Teisės aktų apynasris
Nors didžiojoje diskusijoje dėl darbuotojų išnaudojimo verslininkai ir profsąjungų lyderiai dar nerado bendro vardiklio, Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) nariai atkreipė dėmesį į šiek tiek siauresnį darbo dienos trukmės problemos aspektą. T.y. grėsmes patirti finansinių nuostolių vykdant ESFA (Europos socialinio fondo agentūra) ir LVPA (Lietuvos verslo paramos agentūra) administruojamus projektus, finansuojamus ES.
Pasak LPK viceprezidento Rimo Varkulevičiaus, Darbo kodekso 144 straipsnio “Darbo laiko trukmė” 2-asis punktas sako, jog “kasdieninė darbo laiko trukmė neturi viršyti aštuonių darbo valandų”, o 5-asis tvirtina, kad “darbuotojų, dirbančių ne vienoje darbovietėje arba vienoje darbovietėje, bet pagal dvi ar daugiau darbo sutarčių, darbo dienos trukmė negali būti ilgesnė kaip dvylika valandų”.
Nors įstatymas sudaryti dviejų darbo sutarčių vienoje darbovietėje ir dirbti 12 val. per dieną nedraudžia, tikrintojai tai vertina kaip viršvalandžius. Pastarųjų skaičius yra griežtai ribojamas - maksimalus viršvalandžių skaičius, jei dėl to sutariama kolektyvine sutartimi, negali viršyti 180 valandų per metus.
“Struktūrinių fondų paramą gavusios įmonės, sudariusios papildomas darbo sutartis su įmonėje visu etatu dirbančiais žmonėmis, rizikuoja dalies pinigų negauti. Paramos agentūros tikina, jog dalis paramos gavėjų projektui įgyvendinti sudarė papildomas sutartis su etatiniais įmonės ar organizacijos darbuotojais ir taip pažeidė Darbo kodekse įteisintą darbo laiko trukmę”, - pastebėjo LPK viceprezidentas.
Šiuos nuogąstavimus prieš kurį laiką patvirtino ir ESFA vadovas Povilas Česonis. Jo teigimu, jei dirbama daugiau, nei nustatyta, dalis išlaidų gali būti pripažinta netinkamomis išlaidomis - pinigai, kuriuos darbdavys sumokėjo darbuotojui už ilgesnę, nei numato įstatymai, darbo dienos trukmę, nebus kompensuojami.
“Atvejų, kai darbo laikas viršija 48 valandas ir dalis išlaidų pripažįstama netinkamomis, yra, ir tai gali sudaryti milijonus litų. Šis klausimas jau dabar aktualus daugeliui organizacijų, pradedant viešosiomis įstaigomis, baigiant universitetais”, - pripažino P.Česonis.
LPK posėdyje dalyvavę keleto universitetų atstovai patvirtino, kad lig šiol eiti antraeiles pareigas toje pačioje darbovietėje buvo galima šiuos dalykus suderinus su vadovu. Jei ankstesnės nuostatos būtų pradėtos interpretuoti kitaip - aukštųjų mokyklų dėstytojams tektų pasitraukti iš struktūrinių fondų finansuojamų projektų arba kreiptis į teismus.
Atlyginimų augimo keblumai
LPK Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Marius Busilas pastebėjo, kad toks požiūris į Darbo kodekso nuostatas smarkiai komplikuoja galimybes dirbti papildomai, o skriaudą patiria ne tik aktyviausios įmonės ir organizacijos, dalyvaujančios iš ES struktūrinių fondų finansuojamuose projektuose, bet ir geriausi tų įmonių specialistai - būtent jiems paprastai patikima vadovauti europiniams projektams.
“Tokių kvalifikuotų žmonių trūksta, o ir esamus išlaikyti yra sudėtinga. Nors Darbo kodeksas leidžia dirbti iki 12 valandų per dieną, kontroliuojančios institucijos tai laiko darbo drausmės pažeidimu. Vadinasi, papildomai eiti antraeiles pareigas ir dirbti pagal suminę laiko apskaitą sunkiai įmanoma. Kaip elgtis dėl darbo dienos trukmės tikslaus išaiškinimo, kol kas neatsako nei Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, nei Valstybinė darbo inspekcija, nei nepriklausomi teisininkai”, - pastebėjo M.Busilas.
Jis patikino, kad minėtos nuostatos turėtų keistis dėl keleto priežasčių. Pirmiausia, tai palengvintų įmonių krūvį didinant darbo užmokestį geriausiems specialistams.
“Mūsų skaičiavimais, ir šiais, ir kitais metais vidutinis darbo užmokestis augs apie 12 proc. Tai lemia spartus ekonomikos augimas, darbuotojų emigracija, šešėlinės ekonomikos dalies mažėjimas, aštrėjanti konkurencija tarp įmonių, infliacija, gyventojų pajamų mokesčio mažinimas bei minimalaus darbo užmokesčio kėlimas. T.y. padėtis pakankamai sudėtinga ir papildomi ribojimai mažiausiai reikalingi”, - tikino konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius.
M.Busilas teigė manąs, jog Darbo kodekso 144 straipsnio nuostatos, esą dirbančiųjų ne vienoje darbovietėje arba vienoje darbovietėje, bet pagal dvi ar daugiau darbo sutarčių, darbo dienos trukmė gali siekti dvylika valandų, kaip tik ir turėtų suteikti įmonėms daugiau laisvės. Juo labiau kad šiuo metu nėra visiškai aišku, kaip turėtų būti kontroliuojama darbo laiko apskaita.
