Remontai nesibaigia
Kelininkai nepaliaudami raportuoja apie nuveiktus darbus. Nuo liepos magistralėje Vilnius–Kaunas–Klaipėda vėl atverta eismui beveik 14 km naujai rekonstruotų kelio ruožų ir trys atnaujinti viadukai. Atliktus statybos darbus, kurių vertė – 31,5 mln. litų, priėmė Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos komisija.
Prieš rekonstrukciją minėtuose magistralės ruožuose kelio danga buvo susidėvėjusi, nelygi, joje buvo įspaustos vėžės. Viadukų danga taip pat buvo prasta, dėl blogos hidroizoliacijos būklės vandens patekdavo ant pagrindinių konstrukcijų ir spartino jų irimą.
Statybos ir rekonstrukcijos darbai šiemet vyksta ir kitose magistralės vietose.
Tokie kelininkų raportai mus, vairuotojus, ir džiugina, ir liūdina. Džiugina todėl, kad keliams prižiūrėti bei remontuoti kasmet skiriamos įspūdingos lėšos, tačiau tie „amžinai“ nesibaigiantys kelių (taip pat ir miestų gatvių) remontai liūdina. Taip ir norisi paklausti kelininkų, ar negalima tiesti kelių taip, kad jų nereikėtų remontuoti bent dešimt metų? Šie tikriausiai, be daugybės kitų argumentų, pateiktų ir tokį: kas galėjo prieš 20 metų numatyti, kad mūsų keliais vyks toks intensyvus judėjimas? Ypač – krovininio transporto.
Kelininkai užmigo ant laurų?
Tačiau, kad ir kaip ten būtų, mūsų vairuotojai, ypač sugrįžę iš užsienio, Lietuvos kelius vis dažniau keiksnoja. Tad gal mūsų kelininkai, vis teigę, kad Lietuvos keliai – vieni geriausių Europoje, tiesiog užmigo ant laurų?
Norėdami tai išsiaiškinti, pakalbinome asociacijos „Lietuvos keliai“ vykdomąjį direktorių Rimvydą Gradauską.
Pasak jo, toks elgetiškas mūsų kelių infrastruktūros finansavimas buvo motyvuojamas tuo, kad, girdi, Lietuva turi... Kelių priežiūros ir plėtros programą. Latvija tuomet transporto sektoriui skyrė 30 proc., Estija – 33 proc., Lenkija – 34 proc. visos numatytos paramos. R. Gradausko teigimu, ypač milžinišką pažangą tvarkant kelius per pastaruosius ketverius metus padarė Lenkija. Tuo akivaizdžiai įsitikina kiekvienas, šiuo metu keliaudamas šios valstybės keliais.
„Kaip jau minėjau, argumentas skirti kur kas mažesnius asignavimus transporto sektoriui buvo tas, kad keliai finansuojami iš Kelių priežiūros ir plėtros programos. Tačiau 2009-aisiais šios programos lėšos buvo sumažintos dvigubai, ir keliai Lietuvoje 2009–2010 metais iš esmės buvo plėtojami vien tik ES lėšomis. Deja, to akivaizdžiai nepakanka“, – tikino pašnekovas.
Buvo visiškai nutraukta gyvenviečių asfaltavimo programa, neatliekami būtini juodų dangų paviršiaus apdorojimo darbai. R. Gradausko teigimu, kasmet vien šiuos darbus atlikti būtina ne mažiau kaip 1 300 km mūsų šalies kelių.
„Nepaisant to, kad Kelių priežiūros ir plėtros programai tenkanti akcizo dalis, skiriama kelių reikmėms, nuo 80 proc. 2008 m. buvo sumažinta iki 55 proc. 2009 m., 2010-aisiais ir šiemet dalis šios sumos atiteko bendroms valstybės reikmėms, – aiškino R. Gradauskas. – Tad keliams realiai telieka 46 proc. kuro akcizo dalies. Įvertinus milžiniškus kuro kontrabandos mastus ir tai, kad Lietuvos tarptautinių krovinių vežėjai iš esmės nesipila kuro Lietuvoje, pavyzdžiui, vietoj 2008 m. skirtų 1,8 mlrd. litų Kelių programos lėšų kelininkus pasiekė vos 0,9 mlrd. litų“ O juk yra būtiniausi kelių priežiūros darbai, kurių negalima neatlikti, ir jiems būtina skirti reikiamus asignavimus. Tiesa, keliams tiesti ir rekonstrukcijai dar sukrapštoma apie 300 mln. litų. Ar tai pakankamos sumos 21 200 km kelių tinklui tobulinti, aplinkkeliams tiesti, spręskite patys.
Tad, pašnekovo teigimu, anksčiau giriant Lietuvą visų pirma buvo įvardijami geri keliai, o štai šiuo metu tai, deja, jau tampa ne visai tiesa. Ir tai pasakytina ne tik apie sparčiai prastėjančius ir menkai remontuojamas miestų gatves.
„Mes Vakarų valstybėms negalime prilygti ir savo autostradų kokybe. Ten tokių darbų, kuriuos dabar vykdome, pavyzdžiui, Grigiškėse, tiesiog nėra. Vadovaujantis Vakarų valstybių kelininkų standartais, autostrada niekada netiesiama per gyvenvietę. Ir apskritai Vakaruose visi kelių statybos ir remonto sprendimai yra grindžiami dviem pagrindiniais principais: ilgaamžiškumu ir saugumu. Taip, tai brangiau, tačiau tokiu atveju kelių ilgai nereikia remontuoti ar perdaryti skubomis, kaip pas mus, atliktų darbų“, – tikino R. Gradauskas.
