Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog atrasta universali priemonė spręsti Lietuvą vis labiau prislegiančią problemą - nelegalių migrantų gabenimą: už nelegalų gabenimą bausti vežėjus. Tačiau administracinių teisės pažeidimų ir baudžiamajame kodeksuose už neteisėtą valstybės sienos kirtimą jau seniai yra numatyta atsakomybė, leidžianti patraukti atsakomybėn ir fizinius, ir juridinius asmenis. Naujos teisinės priemonės, vargu ar padidins atsakomybę arba drausmę. Tad kas jomis yra iš tikro siekiama?

Ar nebus tik taip, kad Vidaus reikalų ministerija, būdama tiesiogiai atsakinga už asmenų judėjimo politikos formavimą ir kontrolę, nesugeba efektyviai vykdyti savo funkcijų ir siekdama išvengti naujos nelegalios imigracijos bangos, pasirinko pati lengviausią ir atsakomybes vengiančiai biurokratijai „natūralų“ kelią, t.y., atsakomybę perkelti nuo savo ant vežėjų pečių. Visiems žinoma, jog asmenų judėjimo kontrolę vykdo Valstybės sienos apsaugos tarnyba, o kontrolės politiką ir teisinę bazę formuoja Migracijos departamentas. Abi jos yra Vidaus reikalų ministerijai pavaldžios institucijos. Tačiau vis dar nesant readmisijos sutarties su Baltarusijos Respublika neveikia nelegalių imigrantų gražinimo mechanizmas. Todėl VRM užuot bandžiusi suderinti pozicijas su Baltarusija, ar kūrusi veiksmingus kovos su nelegalia migracija būdus, nuėjo lengviausiu keliu. Problema yra akivaizdi,. Kaip ir yra akivaizdus bandymas ją spręsti, surandant dažniausiai niekuo dėtą, bet visada surandamą ir viešą atpirkimo ožį – vežėją.

Taip pat akivaizdu, jog reikalavimai, kad vežėjas savo sąskaita pervežinėtų nelegalius imigrantus į valstybes, kurios juos priima, yra sunkiai suvokiamas sveiku protu. Vežėjas tuo daromas atsakingu už neatsakingus nelegalaus migranto veiksmus. Tai beje, gali sukelti ir rimtą teisinį ir diplomatinį skandalą, nes bendrieji readmisijos principai reikalauja, kad nelegalūs imigrantai būtų gražinami į tas valstybes iš kurių jie pateko į Lietuvą. Tad išeitų, kad vežėjas, turėtų nelegaliai jį gražinti, tarkime, į Baltarusiją, kuri, jo nebeįsileidžia.

Kyla pagrįstos abejonės, ar ši įstatymo pataisa kiek nors pagerins padėtį, tačiau tai, kad ji sukuria papildomas kliūtis turizmo plėtotei, bei komplikuoja ir taip sudėtingą Lietuvos vežėjų padėtį, skatina nepasitikėjimą valstybės valdymo sistema, yra akivaizdu.

Tokia neapgalvota įstatymų leidyba tėra dar vienas, deja, eilinis pavyzdys, demonstruojantis, jog sektoriaus tvarkymas Lietuvoje oi kaip stokoja modernesnio ir viešosios vadybos išmanymu grindžiamo žvilgsnio. Lietuviškosios administravimo „inovacijos“ dažniausiai tėra naujų biurokratinių barjerų sukūrimu, siekiant demonstruoti, kad rūpinamasi valstybės jos piliečių interesais. Tačiau iš tikro už to slypi tikrosios neatsakingumo ir valdymo paralyžiaus priežastys. Tik taip ir tegalime aiškinti VRM nenorą ar nesugebėjimą reformuoti asmenų judėjimą kontroliuojančių institucijų veiklos taip, kad jos efektyviai užkirstų kelią neteisėtam Lietuvos sienos kirtimui, bet tuo pačiu nekliudytų nei legalių piliečių judėjimo, nei vežėjų darbo.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją