Tarptautinis valiutos fondas (TVF), iki šiol ramiai stebėjęs užsienio bankų veiklą Baltijos šalyse, pagaliau viešai įspėjo Skandinavijos bankus dėl jų taikomos politikos ir jos pasekmių. Fondas teigia, kad jei bankai nevykdys savo įsipareigojimų, TVF nepadės išvengti gresiančios nacionalinių valiutų devalvacijos. Priežastys, privertusios tarptautinę organizaciją įsikišti į verslo subjektų veiklą, slypi už užsienio kapitalo bankų pažadų į Lietuvą žiūrėti kaip į namų rinką, bet tuo pačiu metu už kylančių tarpbankinių palūkanų, grėsmingų paskolų sąlygų, toliau besitraukiančių kredito portfelių, „melžiamų“ klientų.
Ekspertai pastebi, kad Skandinavijos bankai, valdantys 70 proc. rinkos, prisidengdami siekiais apsaugoti indėlininkų pinigus, taiko atvirkštinę šalies ekonomikos gelbėjimui taktiką. Po agresyvaus skolinimo atsiradusius nuostolius bankai skuba atsiimti iš klientų – medžiojamas likvidus turtas, griežtinamos ir perrašomos sutartys, nepatvirtintais duomenimis, 4 mlrd. Lt jau pervesta į motininius bankus. Latvijoje „Swedbank“ ir Norvegijos „DnB NOR ASA“ net pareiškė sustabdysiantys kreditavimo paslaugas, jei bus priimti skolininkus ginantys teisės aktai.
Grimzta į nuostolius
Spalį pasirodžiusios finansinės bankų ataskaitos apnuogino skausmingą tiesą. Per devynis mėnesius SEB banko grupė patyrė 942,8 mln. Lt nuostolio, o SEB bankas per tą patį laikotarpį – 626,4 mln. Lt neaudituoto grynojo nuostolio. Šį pranešimą palydėjo tarsi atpildas už tokius nuostolius nuriedėjusi Audriaus Žiugždos, banko prezidento ir valdybos pirmininko, galva.
„Swedbank“ grupė Lietuvoje per devynis šių metų mėnesius patyrė 592,3 mln. Lt nuostolių, banko pajamos sumažėjo 23 proc. Didžiausi nuostoliai patirti trečiąjį metų ketvirtį. Kaip pranešama, tai įvyko dėl komercinės paskirties nekilnojamojo turto ir transporto sektorių kritimo. Vienintelis iš kotiruojamų Lietuvoje bankų apie savo rezultatus paskelbė „Šiaulių bankas“. Per 2009 m. devynis mėnesius jis patyrė 9,642 mln. Lt nuostolių, banko grupė – 16,897 mln. Lt. Blogųjų paskolų skaičius ir toliau auga, nors ir ne taip greitai kaip, pavyzdžiui, prieš pusę metų. Analitikai prognozuoja, kad skolinimo apimtis šalyje ir toliau mažės. Nepažeisdami kapitalo pakankamumo normatyvo, bankai yra pajėgūs absorbuoti dar 2,2 mlrd. Lt kredito rizikos nuostolių ir prisiimti 29,5 mlrd. Lt papildomą turto riziką. Lietuvos banko duomenimis, šiemet išduota 23 proc. mažiau paskolų litais ir 35 proc. eurais.
Reinoldijus Šarkinas, Lietuvos banko valdybos pirmininkas pripažįsta, kad bankams laikai nėra geri. Jo teigimu, jie šiemet jau patyrė 3 mlrd. Lt nuostolių, bankrutuojančios įmonės šiuo metu bankams skolingos dar 1,5 mlrd. Lt. Finansiniai praradimai artimiausiu metu augs.
Pasak. R. Šarkino, bankai buvo tinkamai pasiruošę atremti šį smūgį, sukaupė pakankamai kapitalo ir šiuo metu siekia jį didinti, kad galėtų kompensuoti nuostolius. Spalio 1 d. bankų akcininkų nuosavybė sudarė 5,9 mlrd. Lt.
Skandinavijos monopolis
Bankininkai teigia, kad nepalankią situaciją transporto sektoriuje lėmė daugelis dalykų. Visų prima – Lietuvos reitingų pasikeitimas, draudimo kompanijų atsisakymas dengti riziką, išankstinio apmokėjimo praktika. Prie šio derinio prisidėjo ūgtelėjusios vidutinės tarpbankinės palūkanų normos. „VILIBOR pašokus iki 9 proc., bankų marža nukrito per pusę, o dar prisidėjo nekilnojamojo turto užstatų nuvertėjimas ir vis blogėjanti finansinė įmonių padėtis“, – aiškina Viktoras Budraitis, „Šiaulių banko“ Vilniaus regiono vadovas.
