Kituose Lietuvos miestuose kaina už šilumą padidės vidutiniškai 20 proc. Išlaidos dujoms ir šilumai „praris“ žmonių uždirbtas papildomas lėšas, kuriomis džiaugėmės, kai valstybė nuo liepos 1 d. sumažino pajamų mokestį.
Tačiau VKEKK (toliau – Komisija) visiems prieš nosį pamojuoja įstatymais, kurie neva suteikia jai išskirtinę teisę nustatyti centralizuotai tiekiamos šilumos kainas, ir jas pakelia kone dvigubai. O išnagrinėjus visus įstatymus, reglamentuojančius šilumos kainų nustatymą ir atsakomybę, akivaizdu, kad jie ne tik prieštarauja vienas kitam, bet ir neįvardija, kas turėtų nustatyti kainas.
Įstatymų polka
Pagal LR Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnį šilumos ir geriamojo vandens tiekimo bei nuotekų surinkimo ir valymo organizavimas yra priskirtoji savivaldybių funkcija. Už visas bėdas, susijusias su šilumos tiekimu, avarijomis, šaltais radiatoriais bute ir kitomis panašiomis mūsų buities realijomis, pagal minėtą įstatymą privalo atsakyti savivaldybė. Į ją ir bėgame, kai kas nors nutinka.
Ten skubame aiškintis gavę dukart didesnę sąskaitą už šildymą, vandenį ar dujas. Tai teisinga, nes LR Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 21 punktas nurodo, kad centralizuotai teikiamo šilumos, šalto ir karšto vandens kainas nustato savivaldybės taryba. Tačiau savivaldybė į mūsų šūkčiojimus dėl baisių kainų už šildymą tik bejėgiškai skėsteli rankomis, nes, pasirodo, pagal kitą, LR Kainų įstatymo 1 straipsnio 1 dalį, kainas nustato tiekėjai, suderinę jas su Komisija.
Dar kitas, LR Šilumos ūkio įstatymas, irgi nurodo, kad šilumos kainas teikia šilumos ūkį perėmęs subjektas, bet jas suderina Komisija. Tačiau Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 8 dalyje aiškiai parašyta: Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija turi teisę vienašališkai nustatyti šilumos tiekimo laikinas kainas.
Visi šalies šilumos tiekimo ūkiai yra parduoti, perleisti ar kitu būdu priklausantys tiekėjams – šilumos ar vandens tiekimo įmonėms, pavyzdžiui, UAB „Litesko“, UAB „Vilniaus energija“, UAB „Pakruojo šiluma“, UAB „Telšių šiluma“ ir t. t. Pagal Kainų įstatymą jie turi teisę nustatyti ir kainas. Pagal Vietos savivaldos įstatymą tai turi daryti savivaldybės taryba, kuriai, beje, ir tenka visa atsakomybė už šį sudėtingą veiklos barą.
Tai kas turi teisę nustatyti šilumos kainas? Be to, reikėtų išsiaiškinti, ką Šilumos ūkio įstatyme reiškia žodis ar veiksmas (net nežinau, kaip pavadinti) „derina“? Ar tiekėjas pateikia savo pageidaujamas kainas, su jomis supažindina Komisiją ir vadina šį veiksmą suderinimu? O gal tai abiem pusėms priimtino varianto ieškojimas, tačiau galutinį sprendimą priima Komisija?
Taigi klausimų kyla ir, regis, į juos niekas neatsakys, nes kainų nustatymo situaciją gaubia įstatymų painiavos migla. Jokios informacijos apie tai, kas visiems gyvybiškai svarbu, niekas neteikia. Ir turi teisę, nes tai, pasirodo, pažeistų įstatymų nuostatas, kuriomis yra „užtikrinta įmonės komercinės paslapties apsauga“.
„Vieša informacija“ – komercinė paslaptis
Pagal Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 3 dalį šilumos tiekėjai duomenis apie šilumos gamybos ir perdavimo sąnaudas skelbia viešai. Įstatymo punktas suformuluotas labai aiškiai, bet aiškus tik šis sakinys. Jeigu skelbia viešai, vadinasi, informaciją gali sužinoti visi, ja besidomintieji, juolab savivaldybė – atsakinga už paslaugas institucija.
