Nuo 2004 m. jūrininkai buvo atleisti nuo pajamų mokesčio. Jis įvestas tik 2008-ųjų pabaigoje per naktinius kadenciją pradedančio Seimo posėdžius.

Jūrininkams nebūtų taip pikta, jei mokestis būtų taikomas visiems. Tačiau 15 proc. nuo gaunamų pajamų turės mokėti tik trečiųjų šalių laivuose dirbantys jūrininkai, o su Europos ekonominės bendrijos vėliava plaukiojančių laivų jūreiviams šis mokestis netaikomas. Tai vienintelė darbuotojų kategorija, kuriems pajamų mokestis skaičiuojamas priklausomai nuo to, kur jie dirba. Tokia diskriminacija prieštarauja tarptautiniams ir Lietuvos teisės aktams. „Taip pažeidžiamas netgi Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas lygiateisiškumo principas. Jūrininkai atlieka tą patį darbą, nesvarbu, kokios spalvos vėliava plevėsuoja jo laive“, – sakė Lietuvos jūrininkų sąjungos pirmininkas Petras Bekėža.

Profesinės sąjungos nariai siekia, kad jūrininkams būtų taikomas nulinis pajamų mokestis arba kad pajamų mokesčio nereikėtų mokėti, jeigu jūroje išbūnama ne trumpiau kaip 183 paras. Tokia praktika nusistovėjusi ir kitose šalyse.

2009 m. gruodžio 23 d. Vyriausybė nepritarė, kad jūrininkams būtų taikomas nulinis gyventojų pajamų mokesčio tarifas.

Dvigubi mokesčiai

Lietuvoje yra apie 13 tūkst. jūrininkų. Šalies laivynas sukuria tik 2,5 tūkst. darbo vietų. Europos ekonominės bendrijos laivuose dirba nedidelė dalis Lietuvos jūrininkų, kadangi laivų savininkai pirmiausia darbina savo šalies jūrininkus ir tik po to – iš trečiųjų šalių. Didžioji dalis – apie 7–8 tūkst. Lietuvos jūrininkų dirba „patogių“ vėliavų laivuose.

„Į Europos šalių laivyną patekti tikrai sunku. Gerai, jei kam pasiseka. O jei ne – nesėdėsi ir nelauksi, kai tavo vaikai alkani“, – kalba jūrininkai. Anot jų, mokesčio jie neatsisakytų mokėti, jei ką nors už tai gautų. Bet didžiąją laiko dalį praleisdami jūroje jie savo šalies gerove beveik nesinaudoja. Tuo labiau kad daugeliui mokesčiai išskaičiuojami pagal tos šalies, kurios laive dirba, įstatymus. Patys jūrininkai siūlo apmokestinti tik tą laiką, kai jie būna krante, arba taikyti jiems mažesnį ir lankstesnį mokestį.

Nevienodai jūrininkai moka ir už sveikatos draudimą. Lietuvos laivyno darbuotojai turi mokėti 6 proc. nuo atlyginimo. Užsienio laivuose dirbantiems jūrininkams kas mėnesį tenka mokėti po 9 proc. nuo minimalios algos – 72 litus. Pasibaigus metams deklaruojant pajamas jiems dar kartą reikia papildomai sumokėti 6 proc. nuo gautų pajamų, bet ne mažiau nei 864 Lt. Jūrininkų sąjungos nariai mano, kad, panašiai kaip ir su pajamų mokesčiu, turėtų būti apmokestinas tik tas laikas, kurį jūrininkai praleidžia krante. Nes reiso metu sveikatos draudimu rūpinasi laivo savininkas.

Valstybinės mokesčių inspekcijos Tiesioginių mokesčių skyriaus vedėjos pavaduotojos Danutės Dausinienės manymu, jūrininkams nereikėtų daryti išimčių. „Visi turėtų mokėti šį mokestį. Gal tik mažesnio tarifo“, – įsitikinusi D. Dausinienė.

Užima darbo vietas

Nesureguliuota mokesčių sistema – ne vienintelis jūrininkų rūpestis. Jų darbo vietas laivuose po truputį užima trečiųjų šalių jūrininkai. Pagal Prekybinės laivybos įstatymą Lietuvos laivuose turi dirbti ne mažiau nei du trečdaliai Europos ekonominės erdvės šalių piliečių. Apie 900 darbo vietų gali užimti trečiųjų šalių jūrininkai, kuriems įdarbinti netgi sudarytos lengvatos – jiems nebereikia gauti leidimo dirbti Lietuvoje.

Laivo savininkui užtenka tiesiog įtraukti trečiųjų šalių jūrininkus į įgulos sąrašą. Jūrininkų sąjunga gavo signalų, kad tuo jau naudojasi Lietuvos laivybos kompanija „Baltlanta“. „Visai išstums mūsų jūrininkus iš rinkos – jiems liks tik darbo birža. Tuomet valstybė galės mokėti pašalpas“, – piktinosi P. Bekėža.

