Apžvelgus viešai skelbtą informaciją apie seniai žinomą bankrotinę „Air Lituanica“ būklę, kyla įtarimai, jog bendrovės vadovai ir jos veiklą prižiūrėję savivaldybės pareigūnai elgėsi ne tik nesąžiningai, bet ir galimai neteisėtai, nusikalstamai.

Vertinant, kiek savo veiksmais (ir neveikimu) bendrovė pažeidė klientų interesus, pirmiausia užkliūva nemalonus faktas, kuomet „Air Lituanica“, žinodama apie savo nemokumą ir nebegalėjimą vykdyti skrydžių, iki pat paskutinės veiklos dienos bilietus pardavinėjo net spalio mėnesio skrydžiams.

Tai, kad bendrovė planavo neskraidinti klientų, kuriems vis pardavinėjo bilietus, liudija skrydžių nutraukimo paskelbimo dieną išplatintas pranešimas, jog keleivius aptarnaus kita skrydžių bendrovė „airBaltic”, su kuria akivaizdžiai buvo susitarta iš anksto. Su skrydžių pakeitimu nesutinkantiems klientams „Air Lituanica“ yra pažadėjusi grąžinti pinigus.

Tačiau ar ji turės tam pinigų? Net jei jai ir pavyks sugrąžinti pinigus už nukeltus ar atšauktus skrydžius, toks „Air Lituanica“ vadovų elgesys yra nepateisinamas – juk negalima pardavinėti bilietus į žinomai neįvyksiančius tolimų datų skrydžius ir daryti žalą keleiviams.

Esant sukčiavimo požymiams, keleiviai gali reikalauti daugiau, nei pakeisti bilietą ar grąžinti sumokėtus pinigus. Jie gali teikti civilinį ieškinį dėl patirtos žalos atlyginimo, neįvykus suplanuotai kelionei.

Akivaizdu, kad „Air Lituanica“ vadovai ir prižiūrėtojai apie skrydžių galimą nutraukimą žinojo daug ankščiau nei gegužės 22 dieną, kai buvo viešai paskelbta apie veiklos nutraukimą ir susitarimą su „airBaltic“ dėl laikino skrydžių vykdymo šios bendrovės lėktuvais.

Per naktį šios bendrovės niekaip nebūtų suspėjusios susitarti dėl vykdomų maršrutų perėmimo, nes tokie sudėtingi techniniai ir finansiniai sprendimai reikalauja išankstinių derybų.

Tai, kad nesąžiningai „Air Lituanica“ pasielgė su klientais byloja mano atstovaujamos klientės pavyzdys. Po to, kai jau buvo nuspręsta nutraukti veiklą, vežėjas naktį iš 21 į 22 dienos pardavė jai bilietus rugsėjo-spalio mėnesio skrydžiams, ir ryte nurašė iš sąskaitos pinigus. Parduodama bilietus į žinomai neįvyksiančius skrydžius, bendrovė galimai sukčiavo, sąmoningai darydama žalą jos klientams. Apie bendrovės nemokumą, kai įsipareigojimai net keletą kartų viršijo turimą turtą, buvo seniai viešai skelbiama ir kalbama.

Tai, kad nesąžiningai „Air Lituanica“ pasielgė su klientais byloja mano atstovaujamos klientės pavyzdys. Po to, kai jau buvo nuspręsta nutraukti veiklą, vežėjas naktį iš 21 į 22 dienos pardavė jai bilietus rugsėjo-spalio mėnesio skrydžiams, ir ryte nurašė iš sąskaitos pinigus. Parduodama bilietus į žinomai neįvyksiančius skrydžius, bendrovė galimai sukčiavo, sąmoningai darydama žalą jos klientams.
Tomas Vagnorius

Savivaldybės ir jos kontroliuojamos bendrovės administracija, pagal galiojančius įstatymus, privalėjo skelbti bankrotą nedelsiant, tokiems faktams paaiškėjus. Atsakingi bendrovės darbuotojai galimai ilgą laiką sąmoningai pažeidinėjo Įmonių bankroto įstatymą ir savo neteisėtu neveikimu padarė žalą klientams, kuriems toliau pardavinėjo bilietus.

