Neries atkarpa Vilniaus miesto ribose nuo 2008 metų pripažinta valstybinės reikšmės vandens keliu. Šią vasarą, po trisdešimties metų pertraukos, specialiais ženklais vėl pažymėtas farvateris, yra paruoštas žiemos uosto detalusis planas, planuojami upės dugno tyrimo ir gilinimo darbai.
Šiuo vandens keliu šiandien plaukia vienas vienintelis laivas, tačiau biudžeto pinigų siurblys jau įsijungė.
Vandens kelių priežiūra kainuoja brangiai. 2004–2008 metais Lietuvos vidaus vandens keliams tvarkyti išleisti 78 mln. Lt. Lietuvoje yra 902 km šių kelių, ir valstybės kontrolė bandė aiškintis, kiek pagerino laivybos sąlygas išleisti milijonai. Tada ir paaiškėjo, kad laivyba Nemunu tarp Kauno ir Rusnės yra vis dar mirusi. Laivyba vidaus vandens keliais mirė tą pačią dieną, kai už dyzelinį kurą pradėjome mokėti tikrus pinigus, o ne devynias sovietines kapeikas.
VĮ „Vidaus vandens kelių direkcija“ visada kartojo, kad Nemunas nuo Kauno iki Klaipėdos įtrauktas į Europos Sąjungos vandens kelių tinklą kaip kelias E 41, todėl farvateryje privalu užtikrinti 120 cm kelio gylį.
Šie centimetrai tikriausiai ir yra viena iš juodųjų skylių, kuriose dingsta valstybės kontrolės ieškomi milijonai. Garantuotas gylis Nemune tarp Kauno ir Jurbarko yra, tačiau upė tuščia.
Tai patvirtina ir statistika. Šiandien 98 proc. keleivių ir 85 proc. krovinių perveža „Smiltynės perkėla“, taigi statistiškai kitų krovininių ir keleivinių laivų nėra. Yra pramoginis laivynas, tačiau šie laivai iš Kuršių marių Nemunu aukščiau Rusnės nepakyla. Nedideli laivynai Kauno mariose, Trakų ežeruose tose akvatorijose ir plaukioja.
Vartai į niekur
Valstybinis turizmo departamentas inicijavo projektą „Nemuno turistinės trasos pilotinis išvystymas". Buvo įrengtos 6 stacionarios ir 12 mobilių prieplaukų, tačiau Nemunas liko toks pat tuščias, kaip ir anksčiau.
Gegužės pabaigoje, saulėtą ir šiltą savaitgalio dieną, teko keliauti nuo Kauno panemunėmis iki Šilutės, pakeliui aplankant naująsias prieplaukas. Diena iš tiesų buvo tinkama iškylai, tačiau upėje nuo Kauno iki Jurbarko matėme vieną vandens motociklą ir prie Šakių prieplaukos prišvartuotą katerį. Prie naujųjų prieplaukų stabteli automobiliais keliaujantys piliečiai, Jurbarke po tiltu vietinis jaunimas įsisteigęs savo „automobilinio tūso" vietą. Šių metų gegužės pabaigoje pavasarinis potvynis lyg ir buvo nuslūgęs, o galingos liūtys dar neprasidėjusios, taigi nustebino po vandeniu panirusi Jurbarko stacionari prieplauka. Keleivių srautų čia nėra ir būti negali, nes tiems keleiviams tektų bristi į krantą iki kelių vandenyje. Tai labiau panašu į projektuotojų klaidas, negu į gamtos išdaigas.
Iš 78 mln. Lt, skirtų vandens keliams gerinti, Nemuno prieplaukų projektui teko tik apie 10 mln. Lt. Bent jau su mobiliomis prieplaukomis viskas gerai – jei jos nepasiteisins vienoje vietoje, bus galima pertempti į kitą, kur labiau reikės.
Šiandien daugelis plaukiojančių prieplaukų – civilizacijos salelės paupio brūzgynų viduryje. Teritorijos ties prieplaukomis atsiduria po vandeniu pavasarinių potvynių metu, taigi traukos centrai panemunės tyruose vargu ar atsiras ir ateityje. Galbūt savivaldybės norės ir galės integruoti prieplaukas į savo rekreacinę infrastruktūrą. Taip padaryta Jurbarke, kur priskendusi prieplauka prie Nemuno ir labiau vykęs uostelis su plaukiojančiomis prieplaukomis Mituvos upelyje apšviestu takeliu sujungti su kultine šašlykine prie tilto.
Pastačius prieplaukas, ekonomikos stebuklas Jurbarke neįvyko. Uostelį su plaukiojančiomis prieplaukomis savivaldybė už 200 Lt per mėnesį išnuomojo verslininkui, kuris įkūrė vieną darbo vietą. Tiesa, šią darbo vietą iš dalies subsiduoja Jurbarko darbo birža, tačiau uostelyje nuolat švartuojasi trys laivai, kartais sustoja praplaukiantys pramoginiai motorlaiviai.
Jau antri metai iš Jurbarko į Nidą galima nuplaukti keleiviniu laivu, kurį pats pastatė laivo kapitonas Algimantas Lužas. Laivas išplaukia iš Jurbarko 7 valandą, vakare grįžta atgal. 30 keleivių už bilietą į abi puses moka po 80 Lt, Anot A. Lužo, savaitgaliais norinčių keliauti į Nidą yra daugiau, negu vietų laive. Kita vertus, Jurbarko ekonomikos peizaže šis projektas jau išsiskiria.