Atsiskaitymų ciklą smarkiai sutrikdė valstybės ir savivaldybių skolos verslui. Šiandien skaičiuojama, kad valstybės skola siekia 150 mln. Lt, o savivaldybių – 1,5 mlrd. Lt, iš kurių vien Vilniaus – apie 900 mln. Lt. Biudžete pinigų skoloms dengti nėra, todėl įmonėms tenka prašyti kreditų atidėjimų.
Dr. Edita Karpavičienė, „Ūkio banko“ stebėtojų tarybos pirmininkė, teigia, kad bankai norėtų gauti valstybės garantijas tuo atveju, kai priimant sprendimus, dėl tam tikrų verslo sričių kreditavimo paaiškėja, jog prisiimamos rizikos lygis yra per didelis. Anksčiau įmonės turėjo metinius kontraktus, tačiau šiandien sutartys trumpalaikės – mėnesiui, vienai prekių partijai. Imanti kreditą įmonė turi garantuoti, užstatyti sandėlius, prekes, biurus. „Bankai nėra suinteresuoti perimti ir valdyti kuo daugiau turto, bet kiekvienas iš jų turi savo rizikos valdymo politiką ir akcininkus. Švedijos premjeras pareiškė, kad didžiausią grėsmę Švedijos bankams kelia Baltijos šalys, sparti plėtra šiame regione bei ekonomikos nuosmukis, o tai daro įtaką ir jų bankų elgesiui“, – aiškina E. Karpavičienė.
Patikrinta praktika
Pavasarį įmonės prašė bankų atidėti paskolų mokėjimą, gyveno iš rezervų ir santaupų, tačiau dabar atidėjimų terminai, taip pat ir santaupos baigėsi, o bankai skuba atsiimti turtą ir nenori girdėti apie sąlygų lengvinimą. Jie taiko jau patikrintas darbo su įmonėmis schemas – verčia pasirašyti asmeninio laidavimo sutartis, didina palūkanas. Bankai nepraleidžia progos piktnaudžiauti savo padėtimi: net dėl nedidelių įmonių nusižengimų atsiima turtą, įgytą išmokamosios nuomos sąlygomis. Siekiant likvidaus turto, net ir perspektyvioms įmonėms keliamos bankroto bylos, įšaldomos sąskaitos.
UAB „Rokauta“ direktorius Rimantas Sakaitis teigia, kad net mažinant įsipareigojimus, bankai bandė išsireikalauti daugiau papildomo užstato. „Tai prasilenkia ir su teise, ir su elementaria logika. Lietuvos vežėjai Europoje yra gerbiami ir vertinami, iškilusios problemos laikinos, todėl bankai galėtų lanksčiau pažvelgti į susiklosčiusią situaciją“, – svarsto jis.
Germantas Putrius, įkūręs ekspedicijos ir transporto įmonę „Mattia Logistics“, yra vienas iš tų, kuriems teko nelaimė susidurti su akiplėšiška bankų politika. Įmonė pasirašė išperkamosios nuomos sutartį dėl naujo vilkiko MAN ir puspriekabės „Schmitz“. Sumažėjus vežimų skaičiui, G. Putrius kreipėsi į banką dėl mokėjimo sąlygų lengvinimo – jis prašė atidėti mokėjimus ir pratęsti mokėjimo laikotarpį. Iš pradžių banko darbuotojai teigė, kad prašymas bus patenkintas, tačiau konkretaus atsakymo nepateikė.
„Nesulaukę banko sprendimo, pajamas nukreipėme gyvybiškai svarbiems įmonės įsipareigojimams vykdyti“, – aiškina įmonės vadovas.
Jį nustebino po pusės metų sulauktas banko sprendimas – vadovui buvo pranešta, kad įmonė yra įsiskolinusi, todėl norima nutraukti išperkamosios nuomos sutartį, atsiimti įsigytą turtą – vilkiką ir puspriekabę. Bankas pateikė ir pasiūlymą – sumokėti pusę per tuos šešis mėnesius susidariusio įsiskolinimo (16 520 Lt) bei pasirašyti naują sutartį. „Nuostolis susidarė ne dėl mano kaltės, juk laukėme banko sprendimo, naujos sutarties sąlygos buvo daug prastesnės, o dar turėjau mokėti 500 Lt mokestį“, – piktinasi įmonės vadovas.
Atėmus pagrindinį darbo įrankį – vilkiką, įmonė negalės sumokėti nei palūkanų, nei nuomos. G. Putrius primena, kad bankai atleisti nuo pelno mokesčio, o valstybė skolinasi iš jų pilna sauja. „Toks valstybės įsipareigojimas leidžia bankams visiškai nebekreipti dėmesio į verslo klientus, be jokios rizikos žlugdyti šalies įmones. Bankui nėra reikalo derėtis su klientu: pardavusi savo ar artimai įmonei kliento turtą, nuostolius iš finansinės veiklos ji atgaus iš niekad nebankrutuosiančio kliento – valstybės“, – piktinasi G. Putrius.
