Į biodegalų gamybą milijonus investavęs verslas atsidūrė spąstuose – smarkiai išaugusios grūdų ir rapsų kainos bioetanolio ir biodyzelino, kurių kaina nekyla adekvačiais tempais, gamybą daro nuostolinga. ES numatytus planus, kad biodegalų procentas mineraliniuose degaluose kasmet turėtų didėti, tenka atidėti šviesesnei ateičiai. Kai kurios mažesnės biodegalų gamybos įmonės jau užsidarė, o didesnės balansuoja ties bankroto riba.
„Pririšti“ prie naftos kainų
Pirmoji biodyzelino, kitaip pasakius, rapsų metilo esterio gamykla UAB „Rapsoila“ Lietuvoje buvo pastatyta dar 2004 m. Mažeikių r. Ukrinų kaime, o po trejų metų pradėjo veikti jos pagrindiniai rapsų perdirbimo pajėgumai. Per šį laikotarpį buvo visokių metų, tačiau apie pastarąjį sezoną bendrovės direktorius Edvardas Čaplinskas kalba itin nenoriai. Nenuostabu, juk, kaip sako pats vadovas, pasidžiaugti tikrai nėra kuo.
„Kad ir kaip būtų, žmonių neatleidome, dirbame, nors tik puse pajėgumų, ir dar nenorime užsidaryti. Tikimės, kad tokia bloga situacija neužsitęs amžinai. Šiuo metu rapsų kainos truputį mažėja. Po derliaus nuėmimo rapsai, t.y. žaliava, kainavo neadekvačiai mūsų produkcijai. Bandome ieškoti vidinių būdų, kaip mažinti gamybos išlaidas“, - sako E. Čaplinskas.
Pasak jo, blogiausia yra tai, kad gamyklos produkcijos – rapsų metilo esterio – kainos nepriklauso nuo žaliavų, t.y. rapsų kainų. „Jeigu, pavyzdžiui, pieno produktų gamintojams pabrango žaliava – pienas, jie taip pat kelia savo produkcijos pardavimo kainas.
Mes to padaryti negalime, nes esame „pririšti“ prie naftos produktų kainų. Jeigu naftos produktai pinga, rapsų metilo esterio negalime branginti. Tuomet jo neparduotume. O rapsų kainas reguliuoja šių augalų pasaulio biržos. Taigi atsiduriame labai nepalankioje situacijoje. Prisimenu, kaip 2008 m. už rapsus brangiai mokėjome, o paskui jų kainos krito apie 30 proc. Neišsikapstome dar iš tų metų skolų. Šiemet mūsų veiklos rezultatai balansuoja ties nuliu. Gerai tik tiek, kad nors neklimpstame į skolas giliau“, - pasakoja E. Čaplinskas.
Bioetanolio rinka ne plečiasi, o traukiasi
Niekuo negali pasigirti ir bioetanolio gamintojai. Šilutėje įsikūrusi AB „Biofuture“ dirba nevisu pajėgumu, o šių metų nuostoliai jau siekia daugiau kaip
7 mln. Lt. Per tą laiką, kai „Biofuture“ pradėjo bioetanolio gamybą, grūdų kaina, galima sakyti, padvigubėjo.
„Išaugusių žaliavos kainų galutinio produkto pardavimo kaina nekompensuoja. Situacija nepavydėtina. Balansuojame ant bankroto ribos. Tačiau uždaryti gamyklos neskubame, nes į ją daug investuota. Įrangos išmontavimas ir išpardavimos juk visų investicijų neatpirks“, - sako AB „Biofuture“ pardavimų direktorius Gediminas Kvaraciejus.
Tokio drastiško žaliavų kainų augimo niekas tikrai nesitikėjo. Pasak G. Kvaraciejaus, jį sukėlė ne grūdų paklausos ir pasiūlos balanso pasikeitimai pasaulyje. Pagrindinė priežastis, jo nuomone, kita. Tai – didelės pinigų masės iš kitų rinkų įsiliejimas į žemės ūkio žaliavų rinką.
