suprantamą formulę: kainos didinamos ar mažinamos tiek, kiek pasikeičia infliacija, perduotos šilumos kiekis ir kuro kainos", - rašoma pranešime.
Visi šie rodikliai lengvai patikrinami. Beje, Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodika 2003 metais buvo derinta su Ūkio ir Aplinkos ministerijomis, keliomis vartotojų interesus ginančiomis organizacijomis.
"Akivaizdus šio straipsnio bendraautorius – Savivaldybių asociacijos prezidentas Ričardas Malinauskas. Po to, kai nugyventa Druskininkų šilumos įmonė, labai išaugus mazuto kainoms, buvo išnuomota “Litesko”, šios savivaldybės meras nuolatos konfliktuoja su savo nuomininku, pavyzdžiui, reikalauja uždrausti daryti investiciją į biokuro katilą (nepaisant didelių Druskininkams tiekiamų dujų kainų, aukštesnių nei kitur Lietuvoje)", - pranešime teigia komisija.
Merui ir savivaldybės administracijai komisija daugybę kartų išaiškino, kaip perskaičiuotos šilumos kainos, tačiau jis nuolat kartoja savo klaidingus teiginius, rašoma VKEKK pranešime spaudai.
