Kelias Vilnius – Utena yra pavojingas tiek žiemą, tiek vasarą: per didelius karščius iš betoninių plokščių nutiestas kelias deformuojasi, nes ties sujungimais betono plokštės „pakyla“, tačiau žiemą dėl betoninės dangos kelias kur kas greičiau tampa slidžiu, todėl jo priežiūrai ir valymui taip pat reikia skirti daugiau pinigų ir laiko. Taip pat šiame kelyje yra daugybė saugaus eismo problemų: trūksta pėsčiųjų takų, yra nesaugių sankryžų.
Dėl kelio rekonstrukcijos diskutuojama daugiau nei metus, bet dabar yra likęs paskutinis sprendimo priėmimo etapas: Seime siūloma pritarti viešojo ir privataus sektoriaus partnerystei (VPSP) ir sudaryti 13 metų remonto ir priežiūros sutartį su verslininkais. Skaičiuojama, kad sutarties kaina siektų apie 170 mln. eurų.
Lietuvos automobilių kelių direkcija dėsto, kad buvo nagrinėti įvairūs šio kelio rekonstrukcijos šaltiniai, kreiptasi į Susisiekimo, Finansų ministerijas ir nuspręsta, kad partnerystės su verslu būdas būtų geriausias.
Kritika šiam sprendimui skrieja iš Seimo Biudžeto ir finansų komiteto, kuris siūlė svarstyti galimybę atsisakyti privačių investuotojų ir rekonstrukciją atlikti tik valstybės lėšomis.
Pažėrė kaltinimų: vieni nustumia problemą, kiti – pasinaudoja
„Kelias kainuotų 50-60 mln. eurų, - DELFI teigė politikas. - Aš suprantu, kad tai būtų viešos privačios partnerystės projektas, jei verslininkai pamatę nišą investuoja, o mes, pavyzdžiui, leidžiame statyti mokamą kelią, tarkime, po 1 ar 2 eurus. Būtų aišku, kad verslas prisiima riziką uždirbti. Bet mes tokio projekto nedarome: dabar verslas statys kelią už valstybės garantijas. Tai palaukite, valstybė nėra kvailių kompanija, pati gali pasidaryti projektą: paskelbti konkursą ir tai būtų pagrindu Finansų ministerijai skirti finansavimą, numatyti tam 2-3 metų programą išleidžiant vertybinius popierius arba taikant kitas programas.“
„Vilnius-Utena kelio tvarkymui, iš viso daugiau nei 70 km., reikia pinigų. Suprasdami esamą kelių finansavimo situaciją ir nematydami galimybių jo sutvarkyti iš esamos Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų kreipėmės į Susisiekimo ir Finansų ministerijas dėl papildomų lėšų“, - kalbėjo jis.
Pasak E. Skodenio, buvo svarstytos įvairios galimybės šio kelio sutvarkymo finansavimui užtikrinti.
„Vienas iš svarstytų būdų buvo paskola, tačiau tokio varianto buvo atsisakyta, nes tai didintų valstybės skolą. Iš kelių priežiūros programos to padaryti neįmanoma, nes tokio kelio sutvarkymui reikia apie 78 mln. eurų su PVM. Tad neįmanoma būtų beveik viso biudžeto atiduoti vienam keliui apleidžiant visus likusius kelius. Buvo svarstyta galimybė darbus atlikti etapais, bet pagal turimą finansavimą procesas užtruktų apie 10 metų ir per 10 metų prisidėtų priežiūros sąnaudos, o žmonėms reikėtų kankintis ir važinėti nuolat remontuojamu keliu“, - aiškino E. Skrodenis.
Pašnekovas dėsto, kad aiškintasi, ar yra galimybių kelio remontą finansuoti iš Europos Sąjungos (ES) paramos, tačiau ji 2014-2020 metų periodui sumažėjo apie 2,5 karto kelių sektoriui ir jos nepakanka Via Baltica ruožui nuo Kauno iki Marijampolės, nekalbant apie tokio dydžio kaip Vilnius-Utena projektus. Dėl šių priežasčių, vienintelė likusi finansavimo galimybė yra viešojo ir privataus sektoriaus partnerystė.
„Tai ir siūlė Vyriausybė bei Finansų ministerija. Tokiu būdu šis variantas ir liko pagrindiniu pasiūlymu. Ne kartą buvo svarstoma ir vis grįžtama atgal ieškant geresnės alternatyvos. Dažnai įvairiuose posėdžiuose, pasitarimuose kildavo tas pats klausimas: ar tikrai tai yra geriausias pasirinkimas ir vis grįždavome prie siūlymo imti paskolą, bet tuo pačiu ta pati galimybė buvo atmetama, nes to daryti negalima dėl valstybės skolos didėjimo bei finansinės drausmės įsipareigojimų ES, - dėstė jis. - Daugiau nei dvejus metus įvairioms institucijoms ir komisijoms svarsčius šio projekto įgyvendinimo finansines galimybes nieko efektyviau už VPSP būdą nebuvo rasta.“
Tačiau K. Glaveckas laikosi kitokios nuomonės.
