Pagal tai, kiek žmonių gyvena Lietuvoje, šaliai užtektų ir vieno oro uosto, LRT RADIJUI prieš trejetą metų teigė buvęs Lietuvos oro uostų generalinis direktorius Gediminas Almantas. Pasak jo, Lietuvos teritorija gana didelė, todėl turėti tris oro uostus patogu, bet tai yra prabanga, už kurią patys turime sumokėti.

Latvijoje reguliarius keleivių skrydžius vykdo du tarptautiniai oro uostai, Estijoje tokie oro uostai yra penki. Plotu už Lietuvą mažesnė, tačiau gerokai tankiau apgyvendinta Slovakija reguliarius tarptautinius skrydžius vykdo iš keturių oro uostų, kiek didesnė plotu, tačiau turinti trigubai daugiau gyventojų Čekija reguliarius skrydžius vykdo iš penkių oro uostų. Tad trys oro uostai Lietuvoje – prabanga?

Reikėtų dar vieno oro uosto?

M. Gelžinis sako, kad situacija, kada tris oro uostus buvo galima vadinti prabanga – praeityje: „Mano manymu, prabanga buvo anksčiau, kol oro uostai nebuvo sujungti, nes jie tarpusavyje konkuravo, galbūt neefektyviai buvo paskirstomi resursai. Po susijungimo ir dėl jo visi trys oro uostai augo tiek skrydžių, tiek keleivių kiekiu, įmonės pelnas taip pat auga.

Jeigu sugebame dar ir valstybei sumokėti dividendų, tai reiškia, kad trijų oro uostų buvimas pasiteisina. Kol neturime gero ir greito Vakarų regiono pasiekiamumo iš Vilniaus, Kauno, manau, yra svarbu turėti tris oro uostus.“

Susisiekimo ministerija atsakyme LRT.lt pažymi, kad, audituotais duomenimis, Lietuvos oro uostų grynasis pelnas 2017-aisiais siekė beveik 2,5 mln. eurų, o už trijų šalies oro uostų veiklą pernai į valstybės biudžetą bus pervesta 3,4 mln. eurų dividendų.

Tiesa, Lietuvos oro uostai sulaukia ir Susisiekimo ministerijos skiriamų biudžeto lėšų. 2018-aisiais Lietuvos oro uostams skirta 2,196 tūkst. eurų. Tačiau ekonomistas Ž. Mauricas įsitikinęs, kad oro uostai yra ta sritis, į kurią valstybės investicijos atsiperka su kaupu.

„Valstybė turėtų daryti viską, kad jos pasiekiamumas oro transportu būtų kuo didesnis. Ji galėtų balansuoti ties leidžiamos valstybės paramos riba. Neturėdami susisiekimo, mes tikrai prarandame labai daug galimybių, investicijų, tikrai atveriančių kaštus oro uostų išlaikymui ir veiklos palaikymui“, – sako Ž. Mauricas.

Pasak ekonomisto, Lietuva turi labai daug potencialo, kalbant apie susisiekimą bei krovinių gabenimą oro transportu, tačiau potencialas deramai neįvertinamas.

„Praeityje yra padaryta strateginių klaidų, neįvertinant, kiek įspūdingai augs skrydžių skaičius dėl pigių oro linijų revoliucijos. Vilniaus oro uostas yra per mažas, morališkai pasenęs, turintis mažai galimybių plėstis. Žinoma, naujo oro uosto statymas tokiose šalyse kaip Lietuva gali išbrangti, jo gali laukti Nacionalinio stadiono likimas. Tačiau teoriškai, kalbant apie ilgalaikę perspektyvą, Lietuvai reikėtų turėti didelį oro uostą, galbūt netgi su transatlantinių skrydžių galimybėmis, nes į tą segmentą jau dabar eina pigios avialinijos.

Tai, manau, būtų labai didelė galimybė Lietuvai, o pasiekiamumas duotų daug ekonominės naudos. Į oro transportą reikia žiūrėti ne tiek kaip į verslą, o kaip į infrastruktūros dalį. Manau, kad oro transporto potencialas Lietuvoje yra milžiniškas, tačiau neįvertinamas“, – tikina pašnekovas.