Biudžetas – kelininkams nepalankiu metu
R. Gradauskas teigia, kad labai blogai, jog Lietuvoje kitų metų biudžetas Seime priimamas gruodį. Visi planavimo darbai, lėšų skirstymas pradedamas tik sausį. Kol parengiami reikiami Vyriausybės nutarimais patvirtintini dokumentai, kol jie priimami, ateina jau ir kovas. Tada, balandį, asignavimų valdytojai informuojami, kiek tais metais bus skirta lėšų, ir tik tuomet rengiami atitinkami konkursai. O konkursui organizuoti, suderinti su Viešųjų pirkimų tarnyba reikia bent 2–3 mėnesių, jei nėra skundų. Ir štai tada, tik apie liepos mėnesį (!) pradedami darbai. O kelių tiesimo darbai, kaip žinoma, yra sezoniniai, todėl asfaltbetonio dangos klojimas kasmet vėluoja. Ypač vėluoja savivaldybių administruojami kelių darbai. O tai ne tik kenkia kelių kokybei, bet ir labai apsunkina rangovus.
Tad kada Lietuvos keliai vėl ims gerėti? „Kelių tinklui sutvarkyti ir išplėtoti būtini ir pinigai, ir laikas. Jei užleisime kelių remonto ir plėtros darbus, tuomet kaip Lenkijai teks skirti milžiniškus asignavimus (2010–2011 m. skiriama 30 mlrd. zlotų kasmet) kelių tinklui sutvarkyti. Kur kas racionaliau būtų skirti optimalias lėšas kasmetei kelių priežiūrai bei plėtrai. To ir reikėtų siekti. Be to, jei mūsų kelių tinklas bus apleistas, dalis asfaltuotų kelių paverčiama žvyrkeliais, tai jau bus žingsniai atgal, vėliau pareikalausiantys žymiai didesnių asignavimų“, – pabrėžė pašnekovas.
Kelių tvarkymas – pačių gyventojų reikalas?
Na, o kol padėtis negerėja, jau kelerius metus visoje šalyje valdininkų iniciatyva diegiama gana įdomi kelių tiesimo ir jų remonto praktika: duobėtais vieškeliais nebenorintys važinėti miestiečiai ar sodininkai už savo pinigus pakloja pagrindą asfaltui, o jau tada miesto kelininkų tarnybos juo užlieja kelią. Arba gyventojai apmoka dalį visų kelio tiesimo darbų. Sakote, absurdas? Nieko panašaus – tokia praktika vis labiau įgauna pagreitį. Štai kur puiki proga pasipildyti nuolat skurdų kelių statybos ir remonto biudžetą. Todėl nieko nuostabaus, kad šiuo metu sostinės savivaldybėje visai rimtai svarstoma idėja norintiesiems greičiau sulaukti asfalto pasiūlyti prisidėti ne darbais, o pinigais.
Beje, vos ne pusę visų kelio tiesimo išlaidų apmokėję gyventojai teisėtai piktinasi: juk tuo keliu naudojasi ir kiti. Tačiau Vilniaus savivaldybė tokia tvarka visai patenkinta: asfaltuoti tam tikrą ruožą sumaniusiems gyventojams tereikia susitarti tarpusavyje, savo jėgomis pakloti pagrindą ir gauti laboratorijos ekspertų išvadą dėl jo tinkamumo asfaltuoti. Tuomet kreipiamasi į savivaldybę, o ši įtraukia į eilę keliui asfaltuoti. Sostinės savivaldybė netgi didžiuojasi, jog šios taisyklės sukurtos tam, kad greičiau vyktų asfaltavimo darbai mieste ir žmonėms nereikėtų ilgai laukti. Šia idėja jau ima atsargiai domėtis ir Susisiekimo ministerija: o jei pradėti tai taikyti visuotinai?
Valdininkų logiką galima suprasti: juk pinigų (ir ne tik keliams) nuolat trūksta (ar iš tikrųjų – tai jau kitas klausimas), be to, gyventojai patys lyg ir siūlosi padengti dalį išlaidų, tad kodėl tokios praktikos nepavertus visuotine prievole? Norite gero kelio? Mokėkite. O ką apie tai mano R. Gradauskas?
„Tai neteisinga pinigų išieškojimo keliams tiesti ar remontuoti sistema, – įsitikinęs pašnekovas. – Už kelių statybą ir jų priežiūrą atsako valstybė, tad ji turi pasirūpinti, kad už tai neturėtų mokėti pavienės gyventojų grupės.“ Maža to, kelio ar gatvės atkarpa – tai ne nuosavas kiemas, kuriuo naudojasi tik savininkas.
Beje, R. Gradausko teigimu, jeigu šiai sistemai reikia papildomų lėšų, ją finansuoti turėtų visi mokesčių mokėtojai. Pavyzdžiui, įvedus automobilio mokestį, apie kurį vis diskutuojama, arba kelininkams skiriant visą jiems įstatymų numatytą finansavimą, o ne atimant dalį lėšų.