Praeitų metų vasarą „Lietuvos geležinkelių“ generalinis direktorius Stasys Dailydka išreiškė rūpestį dėl jau kelis dešimtmečius nenaudojamų jo vadovaujamos bendrovės priežiūrai paliktų šiaurinių siaurojo geležinkelio ruožų Panevėžys–Linkuva ir Joniškėlis–Biržai. Jau spalį Susisiekimo ministerijoje vyko pasitarimas dėl šių ruožų ateities perspektyvų. Susitikimui pirmininkavo susisiekimo viceministras Arūnas Štaras, jame aktyviai dalyvavo Kultūros ministerijos, Panevėžio apskrities viršininko administracijos, „Aukštaitijos siaurojo geležinkelio“ bei „Lietuvos geležinkelių“ atstovai. S. Dailydka išreiškė rūpestį dėl siaurojo geležinkelio būklės bei pasiūlė šiaurinius ruožus įtraukti į valstybės programą, pritaikyti visuomenės reikmėms ir perduoti juos Susisiekimo ministerijai ar vietos savivaldybėms.
Susisiekimo ministerijos atstovai aiškina, kad lėšų stokojantys „Lietuvos geležinkeliai“ nepajėgia tinkamai prižiūrėti kultūros paveldo objekto, todėl reikia spręsti minėtų atkarpų valdymo, priežiūros ir eksploatavimo klausimus. Vienintelį veikiantį ruožą Panevėžys–Rubikiai valdančiai VšĮ „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“ patikėta atlikti neveikiančių atkarpų analizę ir pateikti pritaikymo visuomenės poreikiams pasiūlymų.
Didžiulis „Lietuvos geležinkelių“ noras atsikratyti nenaudojamo geležinkelio susijęs ne tik su ekonominiais išskaičiavimais, bet ir su vietos savivaldybių bei Kultūros ministerijos darbuotojų metamais kaltinimais vagyste.
Būklė – apgailėtina
Tiek Albertas Šimėnas, AB „Lietuvos geležinkeliai“ generalinio direktoriaus pavaduotojas, tiek Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė Diana Varnaitė, tiek kiti pašnekovai pripažįsta, kad šiaurinių siauruko ruožų būklė apgailėtina. Dėl nesuskaičiuojamų bėgių ir grunto vagysčių likusios tik atskiros vėžių atkarpos, jos užaugusios žole ir berželiais.
A. Šimėnas aiškina, kad „Lietuvos geležinkeliai“ yra komercinių interesų organizacija, jos pareiga – teikti krovinių gabenimo ir keleivių vežimo paslaugas, o siaurasis geležinkelis nesąs gamybinis objektas, todėl bendrovė jį prižiūrėti nėra suinteresuota. A. Šimėno teigimu, savivaldybių vietoje jis taip pat nebūtų patenkintas siauruko priežiūra, tačiau tokiam objektui „Lietuvos geležinkeliai“ pinigų neturį. „Ruožas sunyko, yra atkarpų, kur sunku surasti bėgių. Negi jie tokia didelė vertybė? Šiauriniai ruožai nėra toks giliašaknis ir tikras paveldas. Nebent miesteliai galėtų prie jų atsidaryti muziejus“, – aiškina jis. Apsaugoti bėgius, anot jo, ypač sudėtinga, kadangi siaurukas nutiestas mišku, toli nuo gyvenviečių.
Biržų rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Lina Vireliūnienė teigia, kad visos geležinkelio trasos būklė ypač bloga, todėl norint pritaikyti geležinkelį visuomenės reikmėms jį tektų visiškai atkurti ir vargu ar tokios investicijos yra realus užmojis. „Į kultūros paveldo objektą visiškai numota ranka. Tarėmės, kad neatlygintinai perimtume savivaldybės globon miesto teritorija besidriekiantį ruožą ir šalia esančius pastatus, tačiau „Lietuvos geležinkeliai“ nepajėgė priimti tokio sprendimo. Šiandien svarstyti tokių pasiūlymų nebeverta, nes visi čia esantys objektai jau privatizuoti ir išparduoti. Liko tik vandens bokštas, bet ir tas avarinės būklės“, – piktinasi ji.
Ėmė ką galėjo
Prieš dešimt metų „Lietuvos geležinkeliai“ neskubėjo kitiems perduoti neveikiančių ruožų. Jiems prižiūrėti 1999 m. buvo įsteigta ir „Lietuvos geležinkeliams“ pavaldi UAB „Gelsita“. 2008 m. vasarą UAB „Gelsita“ paskelbta likviduojama įmone.