Kauno oro uostui linki pasitempti

Nors Lietuvos oro uostai skaičiuoja bendros trijų oro uostų įmonės pelningumą, tai nereiškia, kad atskiriems oro uostams nėra keliamas toks tikslas, tikina M. Gelžinis. Pasak jo, Palangos oro uostas išsilaiko pats, o kartais uždirba ir pelno, tuo metu Kauno oro uostui reikėtų pasitempti.

„Linkėtume Kaunui šiek tiek pasitempti, tačiau žinome jo istorinę situaciją, kad vystymas buvo lėtesnis, sudėtingesnis. Tačiau nenuleidžiame rankų ir matome, kad pasiekus tam tikrą keleivių skaičių, Kauno oro uostas tikrai pradės atsigauti.

Žygimantas Mauricas
Palanga operaciniame lygyje save išsilaiko, kartais netgi uždirba ir pelno. Šiame uoste sparčiai auga verslo keleivių skaičius, todėl galvojame apie tai, kaip šiame uoste galėtų atsirasti verslo keleiviams patrauklių paslaugų. Aš manau, kad visi oro uostai susitvarko“, – tvirtina M. Gelžinis.

Savo ruožtu Susisiekimo ministerija pažymi, kad Palangos oro uostas 2015-2016-aisias buvo vienas labiausiai augančių mažųjų oro uostų Europoje. 2015-aisiais keleivių srautų augimas siekė apie 70 proc., 2016-asias – apie 40 proc. Tačiau, kaip pastebi M. Gelžinis, nors Palangos uostas pasiekė savo infrastruktūros ribas, didesnė jo plėtra nėra numatoma.

„Visi oro uostai savo turi infrastruktūrines ribas. Kai buvo statomas Palangos oro uostas, buvo skaičiuojama, kad jo srautas sieks 300 tūkst. keleivių per metus. Šią ribą esame pasiekę, tad galvojame apie minimalią infrastruktūros plėtrą, kad būtų dar patogiau keleiviams. Bet, mano manymu, tai yra oro uosto riba, ir galvoti, kad pasieksime pusę milijono ar daugiau keleivių, tikrai nerealu“, – sako jis.

Skrydžio Vilnius-Palanga galimybių kol kas nemato

Nors vis užsimenama apie tiesioginius skrydžius tarp Palangos ir Vilniaus, Susisiekimo ministerija abejoja, kad toks skrydis artimiausiu metu galėtų atsirasti.

„Tiesioginis skrydis maršrutu Vilnius-Palanga nebūtų patrauklus tiek kainos prasme (dėl mažų keleivių srautų aviakompanijos neturėtų galimybės pasiūlyti patrauklių bilietų kainų), tiek kelionės trukme (pats skrydis truktų trumpai, tačiau į oro uostą reikia atvykti prieš 1-2 val. iki skrydžio), todėl artimiausiu metu mažai tikėtina, kad toks skrydis atsirastų“, – rašoma ministerijos laiške LRT.lt.

Savo ruožtu M. Gelžinis pažymi, kad tokie skrydžiai vargiai galėtų būti pelningi ir vykti ištisus metus.

„Jei tokių skrydžių nėra iki šiol, apie jų pelningumą kalbėti nevertėtų. Tačiau čia yra valstybės regionų politika ir, mano žiniomis, yra ieškoma potencialių vežėjų kompanijų, kurios operuoja mažesniais orlaiviais. Svarstoma, kad bent jau vasaros metu galėtų įvykti bandomieji skrydžiai.

Tačiau nemanau, kad srautai būtų dideli. Galima įsivaizduoti, kad galbūt vilniečiai ar kauniečiai naudotųsi šia paslauga, keliaudami pailsėti pajūryje arba kaip atrakcija. Galbūt skrydžiais pasinaudotų verslo keleiviai, tačiau abejoju, kad būtų galima užtikrinti keleivių srautą visus metus“, – sako M. Gelžinis.