Daugelį metų prie nuosavo automobilio vairo praleidusi bendradarbė kartą atlėkė į darbą išpūtusi akis ir išpyškino: „Įsivaizduoji, į darbą atvažiavau autobusu!!!“ Ir puolė pasakoti patirtus įspūdžius, kuriuos išklausiau atlaidžiai šypsodamasi.

Viešuoju transportu besinaudojantys piliečiai puikiai žino, kad per šias keliones beveik kasdien galima patirti daugybę nepakartojamų įspūdžių. Tiesa, tik nedaugelį žmonių galima privilioti tokiomis „pramogomis“ – kol viešasis transportas nebus bent kiek patrauklesnis, kiekvienas, kas tik išgali, stengsis važiuoti nuosavu automobiliu, net ir būdamas „žaliasis“ ar suvokdamas, kad asmeninė transporto priemonė ne visai atitinka finansines galimybes.

Pareigas apleidę visi

Matyt, tokia situacija yra užprogramuota, nes Važiavimo maršrutiniais autobusais ir troleibusais taisyklėse, susidedančiose iš 39 skirsnių, neskaičiuojant baudų už taisyklių pažeidimus „kainininkų“ (tik 4 skirsniai), maždaug aštuntadalis jų yra skirta vežėjo pareigoms ir atsakomybei. Tiesa, anksčiau šios pareigos buvo nugrūstos į pačią taisyklių pabaigą, o dabar – pakilusios viršun, tačiau jų nepadaugėjo, ir beveik kiekvienas taisyklių skirsnis viešajame transporte rečiau ar dažniau pažeidžiamas. 

Taigi vežėjas privalo užtikrinti autobusų ir troleibusų keleivių saugumą ir transporto priemonių švarą.

Vairuotojai turi būti rūpestingi, atidūs ir paslaugūs, skelbti stotelių pavadinimus, informuoti apie mokėjimo už važiavimą tvarką, laikytis grafiko, pranešti apie maršruto pakeitimą, taip pat vežėjo pavedimu tikrinti keleivių bilietus arba dokumentus, patvirtinančius asmens teisę į transporto lengvatą. Vairuotojų apranga turi būti tvarkinga ir švari. Jiems draudžiama rūkyti autobuse ar troleibuse, garsiai leisti muziką. Keleiviui paprašius, vairuotojas privalo sumažinti garsą arba išjungti automagnetolą. 

Vairuotojas keleiviams parduoda bilietus tik autobusui arba troleibusui sustojus stotelėse.
Vežėjas privalo autobusuose ir troleibusuose iškabinti šias taisykles ir išrašus iš Lietuvos Respublikos teisės aktų, reglamentuojančių transporto lengvatas. Taip pat turi būti nurodyti autobuso arba troleibuso, vežėjo, vežėjus ir keleivius kontroliuojančių tarnybų telefono numeriai.

Išjudintos vertybės 

Tačiau teisybės dėlei reikia pridurti, kad kai kurie viešojo transporto keleiviai savo pareigų taip pat nelabai linkę laikytis. Daugelį moralinių aksiomų paneigia pats gyvenimas: kas ginčysis, kad pirmumo teisę įlipti į visuomeninį transportą turi plačiapečiai vyrukai ir didesnio stoto vidutinio amžiaus moterys, o ne „neįgalieji, keleiviai su mažamečiais vaikais, nėščios moterys ir senyvo amžiaus žmonės“, kad „sėdimas vietas, virš kurių yra užrašai „Keleiviams su vaikais“, „Neįgaliesiems“ arba atitinkami simboliai, kiti keleiviai privalo užleisti nurodytiesiems asmenims“. 

