Dar daugiau – siekdami užtikrinti kuo didesnį į požemines aikšteles įvažiuojančių žmonių saugumą ir patogumą, užsakovai kai kuriuose projektuose pageidauja įdiegti tai, kas dar net nėra numatyta įteisintose normose.
Pastaruoju metu pasikeitė požeminėms aikštelėms keliami reikalavimai ir požiūris į jų įrengimą.
Nauda pastatui
Jau nuo šių metų lapkričio visi naujai statomi pastatai turės atitikti energinio efektyvumo A klasę. Tačiau, architekto Algimanto Pliučo nuomone, įrengiant požemines automobilių stovėjimo aikšteles tai mažai ką keis.
Nes juk statinio energiniai skaičiavimai taikomi šildomiems pastatams ir patalpoms, o požeminės aikštelės ar garažai pas mus dažniausiai nešildomi.
Jeigu tik įmanoma, aikštelės daromos atviros ir prapučiamos, neatsižvelgiant į tai, ar tai atskiras pastatas, ar jos integruotos į bendrą kompleksą. Tai leidžia supaprastinti įvairių inžinerinių tinklų įrengimą ir sumažinti statybų sąmatas.
„Galima teigti, kad požeminėms aikštelėms nebus taikomi energinio efektyvumo A klasės reikalavimai. Galbūt reikės tik izoliuoti jų konstrukcijas nuo kitų pastato dalių, kurios susijusios su aikštelėmis, ir padidinti šiluminę varžą.
Bet juk ir pati aikštelė sukuria tam tikrą buferinę zoną, nes joje paprastai būna šilčiau nei lauke. Atitvaros tarp aikštelės ir kitų patalpų netgi būna plonesnės negu tarp patalpų ir lauko“, – pastebėjo architektas.
Architektė Vaida Norkūnaitė pratęsė mintį patikslinusi – jeigu aikštelė yra požeminė, ji netgi suteikia naudos – sulaiko šilumą pastate. Kadangi požeminėje aikštelėje, net ir nešildomoje, paprastai būna maždaug +5 °C temperatūra, su ja besiliečiančioms kitoms pastato dalims reikia mažiau šilumos izoliacijos.
Kaip minėta, dauguma požeminių automobilių aikštelių nešildomos, tad jų šilumos izoliacijai netaikoma jokių reikalavimų, nebent reikia nuo peršalimo apsaugoti pačias pastato konstrukcijas tam, kad nesusidarytų šalčio tiltai į šiltą pastato dalį.
Statinio hidroizoliacija turi atitikti reikalavimus, susijusius su įvairiomis pastato konstrukcijomis, pavyzdžiui, grindimis ar sienomis.
Pasidomėjus, ar būtina požeminėms automobilių stovėjimo aikštelėms taikyti papildomas apsaugos priemones nuo pelėsio, architektas A. Pliučas atsakė, kad ne. Jeigu hidroizoliacija yra gerai įrengta, konstrukcijos nedrėks ir pelėsio neatsiras. Be to, požeminėse aikštelėse nuolat juda oro srautai – tiek šalinant iš jų anglies dvideginį, tiek veikiant ventiliacijos sistemoms, todėl patalpos išsivėdina ir drėgmė jose nesikaupia.
Linkstama sistemas jungti
Žinoma, keičiantis naujiems pastatams keliamiems reikalavimams, neišvengiamai keičiami reikalavimai ir požeminėms aikštelėms.
Pavyzdžiui, būtinybė taupyti elektros energijos išlaidas paveikė ir požeminių aikštelių apšvietimo sprendinius. Jau dabar naujų pastatų požeminėms aikštelėms apšviesti naudojamos šviesos diodų (LED) lempos, o jų skaičius tampa vis racionalesnis. Be to, diegiami judesio davikliai, kad nebūtų be reikalo apšviečiamos patalpos tuo metu, kai jose nėra žmonių.
Pasak architektų, po truputį daugėja projektų, kuriuose numatomas ir alternatyvių energijos šaltinių naudojimas, pavyzdžiui, saulės elektrinių.
Tokios elektrinės gyvenamiesiems pastatams ar biurams sukuria pridedamąją vertę, o jų gaminama energija paprastai naudojama ne tik laiptinėms, bet ir tokioms tamsioms pastatų dalims, kaip požeminės aikštelės, apšviesti.
Žinoma, alternatyvių energijos šaltinių naudojimo nauda pajuntama ne iškart, o tik po kelerių metų. Tačiau tokių šaltinių naudojimas sukuria papildomą pastatų vertę.
Elektros instaliacijai, priešgaisrinei saugai ar stebėjimo kameroms reikalavimai iš esmės nepasikeitė, tačiau sistemos neišvengiamai tobulėja ir tai akivaizdu.
Dabar įrengiant požemines automobilių stovėjimo aikšteles siekiama skirtingas funkcijas atliekančias sistemas sujungti, o jų darbą optimizuoti taip, kad pakaktų mažiau inžinerinės ventiliacijos ar elektros instaliacijos įrangos.
Anot architektės V. Norkūnaitės, pastaruoju metu atsirado nemažai alternatyvių įrenginių, kurie leidžia ta pačia sistema ir išsklaidyti anglies dvideginį, ir pašalinti dūmus. Paprastai tokioms sistemoms nereikia ortakių, tad galima laimėti požeminių aikštelių eksploatacinio aukščio.
Dujinei įrangai – griežtas „ne“
Prakalbus apie anglies dvideginį ir dūmų šalinimą, natūraliai kilo klausimas, ar visi automobiliai gali būti statomi požeminėse aikštelėse.
