„Man patinka važiuoti ir norėjau pamatyti Europą. Nusprendžiau, kad tai bus kartu ir atostogos, ir darbas. Žodžiu, du viename. Man taip ir buvo, nes mėgstu bendrauti, taigi daug pabendravau su kitų šalių žmonėmis, pamačiau kitų šalių, taigi man patiko. Važiavimas yra mano hobis nuo mažų dienų“, – DELFI pasakojo Jolanta.
Pirmąja savo profesija bendrauti mėgstanti moteris buvo pasirinkusi socialinį darbą. Tačiau aistra vairavimui nugalėjo – prieš penkerius metus ji apsisprendė tapti tolimųjų reisų vairuotoja.
Tiesa, prieš gaunant darbą teko šiek tiek pavargti – darbdaviai nepatikliai žiūri į prie vilkiko vairo sėsti planuojančią moterį.
„Lietuvos darbdaviai nelabai kaip žiūri į moterį. Todėl pirmą darbą buvo sunku susirasti, iš pradžių į reisus važiuodavome kartu su vyru, kuris taip pat yra tolimųjų reisų vairuotojas. Europoje viskas yra kitaip, pavyzdžiui, Skandinavijoje yra daug moterų vairuotojų, taigi ten pažiūros yra visiškai kitokios. Taip pat vairuotojai lietuviai ir užsieniečiai skiriasi, tai matyti ir sustojimo aikštelėse. Lietuviai gal truputį neigiamai žiūri į moterį vairuotoją, nežinau, ką jie galvoja“, – kalbėjo Jolanta.
Po sėkmingo darbo kartu su vyru darbdavys patikėjo, kad Jolanta gali dirbti ir viena. Ji krovinius vežė tik į Europos šalis, į Rusiją nedrįso važiuoti dėl saugumo.
„Darbas yra nesunkus, bet labai atsakingas“, – pabrėžė pašnekovė.
Anot jos, jeigu dirbi sąžiningai laikydamasis grafiko, darbo valandos taip pat nėra labai ilgos.
„Jeigu važiuoja teisingai pildydami vairuotojų korteles, tas darbas nėra sunkus ir vairuotojai nepersidirba. Juk jeigu naktį važiuoji, tada dieną ilsiesi. Yra viena medalio pusė, yra ir kita, ne paslaptis, kaip važiuojama. Žinoma, jeigu važiuojama nešvariai, tada tenka dirbti ir paromis“, – sakė Jolanta.
Moteris tvirtina Europoje jautusis laisvai, nors moka tik vokiečių kalbą, bet susikalbėti visuomet pavykdavo. Be to, atvažiavusi pasiimti krovinio, ji sulaukdavo pagalbos iš aplinkinių.
Pasiteiravus, nuo kada vairuoja, moteris sakė: „Įdomus klausimas, na, negaliu sakyti anksčiau nei nuo aštuoniolikos. Bet iš tiesų ant tėčio kelių prie vairo sėdėdavau dar pedalų nesiekdama. Mane tėvas labai mylėjo, taigi nuo mažų dienų būdavau su juo prie mašinų garaže. Taip ir užaugau“.
Moko būsimuosius vairuotojus
Deja, į tolimas keliones dabar ji keliauti negali – dėl šeimyninių aplinkybių privalo likti namuose. Tačiau vilkiko kabinoje vis tiek tenka pasėdėti kasdien – dabar ji Šiauliuose J. Jagmino vairavimo mokykloje moko būsimuosius vilkikų vairuotojus.
„Yra įvairių žmonių, bet esu pastebėjusi tik vieną dalyką – tas mokinys, kuris ateina mokytis su noru ir jam tai patinka, jis greitai ir išmoksta, o jeigu ateina viršininko verčiamas, tokiems sunkiau ir sekasi, nes jie nenori. Šitas darbas pirmiausiai turi patikti, tada jis yra nesunkus“, – apie savo mokinius kalbėjo ji.
Pasak vairavimo mokytojos-instruktorės, labai sunku pasakyti, per kiek žmogus išmoksta vairuoti vilkiką.
„Į šį klausimą galiu atsakyti tik kalbėdama asmeniškai apie save. Bent jau aš išmokau gal po gerų metų. Tai nėra lengva, reikia viską stebėti, matyti, reikia būti atsakingam, ypač kultūringam. O kai yra daug ir nekultūringų vairuotojų, tai apsunkina darbą“, – tvirtino Jolanta.
Kol kas jai dar neteko mokyti moterų, panorusių dirbti tolimųjų reisų vairuotojomis. Tačiau, Jolantos žiniomis, Lietuvoje dar dvi moterys dirba šį darbą.
Paklausus, ar iš tiesų moterys blogiau vairuoja nei vyrai, ji sakė: „Na žinot, galima pasakyti, kad tie vyrai kartais ir nusivairuoja, ne tik kad blogiau vairuoja. Vėlgi pasitaiko visokių. Norint tiksliai išsiaiškinti, reikėtų daryti sociologinius tyrimus“.