Galutinis uostas
Lietuviškoje Kuršių marių dalyje pastaraisiais metais susiformavo daugiau ar mažiau subalansuotas mažųjų uostų tinklas. Klaipėdoje buvo realizuotas ambicingas ir brangus Pilies uosto ir Danės krantinių rekonstrukcijos projektas, kurio vaisiais jau galima džiaugtis. Gali būti, kad pavyks rekonstruoti senąjį jachtklubą Smiltynėje, nors nekilnojamojo turto karštligės metais jau buvo svarstomi projektai užpilti dalį baseinų ir pristatyti kvadratinių gyvenamojo ploto metrų.
Mažųjų laivų uosteliams yra numatytos vietos palei Danės upę, Laivų kapinių įlankoje prie naujosios perkėlos Smiltynėje, Klaipėdos uosto direkcija jau yra suprojektavusi mažųjų laivų prieplauką Smeltės iškyšulyje, yra parengti jachtų uostų Svencelėje ir Juodkrantėje projektai, tačiau kol kas pramoginė laivyba Lietuvoje tarsi verda savo sultyse.
Projektuojant Nemuno kelią, buvo vertinama galimybė per Giliją – Matrosovką žemiau Tilžės patekti į Kaliningrado srities vidaus vandens kelių tinklą, tačiau kol kas ši galimybė nevirto realybe.
Yra dar Rusijai priklausanti Kuršių marių dalis kartu su galimybe pasiekti tą pačią Giliją, Deimeną ar Nemunyną. Rusijos – Lietuvos sieną Kuršių mariose jachtos kerta vienąkart pert metus – ilgojo etapo Kuršių marių regatos metu, nors regatos organizatoriai šį plaukimą su Rusijos pasieniečiais suderina tik paskutinę minutę.
Pasienio rebusai
Liepos 24-ąją nedideliame Lenkijos uostelyje Fromborke finišavo tarptautinė „Trijų gubernatorių“ regata, kurioje dalyvavo kelios dešimtys jachtų iš Rusijos ir Lenkijos. Regatos organizatoriai – Mozūrijos – Varmijos maršalka Jacekas Protas, Pomeranijos maršalka Miečyslavas Strukas ir Kaliningrado srities gubernatorius Georgijus Bosas.
Kalbėdamas apie šią regatą, Lenkijos Užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis pastebėjo, kad pradėjo realizuotis Lenkijos ir Kaliningrado srities susitarimas dėl laivybos Aistmarėmis, pasirašytas praėjusiais metais.
Analogišką susitarimą su Rusijos Federacija Lietuva pasirašė 2007 metais. Susitarimas yra, tačiau laivybos nebėra. Lietuvos vidaus reikalų ministras R. Palaitis susitiko su Rusijos regioninės plėtros ministru V. Basarginu.
Ministrai sutarė dėl to, ko labiau reikia Rusijai ir Kaliningrado sričiai – naujo tilto per Nemuną ties Sovietsku. Vienas verslininkas, kuris žino Rusijos krovinių tranzito per Klaipėdos uostą peripetijas, pastebėjo, kad Lietuvai apskritai ir Klaipėdos uostui konkrečiai naujo tilto per Nemuną mažiausiai reikia – pastačius uostą, tik padaugės krovinių per Kaliningrado srities uostus.
Ministrai kalbėjo ir apie tai, kas įdomiau Lietuvai – galimybė atnaujinti laivybą Kuršių mariomis. Rusijos pozicija šiuo klausimu išlieka ta pati jau daugelį metų – laivybos nebus, kol nėra sienos praleidimo punkto Rasytėje (Rybačij). Paradoksalu, kad Rusijos pareigūnams pradėjo antrinti ir mūsų ministras.
Anot R. Palaičio, Nidos uoste yra pastatytas tarptautinis pasienio kontrolės punktas, nors iš tiesų senajame prieplaukos pastate yra rezervuoti du keliolikos kvadratinių metrų ploto kambarėliai, kuriuose galėtų įsikurti pasieniečiai su muitininkais. Akivaizdu, kad mobiliai brigadai atvažiuoti iš Nidos pasienio punkto bus gerokai pigiau, negu išlaikyti tarnybą.
Yra ir kitų niuansų. Klaipėdos uoste kažkokio punkto, kuriame kaip garde būtų švartuojamos svečių jachtos, nėra. Jachtos sustoja svečių uoste, praneša apie savo atvykimą pasieniečiams, kurie ir pasitinka, ir tokiu pat būdu išlydi.
Panaši tvarka yra ir kituose pasaulio uostuose, taigi Rusijos pareigūnų ir mūsų ministro ryžtas statyti Rasytėje specialų uostą tėra problemos ignoravimas. Rasytėje yra vos ne šimto metrų ilgio molas, kuris jau šimtą metų ir yra šio uosto infrastruktūra, jau nekalbant apie galimybę išsivalyti prišnerkštą žvejų uostelį.
Rasytėje yra bent dvi problemos, kurias iš tikro reikia spręsti. Visų pirma – molas buvo nevykusiai privatizuotas, ir dabar vietinė valdžia negali sutarti su naujaisiais savininkais. Dar blogiau yra tai, kad į įlanką plūsta nevalyti miestelio nutekamieji vandenys.
Lenkiška tiesa
Birželio pradžioje iš Augustavo ežerais ir to paties pavadinimo kanalu įveikęs daug šliuzų Lenkijoje ir Baltarusijoje, prasibrovusi pro Lenkijos ir Baltarusijos, taip pat Baltarusijos ir Lietuvos valstybinę sieną, į Kauną atplaukė beveik dešimties metrų ilgio plaukiojanti poilsiavietė. Lenkų upeivis šia kelione, matyt, siekė ir marketingo tikslų, bet svarbu yra kas kita. Svečias pasuko ne tais vandens keliais, kuriuos gilina vidaus vandens kelių direkcija, o tais, kuriais keliauti įdomu.
