Vairuotojo kasdieninio vairavimo trukmė negali būti ilgesnė nei 9 val. Darbo laiką du kartus per savaitę galima pailginti iki 10 val. Po 4,5 val. darbo vairuotojas, jei nepradeda ilsėtis, turi padaryti ne trumpesnę kaip 45 min. pertrauką. Vairuotojams, dirbantiems Lietuvos įmonėse, priminus šią tvarką, sulaukta nuostabos pilnos reakcijos ir klausimo: „Gal tu ne Lietuvoje gyveni?“
Darbdavys, versdamas vairuotoją nusižengti taisyklėms, negalvoja apie saugumą – vairuotojo, krovinio. Ir patys vairuotojai nedažnai kelia klausimus, kas juos verčia nusižengti vairavimo ir poilsio režimui, nes daugeliui ir taip aišku – darbdavys. Kiti sako, kad ydinga pati vairuotojo darbo apmokėjimo sistema, mat Europos šalyse mokama už išdirbtą laiką, o ne už nuvažiuotus kilometrus kaip Lietuvoje.
Važiuoja, kol akys pradeda merktis
Kalbinti vairuotojai sako, kad nusižengti darbo ir poilsio režimui jie yra verčiami darbdavių, nes nespėjus laiku pristatyti krovinio, įmonė gali lengvai prarasti klientą. Skaitmeninis tachografas darbo laiko pradžią fiksuoja vilkikui pajudėjus, todėl vairuotojas, nenorėdamas „prarasti“ kelių valandų, kol kirs Lietuvos sieną, duoda vairuoti transporto priemonę savo įmonės mechanikui ar kitam kolegai, paskui prie Sienos, pavyzdžiui, Kalvarijose, persėda prie vilkiko vairo pats, įdeda savo kortelę ir tęsia maršrutą.
Senuose vilkikuose, pagamintuose iki 2003 m., nėra skaitmeninių darbo laiko apskaitos aparatų, todėl pažeidimus daryti lengviau. „Pasibaigus darbo laiko limitui, tarp vairuotojų vadinamai „šaiba“, ji tiesiog išmetama per langą: jei nėra kortelės – nėra ir įrodymo. Už tokį pažeidimą kur kas mažesnė bauda nei už suklastotą kortelę. Sudėtingiau sukčiauti, kai vilkike yra skaitmeninis tachografas. Kai kurie vairuotojai turi dvi korteles – savo ir kieno nors kito, pavyzdžiui, vairuotojo, kuris tuo metu atostogauja namuose. Kartą man teko važiuoti su darbdavio skaitmenine kortele. Reikėjo greitai atsirasti Danijoje, taigi iš Lietuvos per Lenkiją naktį važiavau su darbdavio kortele, o dieną pakeičiau kortelę prie Vokietijos sienos ir sėkmingai pasiekiau Daniją“, – dėsto jau dešimtmetį vairuotoju dirbantis Kasparas.
Atsiduriama tarsi užburtame rate: ekspeditorius spaudžia vežėją, vežėjas – vairuotoją, o šis spaudžia greičio pedalą.
Tokie darbo metodai naudojami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, skirtumas tik tas, kad dažniausiai užsienio įmonės pačios sumoka dideles baudas už pažeidimus, o Lietuvoje darbdavys pasiūlo vairuotojui baudą pasidalinti per pusę.
„Dirbdamas Lietuvoje baudą mokėjau kartu su darbdaviu, o dabar jau antrus metus dirbu olandų firmoje X (red. pastaba – įmonės pavadinimas redakcijai žinomas), esu verčiamas daryti pažeidimus, taip pat kaip ir Lietuvoje, tačiau baudų dar nė karto neteko mokėti iš savo kišenės. Laikytis darbo ir poilsio režimo sunku, nes krovinių srautai labai dideli – gabename detales į „Toyota“ gamyklą“, – pasakoja Jonas, turintis 15 metų vairavimo patirtį.