Toliau: autobusui arba troleibusui važiuojant, draudžiama atidaryti kabinos duris ir kalbinti vairuotoją ar kitaip jam trukdyti. Tačiau juk keleiviai perka iš vairuotojų bilietėlius ir, lyg nesitikėdami pagalbos iš aplinkinių, klausinėja kelio. Tiesa, kol kas neteko laimės sutikti vairuotojo, kuris būtų atsakęs maloniai, o užsieniečiai apskritai nueina nuo vairuotojo gūžčiodami pečiais – gal jam kas nors negerai?

Nemokamas taksi benamiams 

Ir svarbiausia taisyklė, kuri kartu yra ir kone silpniausia viešojo transporto vieta, – autobusais ir troleibusais „draudžiama važiuoti neblaiviems (girtiems) ar apsvaigusiems nuo psichiką veikiančių medžiagų (narkotikų, vaistų, kitų svaigiųjų medžiagų), skleidžiantiems aitrų kvapą, apsirengusiems nešvariais drabužiais asmenims; tepti ir gadinti autobuso ar troleibuso išorę ir vidų, dėti bagažą ir leisti ant sėdynių stovėti vaikams; rūkyti, valgyti, gerti, šiukšlinti, triukšmauti ar kitokiais veiksmais pažeisti viešąją tvarką ir trukdyti kitiems keleiviams“. 

Nors kontrolieriai su riksmu ištrauks baudą iš moksleivio, pamiršusio namie moksleivio pažymėjimą, tačiau ratu apeis girtus, miegančius ar agresyvius piliečius bei benamius, kurie nekliudomi važinėja viešuoju transportu, skleisdami siaubingiausius kvapus. Tai ypač pasakytina apie sostinės 11 ir 13 autobusų maršrutus, kuriais, uždarius benamių nakvynės vietas, jie skuba į savo darbą – centrą, stotį. Po aštuntos valandos šie „toksiški“ maršrutai būna beveik užpildyti benamių „zuikių“.

Pavojinga sveikatai? 

Nors šiuo metu medikai pataria vengti masinio žmonių susibūrimo vietų, viešasis transportas yra vieta, kurios išvengti norintiesiems patekti į darbą niekaip nepavyks. Norėdama kiek pagyvinti savo daugybės metų važinėjimo viešuoju transportu įspūdžius, pastebėjau įdomią ir aktualią detalę – viešajame transporte nesutikau nė vieno kosinčio ir čiaudinčio žmogaus. Tikriausiai skleidžiama panika atliko savo darbą – daugelis skleidžiančiųjų virusus pasiliko namie. Žinoma, gal tai tik sutapimas, bet detalė – iškalbinga.

Šiaip jau rudenį ir pavasarį tokių žmonių viešajame transporte nestinga – kartais net tekdavo spėlioti, ar tik kolega keleivis neserga džiova. Šiaip ar taip, viešojo transporto kritikus ir skeptikus galiu patikinti, kad viešajame transporte iki šiol nesu užsikrėtusi nei džiova, nei niežais, nei utėlėmis, nesu parpuolusi po autobuso ar troleibuso ratais, suspausta tarp durų ar dėl staigaus stabdymo parkritusi ant grindų ir susilaužiusi kojos ar išsimušusi dantų. Galbūt dėl to, kad (ačiū viešajam transportui) iki šiol tebesu žvali ir neblogos fizinės formos – pavyzdžiui, galiu įsiraityti per 10 cm tarpą prieš pat nosį užsidarant durims. Troleibuso vairuotojas dėl mano rypavimų tik užbaubė – neva šios durys negali sužeisti, jų tokia konstrukcija.

Rėksnių ir chamų citadelė 

Apskritai viešąjį transportą galima vadinti rėksnių ir chamų citadele (kiti vairuotojai taip pat daug ką gali pasakyti apie viešojo transporto vairuotojų vairavimo kultūrą, bet dažniausiai epitetus sugeria jų automobilių salonas). 