Juk neretai prie jų galima pamatyti perbraukto dujų baliono ženklą, įspėjantį, kad automobiliams su dujine įranga čia stovėti draudžiama, nes suskystintosios naftos dujos žemesnėse vietose gali pradėti kauptis, tad didėja sprogimų ar gaisrų tikimybė.
Architektė V. Norkūnaitė paaiškino: „Automobilius su dujine įranga požeminėse aikštelėse statyti griežtai draudžiama, nebent grindų altitudė yra mažesnė nei 3 metrai. Paprastai tokius automobilius leidžiama statyti tik atvirose aikštelėse, bet ir čia yra niuansų: automobiliai turi būti suskirstyti tam tikromis grupėmis, iki tam tikro skaičiaus, tarp jų turi būti išlaikyti atstumai, įrengti reikalingi davikliai, jutikliai ir panašiai.“
Architektas A. Pliučas atkreipė dėmesį, kad sprendžiant galimo automobilių su dujine įranga statymo klausimą dažniausiai nueinama paprasčiausiu keliu: ženklu uždraudžiama jiems įvažiuoti į aikšteles, taip visą atsakomybę perkeliant vairuotojams. Tačiau vargu, ar visi vairuotojai šio ženklo paiso ir automobilius su dujine įranga stato tik lauke. O ir daviklių, kurie tokias mašinas aptiktų ir užkirstų joms kelią įvažiuoti į aikštelę, nėra.
Ne visa grindų danga patikima
Statybinių medžiagų gamintojai nepaliaujamai tobulina savo technologijas ir siūlo vis naujų produktų. Pavyzdžiui, pastaruoju metu atsirado nemažai naujų grindų dangos produktų. Ir nors jie yra kokybiški, ne visi tinkami požeminėms aikštelėms įrengti, nes dalis produktų yra nesertifikuoti, todėl netenkina labai griežtų priešgaisrinių reikalavimų.
Požeminėse automobilių stovėjimo aikštelėse negalima naudoti kai kurių grindų dangų ir todėl, kad jos nėra atsparios dygliuotosioms padangoms, kurias žiemą naudoja ne vienas mūsų šalies vairuotojas. Taigi, nors aikštelėms skirtų grindų dangų pasirinkimas – platus, naudoti galima tik tam tikrus produktus.
Architektas A. Pliučas sakė, kad nesistengiama įrengti ir šildomų įvažiavimo rampų su dideliu nuolydžiu. Net jeigu kur nors tokios rampos ir buvo įrengtos, jų šildymas paprastai būna išjungiamas, taupant šildymo išlaidas.
Nebetaupo betono
Tad ar, architektų nuomone, šiuolaikinės požeminės aikštelės yra pakankamai patogios ir saugios? Abu pašnekovai įsitikinę, kad taip.
„Dabar užsakovai nebando taupyti, atsisakydami saugumo. Matę blogas patirtis, nebūtinai savo, bet ir kitų, jie stengiasi į aikšteles investuoti daugiau, žinodami, kad taip jos bus patogesnės ir bus eksploatuojamos ilgiau. Aišku, mūsų, projektuotojų, tikslas yra jiems padėti ir paaiškinti, į kokias sistemas verta investuoti, į kokias – ne. Pasiūlyti, ką galbūt galima padaryti kitaip“, – sakė A. Pliučas.
Pastaruoju metu požeminės aikštelės, ypač prekybos centruose, pasidarė gerokai patogesnės ir saugesnės negu anksčiau.
Į kai kurias anksčiau statytų prekybos centrų aikšteles nebuvo labai patogu įvažiuoti ir jose statyti automobilius, nes ten, kur turėjo tilpti trys transporto priemonės, įsisprausdavo tik dvi, dabar to nebėra.
Projektuojant tarp automobilių mažesnius atstumus būdavo mažinamas žingsnis tarp kolonų, įrengiant minimalias reglamentuojamo pločio vietas ir išleidžiama mažiau pinigų betonui.
Tačiau, vairuotojams netvarkingai pastačius automobilį, iš planuotų trijų vietų likdavo vos dvi. Dabar statomų prekybos centrų užsakovai iš to pasimokė ir stengiasi, kad jų klientai galėtų į aikštelę įvažiuoti saugiau ir greičiau ten pastatyti automobilius.
Saugesni ir pėstieji
Architektė V. Norkūnaitė atkreipė dėmesį, kad pastaruoju metu didesnis dėmesys požeminėse automobilių stovėjimo aikštelėse kreipiamas ir į pėsčiuosius.
Dabar projektuose iš anksto jiems numatomi specialūs, saugiai pažymėti ir apšviesti praėjimai, ko anksčiau nebūdavo. Be to, dabar arčiau durų numatomos ir platesnės šeimų vietos, kad į automobilius galėtų patogiau įlipti ar iš jų išlipti žmonės su vaikais.
Architekto A. Pliučo nuomone, aikštelių tobulėjimas pastaruoju metu yra akivaizdus. Tai susiję ir su draudiminiais dalykais.
Juk, jeigu aikštelės nebus tinkamai įrengtos, nebus pakankamai gerai pažymėti, pavyzdžiui, lubų aukščio skirtumai, ir jų nepastebėję klientai susitrenks galvą arba atidarydami automobilio bagažinę užkabins vamzdį, jie kreipsis į draudimo įmones ir šios arba išieškos žalą iš pastato administratoriaus, arba padidins draudimo įmokas.