VšĮ „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“ direktorius Gintaras Kerbedis teigia, kad „Lietuvos geležinkelių“ valdymo laikotarpiu nemažai turto, priklausančio siauruko kompleksui, buvo privatizuota ir parduota. Nors bendrovei pavaldi UAB „Gelsita“ buvo įsteigta saugoti ruožą, niekas nepuoselėjo vilčių jo gaivinti. „Kadangi „Lietuvos geležinkeliai“ yra „Gelsitos“ steigėjai, tikriausiai jos vadovams buvo nurodyta gyventi iš parduodamo turto. Manau, jie pardavinėjo turtą, užuot jį saugoję“, – svarsto G. Kerbedis.
„Lietuvos geležinkelių“ generalinio direktoriaus pavaduotojas A. Šimėnas neneigia, kad pastatai buvo parduodami. „Kodėl gi neparduoti, jei yra pirkėjų? Dabar visa, kas nereikalinga, reikia parduoti, jei tik atsiranda pirkėjų. Paveldo parduoti nedraudžiama, naujajam šeimininkui perduodamos ir visos saugojimo priedermės“, – aiškina jis.
Pasisavino
Kultūros paveldo departamento Panevėžio teritorinio padalinio vedėjas Arūnas Umbrasas teigia ne vienerius metus tyręs šią situaciją. Didžioji dalis pastatų UAB „Gelsita“ valdymo metu buvo privatizuota ir parduota, tačiau A. Umbrasas čia įžvelgia kitą problemą. Esą „Lietuvos geležinkeliai“ disponavo valstybės turtu, neturėdami tam jokio teisinio pagrindo.
A. Umbrasas aiškina, kad siaurukas pagal įstatymus yra valstybės turtas, o „Lietuvos geležinkeliai“ – tik jo valdytojas. Kiti kultūros vertybių specialistai, remdamiesi Kultūros vertybių pagrindiniu dosjė, sudarytu 1996 m. sausio 25 d., taip pat teigia, kad siaurukas yra valstybinė nuosavybė, o „Lietuvos geležinkeliai“ – jos valdytojas.
„Valstybiniam turtui privatizuoti turi būti Vyriausybės sprendimas, kuriuo ji turtą perduotų „Lietuvos geležinkelių“ nuosavybėn, tačiau jo nėra. Vėliau dokumentai turėtų būti perduoti Turto fondui, šis turėtų skelbti konkursą, o visi veiksmai turėtų būti atliekami su Kultūros paveldo departamento leidimais, tačiau taip daroma nebuvo“, – aiškina A. Umbrasas. Pasak jo, turtas nėra registruotas UAB „Gelsita“, kuri rūpinosi pastatų pardavimu, vardu, todėl Kultūros paveldo departamentas nepripažino jos nuosavybės teisių pagrįstumo. „Kai pradėjome „Lietuvos geležinkelius“ spausti dėl ruožų priežiūros, jie įsteigė „Gelsitą“ ir jai perdavė sprendimo teises. „Lietuvos geležinkeliai“ šitokiu keliu stengėsi išvengti socialinės atsakomybės. Padariusi juodą darbą, „Gelsita“ pernai buvo likviduota“, – teigia jis.
Kilus ginčams, atsiranda vis daugiau abejojančių, ar tikrai šiaurinis siaurojo geležinkelio kompleksas priklauso valstybei. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė D. Varnaitė teigia nesanti tikra dėl šio turto nuosavybės teisių. G. Kerbedis taip pat tuo abejoja. Savo teisumu įsitikinę tik „Lietuvos geležinkeliai“. „Abejoju, ar mes tikrai pažeidėme įstatymus. Įsivaizduojama, jog visas „Lietuvos geležinkelių“ turtas – valstybės. Yra viešoji infrastruktūra, t. y. valstybės turtas, kurio parduoti negalime, ir neviešoji. Mes turime labai tikslius viešosios infrastruktūros sąrašus“, – teigia A. Šimėnas.