O kur galima rasti šią viešą informaciją? VKEKK tinklalapyje skelbiamos tik pažymos apie Komisijos posėdžius, bet ne apie sąnaudas ar ekonominius duomenis. Savivaldybės, išnuomojusios šilumos ūkį, negali susipažinti su šilumos tiekėjų Komisijai teikiamais skaičiavimais, jų metodika, nes tai, pasirodo, įmonės komercinė paslaptis. Savivaldybei paprašius pateikti skaičiavimų kopijas, Komisija kreipiasi į tiekėją ir jo klausia, ar tai nėra įmonės komercinė paslaptis.
Pastaroji patikina, kad tai – paslaptis, ir informacijos neteikia. Be to, jokių duomenų negauna net Vartotojų teisių apsaugos taryba, kuri pagal LR Šilumos ūkio įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ne tik turi teisę gauti iš šilumos tiekėjų ir gamintojų visus duomenis, bet, juos aprobavusi, turi teikti pasiūlymus valstybės ir savivaldybių institucijoms dėl paslaugos gerinimo, naujovių įdiegimo, kainų reguliavimo ir kt.
Į visus savivaldybių prašymus pateikti dujų skirstymo sistemos plėtros planą, – tai leistų bent preliminariai suprasti, kokiais kriterijais vadovaujantis keliamos kainos, – Komisija atsako taip pat: „Visa ir bet kuri su tiekėju susijusi informacija apie gamtinių dujų kainų prijungimo prie paskirstymo tinklo tarifų nustatymą, perskaičiavimą, investicijų derinimą, dujų skirstymo sistemos planus, finansavimo šaltinius, jų dydžius ir t. t. yra konfidenciali ir tretiesiems asmenims negali būti teikiama be išankstinio raštiško tiekėjo sutikimo kiekvienu konkrečiu atveju. Šie duomenys turi tikrą arba potencialią komercinę vertę dėl to, kad jų nežino tretieji asmenys. Šie duomenys negali būti laisvai prieinami“.
Vadinasi, tiekėjai turi visas galimybes tvarkytis savo versle kaip tinkami ir pateikti sąnaudas tokiais mastais, kurie „įrodytų“ kainų kėlimo būtinybę. O Komisija, pasinaudodama šiais „komercinę paslaptį ginančiais“ įstatymais, niekam nerodo metodikos, pagal kurią skaičiuojamos naujos bazinės šilumos kainos.
Kainų nustatymo „metodika“
Pamačius beveik 40 proc. pakilusias kainas, klausimas, už ką ir pagal ką jos suskaičiuotos, kyla ne tik tiems, kurie turės kas mėnesį mokėti šimtu ar dviem šimtais litų daugiau. Savivaldybių administracijos, pagal įstatymą atsakingos už šilumos tiekimo funkciją, savaime suprantama, panoro sužinoti, kokia metodika vadovaudamiesi tiekėjai ar Komisija (net neaišku kas) „padaro“ tokius skaičius.
Komisija maloniai paaiškina, kad „perskaičiuojant bazines šilumos kainas vertinamas kuro kainos pokytis, infliacija ir realizuotas šilumos kiekio pasikeitimas“.
Druskininkų savivaldybė suskaičiavo, kad pagal minėtus faktorius šilumos kaina kurortiniame miestelyje turėtų būti 15, 31 ct/kWh, o ne 17,26, kaip nustatė Komisija. Savivaldybei paprašius Komisija pateikė šiuos duomenis: šilumos kaina Druskininkuose didėja 33 proc.: dėl kuro kainų pokyčių – 21,11 proc., dėl infliacijos įtakos – 0,85 proc., dėl realizuoto šilumos kiekio padidėjimo šilumos kaina mažėja 4,0 proc., dėl faktinių sąnaudų įtakos didėja 8,86 proc., dėl kitų faktorių įtakos – 6,24 proc.
Pastarųjų dviejų punktų buvo netikėta ne tik formuluotė, bet ir skaičiai. Be to, apie šiuos vertinimus, perskaičiuojant kainas, niekas niekur nekalbėjo. Kas įskaičiuota į „faktines sąnaudas“ ir „kitus faktorius“?
Gal tiekimo įmonių labai dideli atlyginimai, pastatų remontas, o gal šildymo sistemų priežiūros ir rekonstravimo sąnaudos, kurios turėtų būti finansuojamos iš kitų šaltinių? Kaip atsakyti į visiems rūpimus klausimus ir neišduoti „komercinių paslapčių“, Komisija turi labai gudriai sumanytą schemą. Pagal prašymų dėl kainų pateikimo ir nagrinėjimo tvarką, Komisijai tiekėjas privalo pateikti balansą. Ir pateikia. Tik viena smulkmena – balansas būna bendras.