Šūkauja kontrolieriai ir „zuikiai“, staugia girtuokliai, rėkia vairuotojai („Neturiu bilietų“ ir keiksmažodis užsienio kalba). Neretai vairuotojai, iškišę galvą pro langą, sustaugia: „Kur lendi, ožy“ (ir pasigirsta trijų aukštų užsienietiškas keiksmažodis). Įdomu, kad viešojo transporto keleiviai yra romūs kaip avelės – niekam nė motais, taip ir turi būti, nes viešasis transportas yra ypatinga vieta.

Fiziniai ir moraliniai išbandymai 

Tačiau daugeliui žmonių, išaugusių tais laikais, kai besilaukiančioms moterims ir senelėms, bent jau pačioms seniausioms, nori ar nenori, tekdavo užleisti vietą, sunku iškęsti amoralumo dvasią, kuri šiais laikais nereta visuomeniniame transporte. Panašu, kad tokiomis vertybėmis išaugintam keleiviui gali tekti užleisti vietą seneliams tol, kol jis pats pateks į šią kategoriją – norinčiųjų tai padaryti gretos kažkodėl negausėja. 

Tad kurį laiką pasistengus apsimesti, kad nematai močiutės, kuri atrodo taip, lyg tuoj ketintų apleisti šį negailestingą pasaulį, tenka brukti knygą į rankinę ir stotis. Anksčiau kartais tekdavo pabandyti padiskutuoti, kas čia neįgalusis ir kam derėtų užleisti vietą. Tačiau toliau viskas klostydavosi ne pagal nugludintą scenarijų: vaikinai nenurausdavo ir nesikeldavo, o įkandin nepasigirsdavo senučių choro, apraudančio šiuolaikinį jaunimą.

Pasitaiko ir moralės sergėtojų 

Tarp autobusų ir troleibusų vairuotojų pasitaiko ir moralės sergėtojų. Vieną kartą teko matyti, kaip įpykęs vairuotojas išpuolė iš kabinos ir tarė: „Kol šita boba (besilaukianti moteris!!! – aut. past.) neatsisės, autobusas nepajudės iš vietos!“ Subadyta keleivių neapykantos žvilgsniais, moteris kaip nesava atsisėdo. 

Tačiau dažniausiai vairuotojai nekreipia jokio dėmesio, kas vyksta jų vairuojamoje transporto priemonėje – ar tai būtų muštynės, ar peštynės, ar akivaizdus akibrokštas. Kartą teko matyti, kaip 7 maršruto troleibuse važiavo (tiksliau – miegojo) suviduriavęs pilietis šviesiomis kelnėmis, atsukęs „nelaimės“ vietą tiesiai į keleivius ir skleisdamas žiaurius kvapus. Mūsų kantrieji piliečiai aplink jį tepadarė gal pusantro metro skersmens ratuką ir toliau sau laimingai važiavo ten, kur jiems reikia.

Potencialūs šumacheriai 

Praėjusią savaitę 2 maršruto autobuso keleiviai galėjo pasimėgauti ekstremaliu vairavimu – vairuotoja, lėkdama maksimaliu greičiu, visą kelią kalbėjo mobiliuoju telefonu, stotelėse iš visų jėgų kirsdama per stabdžius. Toliau važiuojantys ir susipažinę su jos vairavimo stiliumi keleiviai stengdavosi kuo eikliau išlipti iš autobuso, tačiau įlipantieji net nespėdavo įsikibti į turėklus – griūdavo kaip pupų pėdai. Laimė, tarp jų nebuvo vyresnio amžiaus žmonių. 

Akivaizdu, kad daugelis viešojo transporto priemones vairuojančių žmonių važinėja ir nuosavais automobiliais, nes kaip ir kai kurie vairuotojai mėgėjai turi įprotį lėkti kaip patrakę, nors prieš nosį matyti raudonas šviesoforo signalas ar stotelė, o paskiau kirsti per stabdžius. 