Turi įsakymą
Kyla klausimas: jeigu turtas išties priklauso valstybei, kokiu pagrindu „Lietuvos geležinkeliai“ sugebėjo įregistruoti siaurojo geležinkelio kompleksui priklausantį nekilnojamąjį turtą savo vardu? Anot A. Umbraso, „Lietuvos geležinkeliai“ jam kaip įrodymą patiekė 2001 m. susisiekimo ministro įsakymą: „Ten buvo data ir įsakas įregistruoti visą šį turtą „Lietuvos geležinkelių“ vardu, tačiau dokumente buvo tiktai „Lietuvos geležinkelių“ administracijos antspaudas. Nežinau, ar galima tokį dokumentą laikyti galiojančiu. Iš tikrųjų realių, teisinių pagrindų, kuriuos nustato civilinis kodeksas bei kiti įstatymai, dėl valstybės turto valdymo nėra.“
Vis dėlto dalis turto Registrų centre buvo registruota „Lietuvos geležinkelių“ vardu. Registrų centro Panevėžio filialo direktoriaus pavaduotoja Angelė Jasinskienė teigia, kad „Lietuvos geležinkeliai“, privatizuodami nekilnojamojo turto objektus prie siaurabėgio geležinkelio ruožo, pateikė Registrų centrui visus reikalingus dokumentus, įrodančius daiktinių teisių atsiradimą. Vis dėlto ji priduria, kad Nekilnojamojo turto registras įvertina pateiktą nuosavybės teisių dokumentą pagal tai, ar toks dokumentas turi ir gali būti pateiktas ir ar yra galiojantis. Už pateiktų registruoti dokumentų turinio teisėtumą registro tvarkytojas neatsako.
Abejingi
A. Umbrasas teigia ne kartą kreipęsis į prokuratūrą, tačiau jokia byla UAB „Gelsita“ iškelta nebuvo. Kultūros paveldo specialistas pernai vėl surinko medžiagą ir kreipėsi į Panevėžio ir Biržų rajono prokuratūrą, kad ši nagrinėtų klausimą. Prašymas buvo priimtas, bet dėmesio nesulaukė. „Padaryta savavališkų sprendimų, bet jiems niekas neprieštarauja. Mes susirašinėjame ir su Valstybės kontrole, ir su prokuratūra, tačiau pakankamos reakcijos nėra. „Lietuvos geležinkelių“ savivaliavimas, vykdomas stebint ministerijoms, prokuratūrai, Valstybės kontrolei, atrodo labai keistai“, – teigia A. Umbrasas.
Pasak A. Šimėno, Kultūros paveldo departamentas suinteresuotas sutrukdyti „Lietuvos geležinkeliams“ teisėtai parduoti pastatus. „Kai turtą valdo geležinkeliai, galima viešai kelti reikalavimus ir mus spausti“, – aiškina jis. Esą Kultūros paveldo departamentui naudinga, kad turtą valdytų vienas aiškus valdytojas, disponuojantis nemažomis lėšomis. Juk kultūros paveldo privatizavimas visuomet rizikingas – neaišku, ar objektas bus puoselėjamas, ar pražus.
Suskaičiavo žalą
D. Varnaitė teigia, kad visa valstybei padaryta žala dėl geležinkelio nepriežiūros iki galo nėra žinoma. Ruožas bus įvertintas, kai bus perduodamas kitam valdytojui, tada ir paaiškės visas nuostolis.
Praeitų metų balandį Panevėžio teritorinio padalinio pareigūnai patikrino siaurojo geležinkelio komplekso – ruožų ir statinių būklę ir nustatė, kad, negalutiniais duomenimis, valstybei padaryta didesnė nei 1,797 mln. litų žala. Taip pat buvo nustatyta, kad UAB „Gelsita“ direktorius V. Toporkov pardavė įvairiems asmenims valstybei nuosavybės teise priklausančių statinių ir jų dalių Panevėžio apskrities teritorijoje už 84,11 tūkst. litų.
Nuo 1999 iki 2009 metų nusikalstamais veiksmais pagrobta 2 882 m siaurojo geležinkelio bėgių, 111 m kontrabėgių su tvirtinimo detalėmis ir sugadinta 210 m siaurojo geležinkelio bėgių.
Dėl vagysčių ruožuose 41 kartą kreiptasi į teisėsaugos institucijas. Įdomu tai, kad teisinių procesų metu buvo nustatomi kalti asmenys ir žala valstybei, kuri buvo atlyginama ne kam kitam, o siaurabėgio geležinkelio valdytojams – „Lietuvos geležinkeliams“. Nustatant žalą buvo kreipiamasi ir į Kultūros paveldo departamentą, nors pagal įstatymus tik jis ir gali apskaičiuoti tikrąjį žalos dydį.
A. Šimėnas aiškina, kad prižiūrėdami siaurojo geležinkelio ruožus „Lietuvos geležinkeliai“ patyrė nemenkų nuostolių. „Šiek tiek pinigų surenkama už patalpų nuomą, tačiau to neužtenka. Priežiūra kainuoja, o pajamų ruožai neduoda“, – dėsto jis.