Ką gali suprasti, tarkime, Biržų savivaldybė, kai gauna šilumos tiekimo įmonės UAB „Litesko“ bendrą pelno ir nuostolio ataskaitą, kurioje yra visos „Litesko“ priklausančios savivaldybės: Kelmės, Vilkaviškio, Palangos, Druskininkų, Marijampolės, Telšių, Kazlų Rūdos?
Beje, galima pasakyti, kad Kazlų Rūdoje kaina tebėra tokia kaip pernai – 15,4 cn/kWh, o Marijampolėje padidėjo net 31,5 proc. Kodėl? Ar marijampoliečiai – šiltųjų kraštų žinduoliai, sunaudojantys daugybę šilumos, o Kazlų Rūdoje atsivėrė ugnikalnis, tarsi didžiulis katilas šildantis visą miestą?
Komisija visiems gali paaiškinti savaip
VKEKK pirmininkas Vidmantas Jankauskas, atsakydamas į žurnalistų klausimą, kokiais principais nustatomos kainos, ramiai teigė, kad „dauguma kainų nustatymo principų ir duomenų yra pateikti Komisijos tinklalapyje, metinėse ataskaitose, per įvairius seminarus, publikacijose.
Dar detalesnius šilumos įmonių tiekimo duomenis ir paaiškinimus tiesiogiai iš bendrovių gali gauti jų savininkai – savivaldybės“. Norėtųsi rasti nors vieną publikaciją, skelbiančią paslaptingąją kainų skaičiavimo schemą. Dar įdomiau būtų susipažinti su jos autoriumi. Jis turėtų būti arba STT pareigūnas, arba bent jau Seimo narys, turintis teisę vartyti dokumentus su žyma „slapta“.
Ką turėjo galvoje Komisijos pirmininkas, kalbėdamas apie tiesioginį informacijos gavimą, tik jam vienam žinoma, nes kiekviena savivaldybė gali parodyti segtuvą popierių, kuriuose atsispindi susirašinėjimo su Komisija ir šilumos tiekimo įmonėmis epopėja.
Laiškai su prašymu sužinoti, už ką ir kodėl kyla kainos ir kur panaudojami pinigai, keliauja tiekėjams, Komisijai, ministerijų tarnautojams, o grįžta visada iš Komisijos su tuo pačiu atsakymu: „Komisija pagrįstai neteikia tokios informacijos ir tai neprieštarauja Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymui“.
Šilumos tiekėjų dejonės
Kaip pareiškė V. Jankauskas, Komisija supranta, kad dabar nustatytos šilumos kainos atskirose savivaldybėse sunkiai pakeliamos eiliniams šilumos vartotojams ir gali skatinti nemokumo padidėjimą, atsijungimą nuo šilumos tinklų ir dar labiau pabloginti šilumos sektoriaus padėtį.
Tačiau Lietuvos savivaldybių asociacijai pasiūlius kainų pabrangimą kompensuoti iš šilumos įmonių gauto pelno, jis kategoriškai stoja ginti šilumos tiekėjų įmonių savininkų, remdamasis „faktinių išlaidų“ skaičiais.
„Šilumos sektorius 2005 m. kurui išleido 345 mln. Lt. Vidutiniškai kuras 2006 m. brango apie 40 proc. Tam papildomai reikėjo apie 138 mln. Lt. Šilumos sektoriaus įmonių „buhalterinis“ pelnas per metus siekė iki 38 mln. Lt, tačiau pagal kainų skaičiavimo metodiką įmonės turi padengti komercinius šilumos realizavimo nuostolius, grąžinti kreditus ir mokėti palūkanas, kompensuoti viršytus šilumos perdavimo nuostolius, padengti turto nuomos mokestį, karšto vandens tiekimo nuostolius ir t. t. Akivaizdu, kad iš pelno geriausiu atveju lieka tik maža dalis“, – beveik susigraudinęs tikina Komisijos pirmininkas.
Išnagrinėjus „graudaus“ pelno rodiklius, tikrai neatrodo, kad tiekėjams būtų dėl ko verkti. Per 2005 m. šilumos tiekimo įmonė UAB „Vilniaus energija“ gavo 20,8 mln. Lt pelno, UAB „Neringos energija“ – 41,67 mln. Lt, UAB „Klaipėdos energija“ – 6,8 mln. Lt, UAB „Akmenės energija“ – 0,7 mln. Lt, UAB „Utenos šilumos tinklai“ – 0,9 mln. Lt ir t. t.