„Manau, šį klausimą reikia formuluoti politiškai, projekto finansavimas valstybės skolos iš esmės nepadidina, jį galima perkelti ir išdėlioti, o pats projektas kainuotų mažiausiai perpus pigiau, tad nauda būtų žymiai didesnė. Pavyzdžiui, išleidus išleidus Vyriausybės obligacijas arba vertybinius popierius gauti pinigų ir skirti tam keliui. Lenkai daro lygiai tą patį, jie trečdalį visų pinigų, kurie eina keliams, skolina leisdami obligacijas arba vertybinius lakštus, mes lygiai tą patį galėjome padaryti“, - teigė K. Glaveckas.
Jis skaičiuoja, kad pakaktų išleisti 2-3 metų obligacijas ar taupymo lakštus ir to pakaktų pasiskolinti reikiamą sumą projektui.
„Manau, kad Susisiekimo ministerija yra neveikli, o numetus problemą ją pasiima tie, kas nori verslą padaryti“, - kaltinimų rėžė K. Glaveckas.
Susisiekimo ir Finansų ministerijos DELFI pateiktuose komentaruose nurodė, kad atlikti skaičiavimai rodo viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės naudą.
Ar gali skolintis?
Finansų ministerijos komentare DELFI nurodoma, kad valstybė gali skolintis einamaisiais metais tik tiems tikslams, kurie yra numatyti Valstybės skolos įstatyme ir Valstybės ir savivaldybių finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme ir tik neviršydama einamiesiems metams nustatytų grynojo skolinimosi limitų.
„Finansų ministerijos nuomone, visos galimos ir negalimos finansavimo alternatyvos buvo įvertintos iki Vyriausybės sprendimo kreiptis į Seimą dėl šio projekto įgyvendinimo priėmimo. Kaip galimybė sutaupyti akcentuojama privataus ir valstybės skolinimosi sąnaudų skirtumas. Tačiau tai tik viena iš projekto sąnaudų sudedamųjų dalių, kuri gali pasikeisti, kai bus paskelbtas privataus partnerio konkursas ir jo dalyviai pateiks savo finansinius pasiūlymus“, - dėsto Finansų ministerija laiške.
Institucijos nuomone, pamirštama tai, kad kelio statybos ir priežiūros rizika perkeliama privačiam subjektui, iš kurio bus reikalaujama, kad kelio kokybė išlaikytų standartuose nustatytą kokybę per visą projekto vykdymo laikotarpį.
Kiek kainuotų iš esmės suremontuoti kelią Vilnius – Utena valstybei skolinantis obligacijomis ar taupymo lakštais nebuvo skaičiuota.
Kelio rekonstrukcijai per 13 metų reikės 80,36 mln. eurų investicijų išlaidoms, nominalioms nuolatinės priežiūros išlaidoms - 19,4 mln. eurų, nominalioms remonto išlaidoms - 15,35 mln. eurų,
nominalios privataus investuotojo išlaidos, susijusios su paskolų palūkanomis, administravimo, bei kitomis išlaidomis - 60 mln. eurų. Tai yra preliminarūs vertinimai, kurie gali keistis viešojo pirkimo metu.
„Mūsų skaičiavimais, projekto vertė tiek skolinantis, tiek imantis viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės po 13 -15 m. būtų panaši, - komentavo E. Skrodenis. - Galimybių studijoje esantys skaičiai yra parengti pagal metodiką, bet dar nereiškia, kad tokie skaičiai bus viešojo pirkimo metu, nes numatome tarptautinę konkurenciją, ateis rangovai arba bankai su pasiūlymais, palūkanomis ir tada akivaizdžiai matysis skirtumai.“
Susisiekimo ministerijos nuomone, projekto įgyvendinimas per viešojo ir privataus sektoriaus partnerystę yra patrauklesnis dėl to, kad remonto ir priežiūros darbai bus atlikti kompleksiškai, o visas administravimo ir kitas patiriamas sąnaudas prisiims verslas.
„Atsiskaitymas su privačiu investuotoju susietas su veiklos rodiklių pasiekimu: už nepasiektus rodiklius viešasis subjektas neatlieka mokėjimų. Be to, VPSP atveju privatus partneris yra labiau motyvuotas siekti rezultatų, nes jį skatina baudavimo mechanizmas, tiesiogiai susijęs su nustatytus reikalavimus atitinkančia infrastruktūros priežiūra“, - rašoma Susisiekimo ministerijos komentare.
Viešosios ir privačios partnerystės būdu Lietuvoje yra nutiestas Palangos aplinkkelis.
