Rusijos piliečiai pastarosiomis dienomis aptarinėjo tai, kaip nemalonu atsidurti lėktuve, kuris per kelias akimirkas patiria purtymą, tarsi būtų papuolęs į skalbimo mašiną. Beveik kiekvienas keleivis yra susidūręs su purtymu ar oro duobėmis, bet tokios pasekmės, kokias patyrė gegužės 1 dieną „Boeing 777“ skridę žmonės itin retos – jiems išskirtinai nepasisekė. Arba, priešingai, pasisekė: juk visi liko gyvi, tik patyrė sužalojimus. Bet nespėliokime ir suteikime žodį įvykio liudininkui.
Pasakoja Vladimiras Malyševas iš netoli Maskvos esančio Krasnogorsko. Vyras reguliariai ir su malonumu naudojosi šiuo maršrutu.
„Viskas buvo taip. Skrendame mes, niekam netrukdome. Laisvų vietų labai mažai. Reisas SU270 Maskva-Bankokas surenka keleivius dar ir iš Sankt Peterburgo, Maskvoje jau visi krėslai užimti – Sankt Peterburgo gyventojus dabar tranzitu per Maskvą eksportuoja į besivystančias šalis užimti vadovaujančių pareigų.
Maždaug septintą valandą vietos laiku, trečią ryto Maskvos laiku, jau baigiasi pusryčiai, surinkti indai. Ir čia prasidėjo!
Iš pradžių porą kartų nestipriai supurtė. Paskui išjungė variklius ir mes konkrečiai ėmėme kristi, palinkę į kairę ir šiek tiek užrietę nosį – tai mano grynai subjektyvūs pojūčiai. Paskui staigus smūgis – panašu, kad plojomės į tankius oro sluoksnius.
Pažiūrėjau pro langą akies kraštu: kairysis sparnas, kaip drugelis, plasnoja aukštyn-žemyn, taip pat girdėjosi labai nemalonus fiuzeliažo gergždėjimas. Be to, „nusileidimo“ metu buvo stiprus smūgis per korpusą iš apačios ir visus pamėtėjo. Mane, sveriantį 108 kilogramus – maždaug vieną metrą!
Panikos nebuvo. Dievo niekas neprisiminė. Galvoje sukosi: na viskas, galas! Tik šiek tiek kitais žodžiais.
Bandžiau prisisegti diržu, tačiau intervalai tarp bangų (jos buvo mažiausiai trys) buvo minimalūs, tiesiog sekundės. Prisisegti jau nepavyko.
Tailande per televizorių perdavė duomenis: esą mes per penkiolika sekundžių nukritome 800 metrų! Panašu!
Tarp pirmojo smūgio ir kritimo varikliai išsijungė akimirksniu, ir vėl ciklas buvo, paskui viskas pasikartojo dar mažiausiai kartą: variklių atsijungimas – laisvas kritimas – smūgis į tankius oro sluoksnius – variklių įsijungimas.
Aš jaunystėje su pagyrimu baigiau Maskvos aviacijos technikumą, pavadintą draugo Godovikovo vardu. Mokė mus gerai: pagal diplomą lėktuvų gamybos technikas-mechanikas gali apskaičiuoti sparną ir visokias smulkmenas...
Taigi, mano nuomonė: mus išgelbėjo kuro išdirbio bakuose veiksnys. Su pilnais bakais sparnai būtų vienareikšmiškai nukritę – duodu dantį!
Ekipažas – puikus! Bet nuo jo beveik niekas nepriklausė. Kai patekdavome į oro duobę (mūsų atveju greičiau jau prarają), varikliai atsijungdavo dėl deguonies trūkumo, o lėktuvas virsdavo metalo gabalu ir krito praktiškai vertikaliai. Vakuume keliamosios jėgos nebūna, o balistinės trajektorijos pas mus realiai nebuvo – mes gi ne raketa skrendame, ne sviediniu.
Mano vieta buvo 21D. Tai pirmas ekonominės klasės salonas! Priekyje, arčiau lėktuvo nosies, verslo klasė ir kažkokia dar buržujams, novorišams ir Valstybės Dūmos deputatams skirta (bilietui pirmyn ir atgal kainuojant 25-30 tūkstančių normalus žmogus nemokės už „verslą“ keturis ar penkis kartus brangiau, juo labiau, kad „ekonominė“ yra patogi, o ir aptarnavimas aukštumose). Mūsų salone nukentėjusių nebuvo, taip, tik smulkmenos. Asmeniškai aš susibraižiau riešą ir užsigavau nugarą. Tačiau paskui, pakeliui į Patają, visa jėga pasireiškė padariniai: pykinimas, galvos svaigimas.
Uodegoje esančiuose salonuose viskas atrodė blogiau. Ten suveikė deguonies kaukės, lakstė daiktai per eiles, o daugelis žmonių stovėjo prie tualetų ir jų viduje (bijau net įsivaizduoti, kas ten buvo), praktiškai visi neprisisegę. Incidento metu lentelė su prašymu užsisegti diržus nedegė. Ir kaip tik tuo metu žmonės pradėjo persirengti drabužius prieš Tailandą – šortus, sportinius marškinėlius.
Pažiūrėjau į lėktuvo gale esančius salonus: daugelis keleivių guli tarp praėjimų, visur šiukšlės ir išmėtyti daiktai. Stiuardesės, šaunuolės, šypsojosi: „Nieko baisaus. Bet ar tarp jūsų atsitiktinai nėra medicinos darbuotojų?“
Moralas:
1. Skraidykite „Aeroflot“ lėktuvais!
2. Užsisakykite vietas ekonominės klasės salonuose nuo 17 iki 23 eilės (visada taip darau).
3. Prisisekite!
Juokinga akimirka. Mūsų salone po paskutinio ciklo nepraėjo pusė minutės, praėjime ties devyniolikta eile atsistojo moteris su vaiku ant rankų. Tai štai, aš tokio vieningumo gyvenime nebuvau matęs – praktiškai visas salonas choru: „Sėsk, kvaiša!“
Mūsų žiniasklaidos duomenimis, šis lėktuvas tą pačią dieną su keleiviais išskrido atgal į Maskvą. Asmeniškai man tai iškėlė visą eilę klausimų: lėktuvas patyrė ekstremalias apkrovas, galimi įtrūkimai korpuse, lonžeronų ir stringerių pažeidimai, o ir apskritai lėktuvas turi daug įvairių detalių. Tai štai, kas leido jo tolimesnį eksploatavimą be instrumentinės (ne vizualios) apžiūros?
Juk fiuzeliažu buvo iš aukštai krista ant tankių oro sluoksnių, sparnai makalavosi – buvo baisu žiūrėti. Iš fiuzeliažo sklidę garsai taip pat buvo iškalbingi: gergždėjimas ir pašalinai dardėjimai.
Traumos – lūžiai, sumušimai… Vienam draugui širdelę suėmė akivaizdžiai! Manau, kad ne visi kreipėsi, juk, kaip man, padariniai pasireiškė tik po poros valandų.
Panikos nebuvo, ir tai nuostabu. Parašiutų dalybų nebuvo – nebuvo jų, o ir laiko trūko.
Pakriki šūksniai „ааааааа!!!!!“, štai ir viskas...“
