Sugrįžimas prie ištakų
Kaip manote, koks kuras prieš šimtą metų varė pirmąjį Rudolfo Dyzelio sukurtą motorą. Ne, tai ne naftos produktai. Pirmuosius dyzelinius variklius varė arachisų aliejus. Tik gerokai vėliau dyzeliniai motorai buvo adaptuoti naftos produktams.
Panašu, kad XXI amžiuje istorijos ratas apsisuko - šiandien dyzelinių motorų naudotojai vėl prisiminė aliejų. Šiaurės Vokietijoje augalinį sojų ar rapsų aliejų (nepainiokite su biodyzelinu) kaip kurą pradėjo naudoti bendrovė, eksploatuojanti bėginius autobusus (tai geležinkelio bėgiais važinėjančios drezinos, savo konstrukcija unifikuotos su įprastais autobusais).
Į tokių transporto priemonių kuro baką telpa 400 litrų dar ir kulinarijai tinkamo kuro. Be to, kaip tvirtina šių transporto priemonių šeimininkai, toks kuras yra ne tik pigesnis už biodyzeliną, bet ir tinkamas sandėliuoti specialiai nepritaikytose patalpose. Tiesa, dar niekas neatliko tyrimų, kaip aliejus veikia dyzelinio variklio resursą, šį kurą naudojant ilgą laiką.
Tačiau ilgai laukti resursinių bandymų, panašu, neteks - keleivių vežėjai aliejų vietoje dyzelino naudoti pradės keliuose Vokietijos Pareinės miestuose ir viename Olandijos regione.
Prekybos tinklas “Aldi” ir kuro ekonomija
Jei aliejų kaip kurą naudoja keleivių vežėjai, ko gi nepabandžius jo ir lengviesiems automobiliams. 36 metų Hamburgo gyventoja Beata Kemper nustebino mūsų kolegas iš žurnalo “AutoBild” tvirtinimais, kad kurą savo senučiui “Mercedes-Benz 200D” su W123 kėbulu perka ne kur kitur, o prekybos tinkluose “Aldi”.
Minėti prekybos tinklai Vokietijoje garsėja itin demokratiškomis kainomis, tai kažkas panašaus į mūsiškes “Saulutes”. Taigi, ponia Beata prekybos centruose savo Mersedesui pradėjo pirkti pigiausią salotų ruošimui skirtą aliejų. Automobilis važiuoja, o hamburgietė tvirtina, kad keptomis bulvytėmis kvepiantis automobilis 100 kilometrų kelią dabar nuvažiuoja trečdaliu pigiau nei seniau.
Pravažiavus Pauliaus Rainarso iš Hildeshaimo dyzeliniam “VW Golf” irgi pakvimpa keptomis bulvytėmis, tačiau ir šis automobilininkas aliejų pradėjo naudoti anaiptol ne dėl ekologinių sumetimų. Paulis paskaičiavo, kad per metus nuvažiuodamas 50000 kilometrų pigaus sojų aliejaus dėka jis sutaupo net 2500 eurų. Taigi, kulinarijos ir mechanikos sintezė jam pasirodė tikrai verta dėmesio.
Taupymo grimasos, arba, eksperimentinių technologijų pavojai
Šią istoriją paviešino Vokietijos Osnabriuko miesto policijos pareigūnai. Vienas šio miesto auksarankis sugalvojo taupyti pritaikydamas savo dyzeliuką aliejui, tačiau net ir pigiausias aliejus jam pasirodė pernelyg brangus. Racionalizatoriaus akys nukrypo į fritiūrinėse keptuvėse naudojamą riebalų ir aliejaus mišinį.
Šiame skystyje, pagal visas medicinines normas, maistas virti gali ne ilgiau, kaip vieną valandą, vėliau jį reikia išpilti. Virėju restorane dirbęs išradėjas nutarė minėtą riebalų ir aliejaus mišinį panaudoti iki galo, savo automobilio maitinimui. Trukdė tik viena bėda- fritiūrinėse keptuvėse naudojamas riebalų ir aliejaus mišinys šaltas stingsta...
