Požiūris Europoje...
Miestai – ne automobiliams, o žmonėms. Toks šūkis vis garsiau skamba skirtinguose Europos miestuose. Apmokestinamas automobilių statymas miesto centruose, ribojamas įvažiavimas į juos. Savo ruožtu diegiamos modernios viešojo transporto sistemos, kad gyventojai vietoj nuosavų automobilių rinktųsi autobusus, troleibusus, tramvajus ar metro.
Per pastaruosius dešimtį metų Europoje įvyko didelis lūžis – iš esmės pasikeitė žmonių mąstymas, ir ne nuosavų automobilių naudai. Daugelio Europos miestų vadovai nesigėdija prisipažinti į darbą vykstantys viešuoju transportu.
Vienoje, Miunchene, Kopenhagoje ir kituose miestuose draudžiamas automobilių eismas miestų centruose. Barselonoje ar Londone automobilių karalystę kėsinasi sugriauti dviračių takai, gerai išplėtotos jų nuomos sistemos. Stokholmas miesto centrą nuo transporto išmetamų teršalų „saugo“ vienu iš didžiausių įvažiavimo mokesčių. Per pastaruosius metus dešimtyse Vokietijos miestų atsirado „gamtosauginės zonos“, kur galima įvažiuoti tik tam tikrą ekologinį lygį atitinkančiais automobiliais.
Statant naujus prekybos centrus ir gyvenamuosius namus, kiemuose griežtai ribojamas automobilių statymo aikštelių dydis ir vietų automobiliams kiekis. Iš miestų gatvių laipsniškai „dingsta“ automobilių statymo aikštelės. Netgi tokie automobilininkų rojumi anksčiau laikyti megapoliai kaip Miunchenas pamažu tampa pėsčiųjų rojumi.
Lengvųjų automobilių savininkų gyvenimą nuolatos stengiasi apsunkinti Šveicarijos Ciuricho miesto vadovai. Naikinamos požeminės perėjos, padėdavusios automobiliams važiuoti nepertraukiamu srautu. Uždraustas automobilių eismas daugelyje kvartalų aplink Liovenplatzą, vieną iš gausiausiai lankomų Ciuricho aikščių. Ten, kur automobiliams važiuoti dar leidžiama, įdiegta gausybė apribojimų ir draudimų. Automobilių eismas tampa vis mažiau patogus – tenka dažniau stabčioti, gaištamas laikas, sunaudojama daugiau degalų. Tokiu būdu iš automobilių „iškovota“ erdvė atiduodama žmonėms bei viešajam transportui.
... ir Lietuvoje
Europos Sąjungos vadovai seniai suprato: tik efektyviai veikiantis viešasis transportas gali išgelbėti miestus nuo daugybės problemų. Deja, Lietuvoje šioje srityje – visiškas štilis.
„Situacija keleivinio transporto srityje tiesiog apgailėtina. Daugiau nei 80 proc. autobusų ir troleibusų – senesni nei 10 metų. Gatvėmis ir keliais dar tebevažinėja transporto priemonės, sulaukusios 20 ir daugiau metų. Dėl šios priežasties viešuoju transportu daugiausia naudojasi moksleiviai, studentai, socialiai remtini žmonės. Likusieji renkasi nuosavus automobilius“, - sako asociacijos „Linava“ Keleivinio transporto skyriaus vadovas Jevgenijus Stolovickis.
Šalies ir miestų vadovams tokia situacija, ko gero, atrodo priimtina. O ir tradicinis lietuvaitis niekuo gyvu neatsisakys nuosavo automobilio: vis dar gaji nuomonė, jog viešasis transportas skirtas nevykėliams, nesugebantiems įsigyti tegu gerokai „pavargusios“, tačiau savos transporto priemonės. Ką ten tradicinis lietuvaitis – neseniai, besiklausant diskusijų apie viešojo transporto ateitį sostinėje, pribloškė vieno iš garbių seimūnų žodžiai: kokia transporto rūšis bebūtų įdiegta Vilniuje, jis, esą, nieku gyvu neatsisakys nuosavo automobilio. Suprask: viešasis transportas – prastuomenei, o ne susireikšminusiems tautos išrinktiesiems...
