Paskambino iš Afrikos

Dar liepos 10 dieną Klaipėdos valstybinės darbo inspekcijos inspektoriai sulaukė skambučio iš Afrikos. Skambino laivo „Irvinga“ jūrininkas, prašydamas pagalbos.

„Mums pasakė, kad laivas žvejoja prie Mauritanijos. Lietuvos jūrininkai ilgą laiką negauna atlyginimų, todėl atsisako dirbti ir prašo darbdavių juos parvežti namo“, – pasakojo Klaipėdos valstybinės darbo inspekcijos vyriausiasis inspektorius Edmundas Gustainis.

Jūrininkai tvirtino, kad vietoj jų nelegaliai dirba Ukrainos ir Baltarusijos piliečiai. Taip pat vyrai tikino, kad pasibaigė laivo žvejybos licencija ir jie verčiami žvejoti neteisėtai, todėl kyla realus pavojus gyvybėms.

„Mums pranešė, kad laivo įgula verčiama žvejoti ir ją dar apšaudo afrikiečiai. Kadangi mūsiškiai licencijų neturi, tai vietinės šalies struktūros savo ekonominius vandenis gina ginklu“, – pasakojo E.Gustainis.

Darbo inspektoriai ėmė domėtis situacija laive „Irvinga“ ir nustatė, kad jame iš 70 žmonių 41 – Lietuvos pilietis.

„Į signalą sureagavome tą pačią dieną, nuvažiavome į laivybos bendrovę. Vadovai pripažino, kad yra apmokėjimo problemų, tačiau neigė, kad jūrininkams gresia fizinis pavojus“, – pasakojo E.Gustainis.

Darbo inspektoriai išsiaiškino, kad jūrininkai dirba pagal kontraktą, jie įdarbinti už 800 litų per mėnesį ir gauna priedus. Bendrovė žadėjo pargabenti jūrininkus namo. Tačiau šių pasižadėjimų neįvykdė.

„Išsiaiškinome, kad “Irvingos„ kapitonas pabėgo. Įsivaizduokite, kokioje situacijoje atsidūrė laivo jūrininkai“, – stebėjosi E.Gustainis.

„Jei žmogus daugiau nei du mėnesius negauna atlyginimo, gali vienašališkai nutraukti sutartį. Dalis įgulos taip ir padarė“, – tvirtino inspektorius.

Sukilo jūrininkų artimieji

Teisybės ieškoti ėmė ir kito „Baltlantai“ priklausančio laivo „Aras I“ klaipėdiečių jūrininkų artimieji.

Jie pranešė, kad dar beveik 80 Lietuvos piliečių, pasibaigus darbo sutarties terminui, irgi negali grįžti namo, – esą nėra pinigų nei jų pakeisti kita įgula, nei už ką jūrininkus pargabenti į Klaipėdą.

Šis laivas taip pat žvejoja prie Mauritanijos krantų.

„Nuo reiso pradžios – jau daugiau nei pusę metų – vyrai negavo algų, negali grįžti namo. Maža to, jie dirba nuolatinėje įtampoje, nes juos dabar persekioja ir apšaudo afrikiečių karo laivai. Toks įspūdis, kad tai – XXI amžiaus vergovė“, – nevaldė emocijų prie Afrikos krantų užstrigusių jūrininkų artimieji.

Bendrovės tinklalapyje pažymėta, kad „Aras I“ yra Atlanto vandenyne, tačiau nenurodyta, į kokį uostą išvyksta ar atvyksta, pastabų skiltyje parašyta, jog laivas laukia nurodymų.

„Aras I“ – didelis žvejybinis laivas-šaldytuvas, kurio įgulą oficialiai sudaro 74 jūrininkai.

Kapitonas grįžta namo

Daugiau aiškumo šioje istorijoje tikėtasi sulaukti iš laivo „Aras I“ kapitono Aleksandro F.

Nepatvirtintais duomenimis, laivo kapitoną galėjo ištikti širdies smūgis.

„Jis turėjo išvykti namo rugpjūčio 1 dieną. Kada grįš, nežinau. Daugiau nieko nežinau, kai sugrįš, viską papasakos. Apie darbo reikalus neklausinėjau, žinau, kad jam buvo blogai su širdimi, ir dėl to paprašiau, kad grįžtų“, – pasakojo laivo „Aras I“ kapitono žmona.

Kapitono žmona vis dėlto prasitarė, jog situacija prie Mauritanijos krantų – labai įtempta, ten yra pavojinga.

Daugiau kalbėti ji nepanoro.

Iššovė tik kelis kartus?

Prie Afrikos įstrigusių laivų „Irvinga“ ir „Aras I“ savininkas – bendrovė „Baltlanta“.