„Per pastaruosius metus niekas negalėjo prognozuoti tokio didelio monitarinės politikos (pinigų spausdinimo pasauliniu mastu) pasikeitimo, tokių finansų milžinų bankrotų dėl ekonominės krizės. Todėl finansų rinkos ieško prieglobsčio žaliavų rinkose. Pavyzdžiui, šiemet pasaulinis kviečių derlius yra vienas geriausių. Tačiau tai nepadėjo jų kainoms grįžti į žemesnį lygį“, - sako G. Kvaraciejus. Pasak jo, pasaulinė kviečių kaina dar turėtų sumažėti maždaug
100 Lt/t, kad atitiktų realų paklausos ir pasiūlos santykį. Tik nežinia, ar taip atsitiks.
Kalbėdamas apie blogą gamintojų padėtį bioetanolio rinkoje G. Kvaraciejus vardija kelias priežastis.
„Pirmiausia reikia pasakyti, kad ES dėl savo nerangumo ir biurokratijos nesugeba sustabdyti pigesnio bioetanolio importo iš trečiųjų šalių, daugiausia iš Amerikos. Tai numuša ES gaminamo bioetanolio kainas žemiau jo savikainos. ES viena ranka skatina biokuro gamybą, o kita ranka savo rinkos ir gamintojų negina. Vieni EK komitetai rūpinasi aplinkosauga, energetiniu saugumu, o kiti – muitais. Matyt, jie tarpusavyje nesusikalba arba veikia labai lėtai. Pavyzdžiui, visus metus amerikiečiai importavo etanolį, priskirtą neva „kitiems cheminiams produktams“, kurių muitas yra daug mažesnis negu įprasto etanolio. Tik dabar, kai dalis bioetanolio įmonių bankrutavo, užsidarė,
ES sujudo ir sureagavo“, - sako G. Kvaraciejus.
ES per paskutinius ketverius metus buvo pastatyta nemažai naujų etanolio gamyklų. O šio produkto suvartojimas neauga taip stipriai, kaip buvo tikėtasi. Be to, ES mažėja benzino, o auga dyzelio suvartojimas. Todėl, pasak G. Kvaraciejaus, etanolio, skirto kuro pramonei, rinka ne plečiasi, o traukiasi.
Įžvalgos buvo teisingos
„Žaliavų kaina tiesiogiai lemia biodegalų savikainą, nes sudaro didžiąją jos dalį (70-80 proc.). Grūdų ir rapsų kainų augimas lėmė tai, kad biodegalų gamybos rezultatai šį sezoną yra minusiniai. Tiesa, gamyklos ūkinius metus pradeda skaičiuoti nuo naujojo derliaus pradžios, t.y. nuo liepos, taigi galutiniai rezultatai paaiškės kitąmet. Tačiau jau dabar akivaizdu, kad šis sezonas biodegalų gamintojams bus vienas blogesnių“, - sako Mindaugas Palijanskas, Biodegalų gamintojų asociacijos prezidentas.
Pirmosios Lietuvoje biodyzelino gamyklos vadovas E. Čaplinskas, apžvelgdamas visą kelerių metų veiklos patirtį, jau neslepia, kad ES biodegalų plėtros politiką vertina kaip beviltišką.
„Didelių perspektyvų nematyti“, - sako E. Čaplinskas. Jis, beje, ir anksčiau Briuselio bei mūsų vietinių politikų aktyvius raginimus auginti bioenergetinius augalus ir iš jų gaminti biodegalus vertino atsargiai. Tuomet už tokį skeptiškumą net buvo smerkiamas.
„Prisimenu, kaip prieš kelerius metus viename susirinkime visi džiaugėsi, kiek atsiras Lietuvoje biodegalų gamyklų, kaip bus gerai ir žemdirbiams, ir verslininkams. Tuomet pasakiau, kad pusė iš jų neilgai trukus bankrutuos. Už šiuos žodžius užsitraukiau tuomečio žemės ūkio viceministro pyktį“, - mena „Rapsoilos“ vadovas. Jo įsitikinimu, biodegalų gamybos verslas ateityje neturėtų visiškai išnykti, nes turės būti kažkaip perdirbami nuo maisto ir pašarų gamybos likę grūdai, rapsai. Tačiau pasiekti ES numatytų planų tikrai nepavyks.