Seimo nariams pagaliau pradėjus svarstyti PVM lengvatos grąžinimo keleiviniam transportui klausimą, nustebino ir žiniasklaidoje pasirodžiusi finansų ministrės pozicija. Esą, ar būta PVM lengvatų, ar jų nebūta, „viešasis transportas buvo chroniškai nuostolingas ir vadinamaisias geraisiais laikais“. Derėtų suprasti – kaip nemokėjo keleivių vežėjai dirbti, taip iki šiol ir neišmoko...
Prieš viešai pareiškiant tokią nuomonę, vyriausiajai šalies finansininkei tereikėjo šiek tiek pasižvalgyti po pasaulį: viešasis transportas nėra pelningas verslas nė vienoje civilizuotoje pasaulio šalyje. Visuose kraštuose jis remiamas bei skirtingais būdais dotuojamas.
„Viešasis transportas niekur neapsieina be paramos. Jo tarifai negali būti tokio dydžio, kad užtikrintų pelningą vežėjų darbą“, - teigia J. Stolovickis.
Užsienio šalyse parama viešajam transportui skiriama iš valstybės ir iš savivaldybių biudžeto. Lietuvoje valstybė lieka nuošalyje – viešąjį transportą iš savo varganų biudžetų išlaiko miestų savivaldybės. Tačiau valstybė kone prieš kiekvienus rinkimus vienų ar kitų visuomenės sluoksnių nepamiršta pamaloninti įvairiomis važiavimo lengvatomis, kurių teikimo išlaidos anksčiau ar vėliau gula ant keleivių vežėjų pečių...
Įstatymų laikytis nebūtina?
Valstybė, numačiusi prievolę keleivių vežimo bendrovėms teikti socialinę paslaugą gyventojams, tinkamo jos finansavimo nė nemano užtikrinti. Štai vien Vilniuje kompensacijų už lengvatinius bilietus poreikis 2011-aisiais buvo 85 mln. Lt, o valstybės biudžete visoms socialinėms reikmėms sostinei tebuvo numatyta vos 63 mln. Lt. Akivaizdu, jog išgyventi be nuostolių esant tokiai situacijai keleivinio transporto įmonės neįstengtų net ir susiveržusios diržus ant kaklo...
Lietuvoje keleivių vežėjams turėtų būti kompensuojama ne tik už lengvatomis besinaudojančių keleivių vežimą – jie turėtų gauti ir kompensacijas už visuomenei būtinų maršrutų aptarnavimą. Deja, sunkmečio prispaustos savivaldybės pernai įstengė vežėjams sumokėti vos 49,5 proc. reikiamų lėšų. Savivaldybės prasiskolino keleivių vežimo bendrovėms milijonines sumas – vien Vilniaus miesto savivaldybė 2011-ųjų pabaigoje vietinio susisiekimo bendrovėms buvo skolinga beveik 81 mln. Lt.
Didžiulių nuostolių keleivių vežėjai patyrė ir dėl panaikintų PVM tarifo lengvatų. „2008-uosius šalies keleivinio transporto įmonės baigė be nuostolių. 2009 m. nuostoliai sudarė 8,9 mln. Lt 2010-aisiais – 24,1 mln. Lt, o 2011-aisiais – jau 38,1 mln. litų“, - vardija J. Stolovickis. Paradoksas, tačiau keleivinio transporto įmonės privalėjo mokėti PVM net ir nuo tos kompensacijų dalies, kurios realiai iš savivaldybių negavo: vos išrašius sąskaitą savivaldybei dėl nuostolių kompensavimo, nuo šios sumos išsyk būdavo skaičiuojamas ir PVM. Be abejo, toks mokestis „už orą“ valstybės biudžeto taip ir nepapildė...
Šalies vadovams pagaliau derėtų suprasti: keleivių vežimas viešuoju transportu nėra verslas, tai – socialinė funkcija, užtikrinanti gyventojų mobilumą, padedanti spręsti eismo saugumo, ekologines bei gausybę kitų problemų. „Valstybės vadovai turėtų pasirinkti, kas naudingiau valstybei – mokestinės skolos, kurių bendrovės šiaip ar taip neįstengs padengti, ar faktiškai surenkamas pridėtinės vertės mokestis, nors ir šiek tiek mažesnis“, - sako J. Stolovickis.