Tačiau atkaklus išradėjas ėjo iki galo ir vietoje galinių savo Golfuko pasosčių sumontavo 100 litrų baką, su gudria gyvatukų sistema, kuri įkaitindavo “degųjį mišinį” vos ne iki virimo temperatūros. Osabriuko policijos pareigūnai vietinio išradėjo mašiną sustabdė “pagal kvapą” ir po apžiūros pakraupo- neduok Dieve tokia mašina pakliūtų į avariją, tai iš bako išsiliejęs verdančių riebalų mišinys salone užsiliepsnotų ir vairuotojas net nespėtų išsiropšti iš automobilio.
Policininkai racionalizatoriui skyrė baudą už važinėjimą tchniškai netvarkingu automobiliu ir įpareigojo jį išmontuoti taupią, bet mirtinai pavojingą įrangą.
Aliejus ir superautomobiliai
Tereikia tik noro, ir net iš tokio kilmingo automobilio, kaip Porsche 911 išmetimo sistemos sklis kepamų bulvių aromatas. Vokietijos radijo stoties Deutsche Welle pranešėjai birželio pradžioje pasakojo istoriją, kaip kažkoks Hilmaras Volfas išniekino vokiečių automobilinę ikoną. Ponas Hilmaras į savo Porsche implantavo dyzelinį variklį nuo senos kartos “VW Transporter” mikroautobuso ir į baką pradėjo pilti patį paprasčiausią aliejų.
Minėta chirurginė intervensija automobilio šeimininkui kainavo 4000 eurų. Galima paklausti, kam reikia taip drastiškai taupyti žmogui, kuris gali įsigyti tokį brangų sportišką automobilį? Pasirodo, ponas Hilmaras Volfas mašiną taip perdirbo iš principo, norėdamas įrodyti, kad net ir važiuojant superautomobiliu galima tausoti gamtą.
Na, žvelgiant iš pagarbiai automobilinio meno kūrinius vertinančio žmogaus pozicijų, “žalieji” atrodo tikrai keistokai...
Nacionalinės alternatyvos
Vokietijoje biodyzelinu prekiaujančios kuro kolonėlės dabar išgyvena populiarumo bumą. Visoje šalyje veikia 1000 tokių kolonėlių ir paklausa viršija pasiūlą. Tiesa, litras biodyzelino ten vis dar kainuoja penktadaliu pigiau nei litras įprasto dyzelino. Beje, kiekvienoje šalyje yra savų, nacionalinių kuro taupymo ir alteranatyvaus kuro naudojimo receptų.
Pvz. Brazilijoje jau senų seniausiai nemaža vietinio automobilių parko dalis juda varoma pigaus techninio spirito, kurį vietinės gamyklos varo iš cukranendrių. Nevengiantys su įstatymais prasilenkti Lietuvos dyzelistai vietoje dar kolkas brangesnio už dyzeliną aliejaus eksperimentuoja su iš elektros transformatorinių pavogta alyva. Sako, minėtas skystis kenkia varikliams, bet jo naudotojams dar pavojingesnis turėtų atrodyti galimas susitikimas su kriminalistais.
Bene originaliausią, besidairant alternatyvių degalų, idėją mestelėjo biotechnologijų instituto prie Štutgarto Universiteto mokslininkai. Norite tikėkite, norite ne, tačiau jie tvirtina, kad automobiliai gali riedėti varomi... pieno produktų. Minėti mokslininkai sukūrė metodiką, kaip panaudoti pieno produktų atliekas, likusias po sūrių gamybos proceso, alternatyviam kurui.
Minėtos liekanos filtruojamos, vėliau jose apgyvendinami specialūs grybeliai. Iš šio pusfabrikačio jau galima distiliuoti ekologiškai švarų kurą. Mokslininkai spėja, kad iš nereikalingų pieno produktų gamybos likučių kasmet bus galima pagaminti 170000 tonų kuro. Atrodytų daug, bet tai tebūtų tik 1% viso Vokietijoje kasmet parduodamo kuro kiekio.
Tačiau minėtas gaminamo “pieniško” benzino kiekis būtų gerokai didesnis nei viso šalyje parduodamo saulėgražų ir salotų aliejaus kiekis- jo dabar Vokietijoje parduodama tik 80000 tonų per metus, ir jis, kaip taisyklė, sudega keptuvėse, o ne automobilių varikliuose. Tačiau juk svarbiausia- geri norai... O kai gerus norus skatina dar ir ekonominiai sukrėtimai, visai netoli ir iki tikrų tikriausių išradimų.