Be to, nemažai vairuotojų kažkur baisiai skuba, tad reikia labai susikaupti, kad spėtum įlipti į visuomeninį transportą ir labai jau nepadoriai nesistumdytum. Daliai keleivių mandagumo taisyklės ne itin rūpi – visi stumdosi, lyg autobusas būtų paskutinis garlaivis į Stambulą. 

Akivaizdu, kad mūsų viešasis transportas – tik tvirtiems – fiziškai ir morališkai – žmonėms. Nei troleibusai, nei autobusai neprivažiuoja arti prie šaligatvio, tad nei invalido vežimėlis, nei keleiviai dažnai negali patekti į transporto priemonę tiesiai nuo šaligatvio. Sunku net įsivaizduoti, kas lauktų neįgaliojo, kuris bandytų pasinaudoti neįgaliesiems skirta vieta su įtaisais vežimėliui pritvirtinti, jei skubantis vairuotojas pultų važiuoti vos tik užsidarius durims...

Geriau tegul vėluoja 

Atrodo, blogai, kai autobusai vėluoja. Tačiau taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio, nes daug blogiau, kai autobusai atvažiuoja per anksti, o kito reikia laukti 30–40 minučių. Taip dažnai nutinka su 31 maršruto autobusais, važiuojančiais nuo Stoties į Naująją Vilnią. 

Ypač tai juntama, kai vienas maršrutas turėtų būti suderintas su kitu, sakykim, 53 autobusas, važiuojantis iš Stoties, ir 84, važiuojantis į Riešę, – vienas atvažiuoja šiek tiek per vėlai, kitas – šiek tiek per anksti. O kito laukti reikia apie valandą...

Nors teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad daugelio maršrutų autobusai nuo grafiko bent jau stipriai nenukrypsta.

Patrauklumo neužteks 

Savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ direktorius Gintas Bliuvas mums sakė, kad dėl viešojo transporto patrauklumo galima daug ką nuveikti, net ir be didelių investicijų, tačiau, pasak jo, Vilniaus viešąjį transportą šiuo metu kamuoja ir kitokios problemos: skolos, mažėjantys keleivių srautai, taigi, ir mažesnės pajamos, nepelningų maršrutų išlaikymas. 

Jo nuomone, viešąjį transportą į asmeninius automobilius žmonės iškeis tik tuomet, kai bus įsitikinę, kad į reikiamą vietą atvyks laiku, greitai ir pigiau, tad kol kas visomis šiomis kryptimis yra ką nuveikti. Viešojo transporto efektyvumą lemia ir visa miesto transporto sistema: spūstys, įrengtos autobusams skirtos juostos, vairavimo kultūra ir t. t. 

Ne tik mūsų chaotiška dvasinė sandara, bet ir autobusų stygius neleidžia įgyvendinti daugelyje šalių naudojamos keleivių įlaipinimo per priekines duris ir išlaipinimo per visas kitas duris sistemos. Nors tai iškart išspręstų kelias problemas: nebūtų važinėjančiųjų be bilietų, sumažėtų keliančių netvarką, nešvarių, girtų keleivių, reikėtų mažiau kontrolės. Tokia idėja jau buvo bandyta įgyvendinti maždaug prieš 10 metų, bet nepasiteisino – per dideli keleivių srautai, o ilgosiose transporto priemonėse tai išvis vargiai įmanoma. 

Sakykim, Vilniaus troleibusų parkas paskelbė, kad už prieš pat nosį užtrenktas duris, keleivių „tąsymą“, troleibusų lenktynes su lengvaisiais automobiliais vairuotojai bus baudžiami finansiškai.

Subjektyvios išvados 

Nors daugeliu atvejų Vilniaus viešuoju transportu galima sėkmingai nukakti iš taško A į tašką B, tai tikrai nėra labai patraukli vieta, ir suagituoti žmones persėsti į jį iš nuosavų automobilių – uždavinys ne iš lengvųjų. Juo labiau kad visuomeninis transportas šiuo metu tikrai nėra pigus.