Per pirmas tris savaites Lietuvos energetikos agentūra (LEA) nuo kvietimo paskelbimo rugsėjo 7 d. per dieną vidutiniškai gauna apie 30 paraiškų, o per tris savaites iš viso sulaukė 660 paraiškų kompensacijoms gauti. Gyventojai planuoja įsirengti 780 įkrovimo prieigų, prašoma kompensavimo suma siekia apie 586 tūkst. eurų.
Iki rugsėjo 30 d. finansavimas patvirtintas 110 pareiškėjų, jiems įrengus 112 prieigų, bus išmokėti apie 65 tūkst. eurų.
Skelbiama, kad parama fiziniams asmenims, gyvenantiems daugiabučiuose, finansavimas siekia iki 60 proc., o privačiuose namuose – iki 40 proc. Gyventojų bendrijoms – iki 80 proc. Verslui parama sudaro iki 30 proc.
Kaip nurodo LEA, gyventojams, norintiems įsirengti prieigą ant sienos individualiuose namuose arba soduose, bus išmokama 497,2 eurų dotacija, ant žemės – 683 eurų dotacija. Įsirengiant įkrovimo prieigą privačiose automobilių stovėjimo vietose daugiabučių namų kiemuose ir garažuose, už prieigą ant sienos bus išmokama 718,79 eurų, už prieigą ant žemės – 1024,59 eurų.
„Regitra“ skelbia, kad tik elektra varomų elektromobilių šiuo metu Lietuvoje yra 6,5 tūkst. Nors nėra duomenų, kiek šiuo metu yra privačių elektromobilių įkrovimo stotelių, „Elinta charge“ vadovas daro prielaidą, kad jų galėtų būti keletas tūkstančių.
Energetikos ministerija iki 2026 m. planuoja šį skaičių padidinti iki 53 tūkst. Tam skirta 45 mln. eurų paramos.
Apie šią paramą ir viešųjų stotelių tinklą Delfi kalbėjosi su įkrovimo stoteles gaminančios Lietuvos įmonės „Elinta Charge“ vadovu Ignu Mikučiu.
– Ar ši paskelbta parama padės pasiekti norimą proveržį ir paskatins gyventojus persėsti į elektromobilius?
– Kaip Lietuvos rinkai, manau, kad ši suma – solidi. Be to, paramos intensyvumas irgi nėra simbolinis. Tikimės ir iš pirmųjų rinkos reakcijų jau jaučiame, kad šios paramos efektas jau yra, nors negaliu sakyti, kad jau daug realizuota. Žmonės intensyviau pradėjo domėtis, nepaisant to, kad elektros kainos užkilusios. Domisi tie, kas jau laukia elektromobilio, taip pat ir tie, kurie statosi ar įsirenginėja namus.
– Kaip šia parama pasinaudoti gyventojams, kurie gyvena miegamuosiuose rajonuose, kur paprastai prie senų daugiabučių nėra nuolatinių stovėjimo vietų?
– Manau, kad su šia parama yra labai solidi motyvacija daugiabučių bendrijoms – jos gali gauti iki 80 proc. finansavimą. Manau, tai stipriai nuima barjerą, jei bendrijoje yra skeptikų, kurie nenori turėti įkrovimo stotelių. Tai labai teisingas žingsnis.
– Bendrijoms kompensuojama iki 80 proc., fiziniams asmenims 40–60 proc., įmonėms – iki 30 proc. O kiek šiuo metu kainuoja elektromobilių stotelės ir ar ši parama reikšminga?
– Stotelės kaina namuose svyruoja 700–1500 Eur be PVM, priklausomai nuo dinaminės galios valdymo. Pavyzdžiui, ant sienos montuojama stotelė kainuoja 1200 Eur. Tai fizinis asmuo, kuris įsirengia stotelę savo nuosavame name, gali tikėtis 40 proc. kompensacijos, t. y. apie 480 Eur. Manau, tai – solidi parama.
Komercines stotelės, kurios turi du lizdus ir kabinamos ant sienos, kainuoja apie 2500 Eur, statomos ant žemės – brangesnės ir jų kaina svyruoja iki 4000 Eur. Dar reikėtų įsivertinti, kad stotelės įrengimas gali kainuoti 150–300 eurų.