Jūrininkų įsitikinimu, Vilniuje sėdinti valdžia neturi jokio supratimo apie jų darbą ir net nesikonsultuoja su specialistais. Priimant su jūrininkais susijusius įstatymus vadovaujamasi tokiais pat teisės aktais, kaip ir kranto darbuotojams.

Tačiau jūrininkų darbo sąlygas reglamentuoja tarptautinės konvencijos. Jūrininkų profsąjungos pirmininkas mano, kad jeigu visos įstatymų pataisos ir siūlyti Darbo kodekso pakeitimai būtų priimti, darbuotojai atsidurtų užpraeito šimtmečio laukiniame kapitalizme. Prieita net iki absurdiškų svarstymų, pavyzdžiui, ar užsienio jūrininkai neturėtų susimokėti už išlipimą į krantą. „Atėjusi nauja valdžia labai skubėjo priimti biudžetą. Nebuvo tartasi su socialiniais partneriais. Todėl sausį ir dužo Seimo langai“, – aiškino P. Bekėža.

Ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių jūrininkus skriaudžia mūsų valdžia. Pagal šiuo metu galiojantį įstatymą kitų šalių jūrininkai prilyginami turistams ir Klaipėdos uoste gali išbūti tik tris mėnesius. Suėjus šiam terminui, jie turi palikti šalį. Tai ypač aktualu remontuojamų laivų savininkams. Kartais laivas remontuojamas pusę metų ir ilgiau, todėl reikia net kelis kartus keisti įgulą arba pratęsti jūrininkų vizas.

Atvykstančios pakaitinės įgulos nariai turi gauti tranzitinę vizą. Kai jie atvyksta į laivą ir yra įtraukiami į įgulos sąrašą, tranzitinės vizos galiojimo laikas baigiasi. Dėl šių papildomų išlaidų laivų savininkai ne kartą buvo priversti nukreipti savo laivus ne į Klaipėdos jūrų uostą, o į Latvijos ar Estijos jūrų uostus. Šis įstatymas prieštarauja Tarptautinei darbo konvencijai, kurioje rašoma, jog jūrininkas uoste gali būti tiek laiko, kiek laiko ten stovi jo laivas.

Piratų pavojus

Jūrininkų darbas iš tiesų nėra lengvas. Atėjus krizei, daugelis laivų stovi be darbo, įgulos mažinamos iki minimumo, didėja darbo krūvis. Trampiniais laivais plaukioję jūrininkai dabar po pusę metų negali įsidarbinti. Net ir grįžusiems iš reiso ne visiems sumokamas atlyginimas. Jūrininkų sąjungos pirmininkas P. Bekėža patarė tokiu atveju kreiptis į advokatą. „Tai vienintelė išeitis“, – teigė profesinės sąjungos vadovas.

Jūrininkų darbą apsunkina ir pavojingos darbo sąlygos. Net NATO karinės pajėgos nepažaboja Somalio piratų. Nors dalis laivų savininkų tvirtino, kad reisai bus pakeisti ir laivai plauks aplenkdami pavojingą zoną bei Sueco kanalą, tačiau ekonominiai sumetimai, – apiplaukiant visą Afrikos žemyną gaištamas laikas, didėja sąnaudos, – verčia juos nesilaikyti duoto žodžio.

Jūrininkų žmonų sąjungos pirmininkė Jelena Krochina tvirtino, jog tik esantiems krante atrodo, kad piratų pavojus nelabai realus. „Situacija nė kiek negerėja. Vyras pasakojo matęs, kaip dvi nedidelės valtys priplaukė prie karinių laivų saugomo trisdešimties laivų konvojaus. Paskutinį tanklaivį piratai apšaudė. Karininkai nieko negalėjo padaryti, nes jiems neleista šaudyti į tas valtis. Piratai spruko tik tada, kai į orą pakilo karinis malūnsparnis. Ten labai didelis jūrų plotas, o saugumą užtikrina tik 5–10 laivų. Jie nesugeba apsaugoti. Jei laivas žemais bortais, jis visiškai neapsaugotas“, – apie nepavydėtinas jūreivių darbo sąlygas pasakojo J. Krochina.

Pagal 1982 m. Jūrų teisės konvencijos 110 straipsnį karo laivas imtis veiksmų prieš kitą laivą turi teisę tik prieš tai į jį nusiuntęs savo atstovą, kuris turi įsitikinti, kad toks laivas užsiima piratavimu. Piratai užpuolė jau daugiau nei tris šimtus laivų, įkaitais paėmė netoli tūkstančio jūreivių. Pernai į piratų nelaisvę buvo patekę penki lietuviai. Ginkluoti piratai užgrobė „Limarko laivininkystės kompanijai“ priklausantį laivą „Saturnas“.