Vairuotojai pastebi, kad ydinga mokėti atlyginimą vairuotojui už nuvažiuotus kilometrus. „Netiesiogiai tai – vertimas pažeisti darbo ir poilsio laiką, nes jei ilgai ilsėsies – gausi mažą algą. Vairuotojas Jonas prisimena, kaip jo kolega, atvykęs į gamyklą, nukrito be sąmonės, nes jam alga buvo mokama pagal nuvažiuotus kilometrus, todėl vairuotojas buvo suinteresuotas kuo daugiau uždirbti, be to, įtikti įmonės vadovui.
Sukčiauja, kaip tik moka
Vairuotojai įvardija ir kitokių sukčiavimo būdų, pavyzdžiui, magnetų dėjimas ant pavarų dėžės. „Jie dedami ten, kur išeina tachografo kabeliai. Magnetas atjungia kontaktus, taigi darbo laikas nerodomas. Darbdaviams nerūpi netgi tai, kad taip galima sugadinti pavarų dėžę. Jie tik paskui stebisi, kaip čia taip greitai „subyrėjo“ pavarų dėžė,“, – kalba vairuotojas Robertas.
Darbdaviai, skatinantys vairuotojus naudoti magnetus, neretai juos vadina „greitąja pagalba“ vairuotojui. Nors tikrintojai nuovokūs ir nesunkiai supranta, kad buvo naudotas magnetas, transporto įmonių savininkai vis tiek rizikuoja. Mat ten, kur plombuojamas tachografo trosas, nusitrina dažai ir akivaizdu, kad sukčiauta.
Transportininkų nuo „maklių“ neatgraso net 10 000 eurų siekiančios baudos.
Bando vaidinti greitesnius
Vairuotojai sako, kad jų darbdaviai labai dažnai prisiima daugiau atsakomybės nei gali. Pavyzdžiui, kai dėl nepakankamo laiko kroviniui pristatyti, jį gabenti atsisako kuri nors Europos firma, tą krovinį tuoj pat čiumpa lietuviai, manydami, kad jie yra greičio ruožo meistrai.
„Mano darbdavio pozicija paprasta: čia truputį pavažiuosime „juodai“, pramoninėje zonoje pavažinėsime užsidėję magnetus, jei skirs baudą ją pasidalinsiu su vairuotoju. Taip pat rekomenduoja sutrumpinti savaitinį poilsį. Arba sako: pailsėk tada, kai krovinį iškrauna arba pasiūlo pailsėti ten, kur nėra nei dušo, nei tualeto, nei kur pavalgyti“, – piktinasi ilgametis vairuotojas Kęstas.
Gintaras, prieš metus vairavęs vienos iš didžiausių Lietuvos transporto įmonių vilkiką, sako nuvažiavęs 1500 km per mažiau nei parą – nuo oro uosto Frankfurte prie Maino iki Alytaus. „Darbdavys buvo patenkintas, netgi paskatinimą skyrė. Jei būčiau nespėjęs veikiausiai būtų nurėžęs kelis šimtus litų nuo algos, nes įmonėje taikoma tokia praktika“, – dėsto vairuotojas Gintaras.
Vairuotojas primena, kad tuomet, kai dar veikė muitinės kontrolės postas Kalvarijose, nebuvo tokios griežtos darbo ir poilsio laiko apskaitos. „Daug kas važiavo išvis be darbo laiko kortelių. Jei nustabdydavo, pavyzdžiui, Vokietijos pareigūnai, sakydavome „nicht ferstein“ (red. pastaba – vokiškai nieko nesuprantu)“, – sako pašnekovas.
Stovint eilėse pasienyje su Rusija vairuotojams taip pat dažnai tenka pažeisti režimą, nes eilė yra mobili – kol kerti sieną, darbo laikas jau būna pasibaigęs. Tuomet vairuotojai keičia darbo laiko apskaitos korteles ir moka baudas Rusijos pareigūnams.
Vis dėlto vairuotojai pripažįsta, kad daug kas priklauso ir nuo paties vairuotojo – jei jis griežtai pareikš, kad nesukčiaus – veikiausiai jo niekas neprivers to daryti. Bet... Krizės akivaizdoje, kai už darbdavio durų laukia keli norintys sėsti prie vilkiko vairo, tokias frazes sakyti ryžtasi ne kiekvienas.