– Ar nėra problemų su įkrovimo stotelių gamyba? Gal užsisakius, tenka gerokai palaukti kaip ir elektromobilių?
– Kai kuriuos gaminius galima gauti pakankamai greitai, bet kai kurių gali tekti palaukti ilgiau. Dar priklauso ir nuo metų laiko. Vidutiniškai dabar tektų palaukti kelias savaites. Daugiau iššūkių tiems, kurie nori dabar įsigyti elektromobilį, nes jo reikia luktelėti. Jeigu žmogus jo laukia, tai tuo pačiu reikėtų užsisakyti ir stotelę, bet tai nedegantis reikalas.
– O ar vertėtų skubėti įsirengti įkrovimo stotelę, net jei ir neturi šiuo metu elektromobilio?
– Taip daugelis ir daro, ypač tie, kurie stato individualius namus ir iškart nusimato įkrovimo stotelę. O verslai komerciniuose pastatuose, juos priduodant, labai dažnai statosi įkrovimo stoteles. Vienas dalykas – tai yra neišvengiamybė, nes visi pamažu persėda į elektromobilius. Be to, ši parama – patraukli, jei ji įsivažiuos, daug šansų, kad pradės tirpti. Todėl būtų neišmintinga nepasinaudoti esama situacija.
Dar kalbant apie verslus, jie daug pinigų išleidžia talentų paieškai. Natūralu, kad dalis potencialių darbuotojų, ypač IT srities, važinėja elektromobiliais, o atvykus į darbą, kuriame nėra įkrovimo stotelės, kyla nuostaba ir atmetimo reakcija. Todėl darbdaviai turėtų galvoti, kaip darbuotojams gerinti savo patrauklumą.
Jei prieš 15–20 metų biure nebuvo kondicionieriaus, niekas to nedramatizavo. Šiandien priėmus naują darbuotoją, kuris ateina į naują darbo vietą, paaiškėtų, kad stikliniame pastate nėra oro kondicionieriaus, jis to nesuprastų. Panaši situacija su stotelėmis.
– Nuo šių metų kovo atsirado reikalavimas – statant ir rekonstruojant naujus pastatus, jų stovėjimo aikštelėse penktadalis vietų turi būti tinkamos elektromobiliams įkrauti. Ar tai irgi gali būti priežastis įsirengti stotelę dabar, net jei nevairuoji elektromobilio, nes ateityje visiems daugiabučio gyventojams gali jų nepakakti? Kitaip tariant – kas pirmesnis, tas gudresnis.
– Nerekomenduočiau palaikyti tokio požiūrio. Labiausiai reikėtų atkreipti dėmesį į bendrijos paramą. Čia daugiausiai išloš visi. Yra įmonės, kurios orientuojasi į sprendimus daugiabučiams. Jeigu viską paleisi sava eiga – kas pirmesnis, tas gudresnis, – tai vieni užsiims didesnę galią, ir dauguma liks nepatenkinti. Be to, tiek apskaita, tiek balansavimo sprendimas tampa sudėtingas, jeigu vienoje vietoje bus daug skirtingų gamintojų ir sprendimų.
Geriausia, kad bendrija bendrai priimtų sprendimą nuo bendro įvado jungti stoteles, kaip administruoti, tam yra visi sprendimai: įkrovimo kortelės ar programėlė. Tada visi galės atsiskaityti su bendrija, kas kiek kada krovė ir kiek skolingas už elektrą.
Nerekomenduočiau skubėti individualiai ir neapgalvojus pirkti stotelę, bet taip pat ir neužtrukti, nes laikas bėga, o didesnei grupei užtrunka susitarti.
– Kokių matote trūkumų ir ką dar reikėtų taisyti dalijant šią paramą?
– Tam tikrų trūkumų matome. Vienas iš dalykų, kuris yra geras reikalavimas, – dinaminės galios valdymas, kad gyventojas arba darbdavys, kuris stato stotelę, nepultų didinti įvado galios, o geriau pasinaudotų stotelės išmanumu ir tokiu būdu efektyviau išnaudotų jau turimą galią.