“Pagal įstatymus darbdavys turi teisę reikalauti iš darbuotojo pateikti dokumentus apie išdirbtą laiką kitose darbovietėse, tačiau patikrinti deklaruojamų duomenų negali. Darbdavys, gavęs pažymą apie darbo ir poilsio laiką, turi užtikrinti, kad asmuo, dirbantis pagal 2 ar daugiau darbo sutarčių, nedirbtų ilgiau kaip 12 valandų per dieną (kartu su pertrauka pailsėti ir pavalgyti). Tačiau kas atsakys už neteisingai pateiktus duomenis ar pažymas neaišku, todėl nežinia, kaip elgtis su įgyvendinamų projektų darbo laiko apskaitymu”, - vardijo M.Busilas.
Išeitis - kodekso pataisos?
Pramonininkai priminė, kad Lietuva stojimo į ES sutartimi be išlygų priėmė vykdymui Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą Nr. 2003/88 ,,Dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų”. Šios direktyvos 17 ir 22 straipsniais nustatytos nuostatos valstybėms narėms leidžia nukrypti nuo maksimalios keturiasdešimt aštuonių valandų darbo savaitės reikalavimų sutikus darbuotojui ar atvejais nurodytais kolektyvine sutartimi.
Jų manymu, tai leidžia šiek tiek keisti Lietuvos darbo kodekso 144 ir 149 straipsnius, tobulinti darbo laiko trukmės teisinį reguliavimą bei garantuoti darbuotojams teises į papildomą darbą ir antraeiles pareigas bei į darbą pagal suminę darbo laiko apskaitą. LPK parengtame pataisų projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad darbuotojams susitarus su darbdaviais, nebūtų trukdoma papildomai dirbti ir gauti didesnį darbo užmokestį.
“Mes siūlome dirbant po 12 valandų per darbo dieną ar pamainą, leisti dirbti šešiasdešimt valandų per savaitę. Taip pat siūloma suminę darbo laiko apskaitą įteisinti ne tik kolektyvine, bet ir darbo sutartimi. Darbdaviai ir jų organizacijos šiuo projektu nesiekia didinti darbo savaitės trukmės. Kalbama tik apie tai, kad išimtiniais atvejais, sutarus su darbuotojais ar jų atstovais, būtų galimybė dirbti papildomą ar antraeilį darbą bei darbą pagal suminę darbo laiko apskaitą, už tokį darbą tinkamai atlyginant. Darbo laiko trukmės ir suminis darbo laiko įvedimo liberalizavimas garantuos darbuotojų darbo užmokesčio padidinimą, prisidės prie gyventojų ekonominės migracijos mažėjimo, padidins Lietuvos įmonių konkurencingumą”, - vardijo M.Busilas.
LPK ekspertai tikino, kad priėmus jų siūlomas įstatymo pataisas neigiamų pasekmių nebūtų.
Teisybės labirintai
Tuo tarpu Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sekretorius Valdas Rupšys, komentuodamas pasiūlymus liberalizuoti darbo trukmės suvaržymus, pastebėjo, kad šiuo klausimu ES nėra vieningos pozicijos - jokios direktyvos to vienareikšmiškai nenusako.
“Praktiškai darbo laikas iki 40 valandų per savaitę ribojamas tuo atveju, kai žmogus turi vieną darbo sutartį. Jei jis sudaręs dvi ar daugiau sutarčių, darbo diena gali trukti iki 12 valandų per dieną. Tačiau egzistuoja viena sąlyga, kurios privalu laikytis pagal Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą - dirbti ilgesnę nei 8 valandų darbo dieną ir sudaryti papildomas sutartis galima tik tuo atveju, jei žmogus atlieka ne tas pačias funkcijas. Jei pagal papildomas sutartis toje pačioje įmonėje dirbamas identiškas darbas, tai turėtų būti traktuojama kaip viršvalandžiai. Todėl darbo savaitė negali trukti ilgiau kaip 48 valandas”, - pastebėjo V.Rupšys.
Tiesa, ir jis pripažino, kad tokia interpretacija nėra visiškai logiška, nes, tarkim, chirurgams niekas nedraudžia vienoje ligoninėje pacientus operavus 8 valandas, vėliau keliauti į kitą ligoninę ir daryti identišką darbą.
Statybininkų asociacijos prezidentas Adakras Šeštakauskas savo ruožtu priminė, kad 2003-iaisiais Vyriausybės nutarimu dėl antraeilių pareigų buvo užfiksuota darbdavio prievolė užtikrinti, kad asmuo, dirbantis pagal dvi ar daugiau darbo sutarčių nedirbtų ilgiau kaip 12 valandų per dieną.
“Apie jokius pokyčius ar naują tvarką oficialiai pranešta nebuvo, tačiau Finansų ministerija, Darbo inspekcija, verslo paramos agentūros viską aiškina savaip. Vadinasi, keliasdešimt tūkstančių Lietuvos žmonių, dirbančių pagal kelias darbo sutartis, yra pažeidėjai. Tai absurdas”, - piktinosi A.Šeštakauskas.
Reaguodamas į šią pastabą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sekretorius patikino, jog verslininkų, ES projektus administruojančių agentūrų bei kitų institucijų ginčas dėl skirtingo Darbo kodekso nuostatų interpretavimo neturi prasmės, nes tai padaryti gali tik pats įstatymų leidėjas.
“Manau, kad įmonės, įgyvendinančios dalinai ES finansuojamus projektus, turėtų teikti paraiškas ir darbo kaštų apmokėjimui, o jei ESFA kyla klausimų - jai pačiai derėtų kreiptis teismą ir gauti išaiškinimą, kuriuo kodekso straipsniu vadovautis”, - rekomendavo V.Rupšys.