Tokiu atveju, atsakomybė tektų ne tik nemokiam juridiniam asmeniui, bet ir bendrovės administracijos vadovams ir prižiūrėtojams už tą laikotarpį, kai nevykdė įstatyminės pareigos skelbti bankrotą, žinant nemokumo faktus.

Pagal minėtą Įmonių bankroto įstatymą administracijos vadovai privalo skelbti bankrotą esant bendrovės nemokumui, t.y. kuomet įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

Esant bendrovės nemokumui, atsiranda Įmonių bankroto įstatyme numatytų subjektų pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tad nagrinėjant atsakomybės ribas teks įvertinti esmines faktines aplinkybes: ar nustatytas nemokumo faktas, jei taip, tai kada jis atsirado ir paaiškėjo, t.y. nuo kokio momento atsakingų asmenų veiksmai, laiku nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, galėtų būti vertinami kaip neteisėti ir sukeliantys žalą bendrovei.

Bendrovės vadovų civilinei atsakomybei taikyti, žinoma, būtina nustatyti visų šių sąlygų visumą - neteisėtus įmonės vadovo veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos bei kaltę.

Dėl įmonės vadovui taikytinos civilinės atsakomybės pagrindų yra išsamiai pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. spalio 16 d. nutartyje Nr. 3K-3-496/2013.

Paaiškėjus bendrovės nemokumui, administracijos vadovams nepagrįstai delsiant skelbti bankrotą, kreditoriai (įskaitant ir keleivius nusipirkusius bilietus) patiria didesnius nuostolius. Iš viešai skelbtų pranešimų, kyla pagrįstas įtarimas, kad „Air Lituanica“ yra seniai nemoki, todėl bendrovės administracijos vadovams gali tekti padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, jog jie neteikė teismui pranešimo dėl bankroto bylos iškėlimo, kaip to reikalauja Įmonių bankroto įstatymas.

Neabejojama, jog bendrovei teismas iškels bankroto bylą, „Air Lituanica“ įgys bankrutuojančios įmonės statusą. Teismo paskirtam administratoriui teks pareiga ne tik patikrinti pastarųjų kelių metų sandorius, bet ir galimai teikti ieškinius dėl priešingų įmonės veiklos tikslams sandorių, o iš kaltų asmenų reikalauti atlyginti padarytą žalą.

Manau, kad kreditoriai turės pakankamo pagrindo siekti teisiškai įvertinti bendrovės administracijos veiksmus bei galimą neteisėtą neveikimą.

Šioje situacijoje, manau, kad taip pat labai svarbu ištirti kokia dalimi atsakomybė už kreditoriams padarytą žalą tenka Vilniaus savivaldybei, kuriai priklausė kontrolinis „Air Lituanica“ valdžiusios bendrovės akcijų paketas.

Jei savivaldybės galimai neteisėti sprendimai nulėmė uždelstą bankroto skelbimą ir nuolat didėjusias skolas, jos atžvilgiu gali būti nukreipti kreditorių civiliniai ieškiniai. Tuo atveju jei pagrįsti nuostoliai būtų iš savivaldybės priteisti, tai reikštų ir tai, jog už miesto savivaldybės klaidas, turės sumokėti mokesčių mokėtojai. Siekiant išsiaiškinti visas minėtas aplinkybes, reikalingas detalus bendrovės veiklos teisinis tyrimas.

Esu įsitikinęs, jog nustačius bendrovės veikloje bei jos valdyme neteisėtų veiksmų (neveikimo), būtina juos paviešinti ir principingai įvertinti, kad ateityje savivaldybių vadovams mažiau kiltų pagundų užsiimti vietos valdžiai nebūdinga komercine veikla, kuri paprastai atneša tik žalą mokesčių mokėtojams ir vartotojams.