Elektromobilis per kintamos srovės stoteles kraunasi ilgą laiką, kol žmogus miega arba yra darbe, tuomet tos galios užtenka. Tačiau šiek tiek nesuprantama, kodėl fiziniams buvo apribota stotelių galia iki 11 kW (3 fazės, 16 amperų – A). Pavyzdys: jei šeima turės arba turi du elektromobilius, vienas iš jų bus kraunamas trimis fazėmis (16A), o kitas – viena faze (32A), ir jei pastatysi trijų fazių stotelę, tai tas, kuris krauna viena faze, gaus tik 16A. Vadinasi, vietoje 7 kW jis gaus tik 3,6 kW, o tai jau labai lėtas krovimas. Viena faze kraunamų elektromobilių nemažai. Manome, kad šis techninis apribojimas pražiūrėtas. Keista, kad tokia riba nubrėžta, nors ji tinklams nesukeltų didelių problemų.
Dėl paramos verslui irgi yra atvirų klausimų. Verslas naudojasi de minimis parama, kuri yra iki 200 tūkst. eurų per trejus metus. Daugelis verslų, ypač restoranų ir viešbučių, per pandemiją ją išnaudojo – naudojo lengvatines paskolas ar kitą paramą. Tai vėlgi toks apribojimas. Verslas gali pataupyti de minimis jam svarbesniems dalykams, būtų gaila, kad dėl tokio reikalavimo, intensyvi parama nebūtų paimta.
– Kalbant apie viešąsias mokamas stoteles, iki 2030 metų Lietuva planuoja jų pastatyti 6 tūkst., tam skirta apie 90 mln. eurų. Kai kurie ekspertai reiškė nuogąstavimą, kad ši parama bus nukreipta ne į miegamuosius rajonus, kur jos labiausiai reikia, o į magistralinius kelius. Ar dar egzistuoja ši problema, kad elektromobiliu pervažiuoti Lietuvą itin sudėtinga?
– Nemaža dalis elektromobilių jau gali pervažiuoti Lietuvą ir kirsti jos ribas. Kritiškai svarbu, kad būtų užtikrinta greito įkrovimo infrastruktūra kas tam tikrą atstumą. Šiai dienai tokia tvarka, kad kas 50 km pagrindiniuose keliuose stovi po greito įkrovimo stotelę.
Tačiau natūralu, kad iššūkių dar yra, ypač piko metu, kai susidaro eilės prie stotelių. Kitas žingsnis – didinti stotelių skaičių tose pačiose vietose. Šiandien dažniausiai turime po vieną, kartais dvi stoteles, toje pačioje automagistralės vietoje. Ateityje turbūt didės jų galia ir skaičius, kad nesidarytų eilės.
– Dabar einama tuo keliu, kad nemokamų viešų stotelių nebeliktų. Skelbiama, kad Lietuvos valstybiniuose keliuose jų nebeliks iki 2023 m. pabaigos. Kaip vertinate šį sprendimą? Ar tai nesumažins gyventojams paskatų įsigyti elektromobilį?
– Vertinu kaip elektromobilių įkrovimo stotelių tinklus vystančių įmonių lobizmą. Tai galbūt tam tikras jų intereso laimėjimas ir tam tikras pralaimėjimas arba žingsnis atgal elektromobilių vairuotojams, kuriems tai buvo vienas didesnių motyvų drįsti perlipti į brangesnį automobilį. Tačiau matau tai kaip natūralų rinkos vystymosi procesą, ypač šiai dienai turint rekordines elektros kainas. Sprendimo pagrindas yra suvokiamas.
Manau, kad kažkiek tai sumažins paskatas persėsti į elektromobilį. Bet yra tam tikras balansas. Jeigu viena ranka mažina nemokamų stotelių skaičių, o kita ranka paleidžiamos paramos privačioms stotelėms, žiūrėkime į tai kaip brandos žingsnį, manau, tai natūrali transformacija.
– Ar šių nemokamų stotelių neliks tik keliuose, ar ir miestuose?
– Kol kas aiškių gairių nėra. Pavyzdžiui, Vilnius pravilkino ir nepasistatė 5 nemokamų greito įkrovimo stotelių, kurias turėjo pasistatyti anksčiau nei prieš dvejus metus. Jos buvo gautos nemokamai iš Lietuvos automobilių kelių direkcijos su ES parama. Mūsų požiūriu, kyšo valstybinės energetikos kompanijos („Ignitis“ – red.) ausys. Ji Vilniuje turi greito įkrovimo stotelių monopolį, nenorėjo, kad būtų nemokamų bandelių, nors tas stoteles buvo numatyta statyti priemiesčiuose. Drįstu pasakyti, kad ginamas tam tikro verslo interesas. Politikai patys sau kartais prieštarauja ir sako, kad įmonė į valstybės biudžetą generuoja naudą, o kitame kontekste sako, kad tai privati įmonė. Tai aš per ūsą šypsausi.