„Šioje srityje nuversti kalnus nelabai įmanoma“, - įsitikinęs E. Čaplinskas.
„Prisimename, kaip politikai žadėjo remti biokuro gamybą ir naudojimą. Deja, daugelis pažadų liko neištesėti ir nepagrįsti realiais darbais“, - apgailestauja G. Kvaraciejus.
Dabar jau akivaizdu, kad tuometė įžvalga buvo teisinga. Biodegalų gamintojų asociacijos prezidentas M. Palijanskas teigia, kad kelios smulkesnės biodegalų gamintojos Lietuvoje savo veiklą jau nutraukė. O stambesnės vos kvėpuoja.
Skatino kalbomis, o ne darbais
Kodėl taip atsitiko, ar verslininkai, kurdami investicinius biodegalų gamybos planus, nebuvo numatę pesimistinio scenarijaus?
M. Palijanskas atsako, jog verslo planuose pesimistinių variantų niekas nerašo, ypač kai reikia eiti į bankus prašyti kreditų investicijoms.
„Daugelyje verslų stebimas tam tikras cikliškumas, ypač susijusiuose su žemės ūkio žaliavomis. Vienoje pusėje turime žemės ūkio produkcijos (grūdų, rapsų), kuri yra mūsų žaliava, kainas. O kitoje pusėje – biodegalai – produkcija, kuri nėra susieta tiesiogiai su žemės ūkiu, o su naftos produktų rinka. Pastaroji rinka taip pat turi savo cikliškumą, tačiau tie ciklai nesutampa su žemės ūkio produkcijos kainų ciklais. Pavyzdžiui, brangstant grūdams naftos produktai gali pigti. Lietuvos biodegalų pramonė gyvuoja vos kelerius metus, todėl jos veikla dar nėra nusistovėjusi“, - aiškina
M. Palijanskas.
Pasak jo, biodegalų naudojimo skatinimas yra daugiau deklaratyvus negu realus. Pagal ES priimtas direktyvas, iki 2010 m. biodegalai privalėjo sudaryti ne mažiau kaip 5,75 proc. sunaudojamo kuro. Iki 2020 m. transporto sektoriuje biodegalų dalį šalies degalų rinkoje numatoma padidinti iki 15 proc.
„Tačiau realus biodegalų naudojimas Lietuvoje menkas. Pernai nebuvo įvykdytas įsipareigojimas pasiekti 5,75 proc. Biodegalų dalis net sumažėjo, palyginti su 2009 m., ir nesiekė 5 proc. Nėra nustatyta jokių finansinių sankcijų už reikalavimo įmaišyti tam tikrą procentą biodegalų į mineralinius degalus nesilaikymą. Mes siūlome, kad į dyzeliną būtų maišoma iki 7 proc. rapsų metilo esterio. Tačiau tas nepasiekta“, - sako M. Palijanskas.
Per kelerius pastaruosius metus ES biodegalų gamyba buvo gana neblogai išsiplėtojusi. Tačiau dabar, kaip teigia M. Palijanskas, nemažai gamyklų savo veiklą laikinai nutraukė arba net bankrutavo (pavyzdžiui, Estijoje pernai žlugo didelė gamykla), daugelis plėtros projektų sustabdyta. Ši krizė neaplenkė ir Lietuvos, kur užsidarė mažesni biokuro gamintojai, kai kurios įmonės atsisakė savo planų. Mūsų šaliai tai tikrai ne į naudą. Dirbančių biokuro gamintojų apyvarta Lietuvoje sudaro iki pusės milijardo litų, apie 70 proc. produkcijos eksportuojama, valstybės biudžetui sumokama dešimtys milijonų litų mokesčių. Jau nekalbant apie tai, kad biodegalų gamyba sudaro galimybes žemdirbiams turėti dar vieną rapsų ir grūdų pardavimo galimybę.