Jos direktorius Bronius Bikulčius, paklaustas apie laivus „Irvinga“ ir „Aras I“, pripažino, jog bendrovėje dabar – sunkus metas, tačiau kad įgulos dirba ekstremaliomis sąlygomis, pripažinti nenorėjo.

„Ta kalba buvo laive “Irvinga„. Vieno jūrininko žmona dirba mūsų įmonėje, tai pasakojo, jog kažką girdėjo, kad prieš du mėnesius šaudė. Jokio pavojaus jūrininkų gyvybėms nėra, tai jau praėjęs etapas“, – tikino B.Bikulčius.

Kai kurie jūrininkai retkarčiais susisiekia su artimaisiais Klaipėdoje. Šie tvirtina, kad pastaruoju metu juos nuolat lydi karo laivai.

„Nieko ten panašaus nėra. Mūsų laivai – neginkluoti. Jūrininkai šneka netiesą. Kad jie nieko nesugauna, kad mažai uždirbs, čia jau kitas dalykas, bet ten tikrai niekas nešaudo“, – tikino B.Bikulčius.

Paskui vadovas pripažino, kad liepos 18 d. vis dėlto buvo incidentas, kai patruliuojantys JAV ir Senegalo kariniai laivai „Irvingos“ kapitonui liepė sustoti, tačiau jis nepakluso. Tada į lietuvių laivą ir iššovė. Bet įgulai esą jokio pavojaus nėra.

B.Bikulčiaus teigimu, tikrai niekas nuolatos nešaudo ir nepersekioja.

Pasiteiravus, ar yra galimybė jūrininkus pargabenti namo, B.Bikulčius atsakė klausimu: o kas toliau?

Esą reikia ką nors sugauti, kad juos pargabentų. „Baltlantos“ vadovas patvirtino, kad „Aro I“ įgulą planuojama pargabenti rugsėjo 5 dieną, „Irvingos“ – taip pat rugsėjo pradžioje. Ir daugiau žmonių į Atlanto vandenyną esą nebesiųs, nes ten nebėra kur žvejoti.

Informacijos dėl pasibaigusių žvejybos licencijų B.Bikulčius nei patvirtino, nei paneigė.

„Tai ne visai taip. Situacija tokia, kad nėra kur žvejoti. Gal tie laivai ir įlenda kur nereikia, bet čia jau jų iniciatyva. Sugauti nori visi. Šiomis dienomis iš viso sprendžiamas laivyno klausimas“, – užsiminė B.Bikulčius.

Apie situaciją prie Afrikos krantų, į kurią pakliuvo Lietuvos piliečiai, dienraštis „Klaipėda“ teiravosi ir Užsienio reikalų ministerijos.

Ministerijos pareigūnai apie tai neturėjo jokių duomenų. Institucijos atstovai vakar tikino, kad laukia artimųjų raštiško kreipimosi dėl pagalbos.

Komentaras

Petras Bekėža, Lietuvos jūrininkų sąjungos pirmininkas

Afrikoje yra buvusi ne viena tokia situacija, kai mūsų šalies jūrininkams teko dirbti tokiomis pavojingomis sąlygomis. Tada dabartinis Lietuvos generalinis konsulas Kaliningrade Vaclavas Stankevičius buvo Seimo narys. Jo padedami išjudinome Užsienio reikalų ministeriją, nes jūrininkai buvo palikti likimo valiai, jie neturėjo pinigų net bilietams grįžimui namo nusipirkti. Kadangi pagal mūsų šalies Konstituciją valstybė turi rūpintis savo piliečiais, mes kėlėme klausimą, kad valstybė pasirūpintų Lietuvos jūrininkais. Kai kurių net dokumentų galiojimas buvo pasibaigęs. Išreikalavome, kad jiems nupirktų bilietus, sutvarkytų dokumentus ir pargabentų. Tada net nebuvo aišku, kas yra laivo savininkai. Šiuo atveju savininkai yra aiškūs. Pagal mūsų įstatymus valstybė savo lėšomis gali pargabenti tuos jūrininkus namo, o tada išsireikalauti, kad išlaidas padengtų laivo savininkas. Reikia, kad jūrininkų artimieji raštu kreiptųsi į Užsienio reikalų ministeriją, kad jie judintų „Baltlantą“, reikia sukelti kuo didesnį šurmulį, tada gal viskas pajudės. Suprantu, žmonės baiminasi kelti skandalus, po tokių incidentų su darbdaviu ieškoti naujo darbo sunkiau, ypač kai iš paskos velkasi „skandalisto“ šleifas, nepaisant to, kad žmogus kovojo už savo teises. Jūrininkai bijo, tačiau kovoti reikia, antraip užmurdys ir paliks ant ledo. Kitos išeities nėra.