Vilniaus miesto savivaldybė nėra išmokusi jokių pamokų. Girdėjome, kad planuoja skelbti greitų įkrovimo stotelių konkursą: duos daugiau balų tiems, kas statys greito įkrovimo stoteles. Kyšo tos pačios kompanijos ausys, nes kalbant su kitais tarptautiniais operatoriais, tai nėra pats patraukliausias sprendimas miesto teritorijoje statyti greito įkrovimo stoteles.
– Teko girdėti, kad krauti elektromobilį viešosiose stotelėse gali būti iki kelių kartų brangiau nei namuose. Ar iš tikrųjų toks didelis skirtumas?
– Jis pakankamai didelis. Turime įsivertinti, kad greito įkrovimo stotelė – brangesnis įrenginys, jo įrengimas ir eksploatavimas brangesnis, yra nemažos investicijos. Bet faktas, kad gyventojams ir verslams visada ekonomiškai naudingiau turėti privačias stoteles, o ne pasikliauti viešąja infrastruktūra, kuri kainuoja visiems.
Namie pigiau, nes belieka tik viena dedamoji – elektros kaina. Viešoje infrastruktūroje prisideda visos kitos dedamosios – išlaikymas ir priežiūra.
– O vertinant rekordines elektros kainas, ar šiuo metu pirkti ir vairuoti elektromobilį vis dar apsimoka?
– Sakyčiau, kad dar labiau apsimoka. Ypač turint omeny, kaip Lietuva stipriai remia atsinaujinančios energijos šaltinius, daugiau kalbant apie saulę. Esame viena iš nedaugelio valstybių kuri turi tiek paramą individualioms elektrinėms, tiek nutolusioms. Tiek verslas, tiek namų ūkis, kuris gali įsigyti saulės elektrinę turi galimybę užfiksuoti energijos kainą.
Matau tokią tendenciją – tie, kurie galvoja apie kompleksinį sprendimą, kaina juos mažiausiai gąsdina, arba kaip tik aukšta kaina – dar didesnis motyvas pereiti prie saulės jėgainės. O kai turi saulės jėgainę, nori kaip įmanoma daugiau suvartoti pagaminamos energijos vietoje iškart, kad nereikėtų paduoti atgal į tinklą ir mokėti saugojimo mokesčio. Tendencija tokia: lietuviai perka saulės elektrinę, šilumos siurblį ir elektromobilį.
– Elektros kainos kyla, o degalų kainos, nors nežymiai, bet krenta. Teko matyti palyginimų, kad įveikti tą patį atstumą kai kuriais atvejais pigiau su benzinu varomu automobiliu.
– Tai labai individualu. Jeigu krausi viešoje brangiausioje stotelėje, taip gali būti. Bet gali krauti iš savo saulės elektrinės. Yra tokių pavyzdžių, kai išeina net minusinė kaina: asmuo turi didesnę nei suvartoja saulės elektrinę. Kadangi visą vasarą jis dirbo iš namų, taip buvo užsistatęs išmanią stotelę, kad ji krautų tik tada, kai šviečia saulė. Jis nieko nepadavė į tinklą ir viską suvartodavo, o perteklių parduodavo, tai jis uždirbo, ir išėjo minusinė kaina. Vadinasi, važinėjo visiškai už dyką.
– O jūs pats vairuojate elektromobilį? Kokių iššūkių kaip vairuotojas matote?
– Žinoma. Vienintelis iššūkis – kaip žmones įtikinti, kad tai – ne ateitis, ir tai jau vyksta. Per 2,5 metų nuvažiavau 120 tūkst. kilometrų. Lenkiją esu kirtęs, grubiai skaičiuojant, kas tūkstantį kilometrų į vieną pusę kokius 8 kartus. Iš Estijos tolimiausio taško grįžau su vienu įkrovimo sustojimu, kol kartu su kompanija pavalgėme. Tai nėra kažkas tolimo ir neįprasto. Man turbūt neįprasčiau įsėsti į vidaus degimo variklio automobilį.