Milijoninis šilumos tiekimo įmonių pelnas netrukdo joms be jokios sąžinės graužaties didinti kainas 30–40 proc., nes, pasirodo, kainų kilimu padengiamos minėtos „faktinės išlaidos“.
Pasak V. Jankausko, „jeigu faktinės išlaidos būtų visiškai nekompensuojamos, tai skaudžiai atsilieptų daliai įmonių. Didėjant nuostoliams įmonėse, jos didina skolas, moka palūkanas, dėl to sulėtėja renovacija, mažėja šilumos tiekimo efektyvumas ir patikimumas. Įvertinant tai, artimiausiu metu laukia dar didesnis kuro kainų brangimas, nebelieka nieko kita, kaip nustatyti sąnaudomis pagrįstas ekonomines šilumos kainas“, – konstatuoja šaltėjančią mūsų ateitį V. Jankauskas.
Siūlomi kainų skaičiavimo metodikos pakeitimai
Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Ričardas Malinauskas sako, kad būtina skubos tvarka suderinti teisinę bazę, reglamentuojančią šilumos kainų nustatymą ir atsakomybę.
„Atsižvelgiant į tai, kad šilumos energijos gamyba yra viešą interesą atitinkanti paslauga ir jos organizavimas priskirtas savivaldybių taryboms, taip pat siekiant apginti vartotojų interesus, siūlome keisti Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnį, kalbantį apie šilumos nustatymo kainas. Bazines kainas turėtų tvirtinti savivaldybių tarybos, nepriklausomai nuo valdymo formos, bet ne Komisija. Būtina pakeisti kainų nustatymo metodiką, skaičiuojant ne bazines kainas, o pagrindžiant ir ribojant būtinąsias sąnaudas, t. y. atlyginimus, išlaidas telefonams, pastatų išlaikymui ir kt. Kilus ginčams, savivaldybių institucijos turi turėti teisę kreiptis į nepriklausomus ekspertus VKEKK sprendimams įvertinti, kad pastaroji nebūtų vienintelė neklystanti dieviškoji institucija. Įstatymu reikia apriboti Komisijos teisę vienašališkai nustatyti kainas. Informacija, susijusi su šilumos kainų nustatymu, neturi būti laikoma komercine paslaptimi. Jos reikia savivaldybėms ir šios turėtų teisę ją gauti. Nors Lietuvoje galiojantys Verslo apskaitos standartai nereikalauja, kad įmonių filialai rengtų atskirus balansus, tačiau susidariusiomis aplinkybėmis tam, kad šilumos kainų nustatymas taptų skaidrus ir visiems aiškus, būtina, jog tiekėjai atskaitomybės dokumentus rengtų kiekvienai savivaldybei atskirai pagal filialus.“
Nuo 2005 m. kuro kainos pradėjo kilti kiekvieną ketvirtį.
Tiekėjai, daugiausiai padidinę šilumos kainas
ETC, UAB „Akmenės energija“ – 39,3 proc.; nuo 13,78 ct/kWh iki 19,20 ct/kWh UAB „Litesko“, fil. „Druskininkų šiluma“ – 33 proc.; nuo 12,98 ct/kWh iki 17,26 ct/kWh ETC, UAB „Ukmergės energija“ – 31,7 proc.; nuo 13,03 ct/kWh iki 17,47 ct/kWh UAB „Litesko“, fil. „Telšių šiluma“ – 28,5 proc.; nuo 13,11 ct/kWh iki 16,85 ct/kWh ETC, UAB „Prienų energija“ – 25 proc.; nuo 17,75 ct/kWh iki 22,14 ct/kWh
Tiekėjai, mažiausiai padidinę šilumos kainas
UAB „Tauragės šilumos tinklai“ – 2,3 proc.; nuo 13,34 ct/kWh iki 13,65 ct/kWh UAB „Litesko“„Alytaus energija“ – 3,4 proc.; nuo 12,31 ct/kWh iki 12,73 ct/kWh UAB „Giraitės vandenys“ – 3,5 proc.; nuo 16,66 ct/kWh iki 17,24 ct/kWh UAB „Varėnos šiluma“ – 4 proc.; nuo 13,75 ct/kWh iki 14,32 ct/kWh