Albertas Šekštelo, „Nordia Baublys ir partneriai“ advokatas, aiškina, kad šiuo metu problemų dažnai kyla dėl to, jog derybos su banku vyksta žodžiu: „Žodinis susitarimas pats savaime yra galiojantis. Lietuvos įstatymai numato galimybes sudaryti sandorius žodžiu, tačiau esant rašytinei paskolos formai, visi jos pakeitimai taip pat privalo būti forminami ir raštu, priešingu atveju bus apsunkintas tokio susitarimo įrodymas.“
Dairosi likvidaus turto
Tai, jog bankų apetitas likvidžiam turtui auga, rodo ne viena graudi verslo žlugdymo istorija, kurioje, kaip bebūtų keista, finansinės institucijos atlieka ne gelbėtojo, o budelio vaidmenį. Ryškus pavyzdys yra praeityje stambios, apie 130 vilkikų valdžiusios Panevėžio bendrovės „Transdadus“ bankrotas. Jos vadovai pasirašė išperkamosios nuomos sutartį su trimis bankais: SEB, „Swedbank“ bei „DnB Nord“ banku. Su SEB banku buvo pasirašyta sutartis dėl 60 vilkikų išperkamosios nuomos. Užklupus krizei, įmonė kreipėsi į bankus, kad šie atidėtų jos mokėjimus. Nors du bankai padėti įmonei sutiko – atidėjo mokėjimus pusei metų, SEB iškėlė kitokias sąlygas. Šis bankas sutiko, kad įmokos būtų atidėtos, tačiau paprašė padengti 20 proc. vilkikų vertės. Įmonė tokio pasiūlymo atsisakė, nes vilkikų kainos labai sumažėjo, o ir lėšų ji neturėjo. Nors tariamasi buvo ne kartą, bankas tapo nesukalbamas: nesutiko su perfinansavimu, akcijų pardavimu ir kitomis Panevėžio verslininkų siūlomomis išeitimis.
SEB reikalavo sumokėti susidariusią skolą ir žadėjo priimti sprendimą dėl sąlygų palengvinimo. Nors transporto įmonė įmokas mokėjo, praėjus pusei metų banko vadybininkai bendrovei pasiūlė pasirašyti laidavimo sutartį – reikalauta už išperkamus vilkikus laiduoti nauju kitos antrinės „Transdadus“ įmonės sandėliu. Šis sandėlis buvo pastatytas finansuojant SEB.
Verslininkai nesutiko, tačiau pasiūlė skolą sumokėti trimis mokėjimais spalio–lapkričio mėnesiais, kuomet būna daugiau krovinių ir apyvartinių lėšų. Nors banko atstovai iš pradžių pasirodė sukalbami, vėliau įmonės vadovams pranešė, kad nutraukia išperkamosios nuomos sutartį ir atsiima vilkikus. Kitas banko žingsnis buvo sutarties su įmone, turėjusia laiduoti sandėliu, nutraukimas. Jai pranešta, kad turimas įsiskolinimas turi būti padengtas per tam tikrą laikotarpį.
Šiuo metu UAB „Transdadus“ iškelta bankroto byla, o laiduoti turėjusi įmonė dėl sandėlių bylinėjasi teisme. Rezultatas nekvepia ekonomine logika: be darbo liko 300 darbuotojų, sužlugo viena iš didžiausių šalies transporto įmonių, o vilkikus bankui teko pusvelčiui išparduoti. Tačiau jį nesunkiai gali paaiškinti „Transdadus“ vadovai, išvydę, kaip žibėjo iš Švedijos specialiai šiai „operacijai“ atlikti atvykusio specialisto akys, kai pradėta kalbėti apie patrauklų nekilnojamojo turto objektą. Jo negavęs, banko atstovas nutarė jėga atsiimti sandėlius, net ir žlugdydamas perspektyvią įmonę.
Apie tai, kad „aukso kiaušinius“ dedančių vištelių – gyvybingų transporto įmonių – užmušinėjimo specialistai iš Švedijos važinėjasi po Lietuvą, „Transporto“ žurnalistus informavo ne vienas vežėjas. Bankų koridoriuose skamba nauji šūkiai – svarbiausia išvalyti blogąsias paskolas ir atsikratyti neperspektyvių skolininkų. Šių eilučių autorei savo ausimis teko girdėti, kaip vieno iš Švedijos banko Verslo klientų departamento vadovas garsiai postringauja apie tai, kad transporto verslas nėra perspektyvus ir tokiu netaps bent jau porą ar trejetą metų, tad vyksta įmonių „valymas“. Iš kitos Baltijos jūros pusės atvykusių „sanitarų“ nurodymų besąlygiškai klausantys vietiniai bankų vadovai tegali palydėti jų sprendimus dievobaimingais žvilgsniais. Postas jiems brangesnis už profesinius ar etinius šio proceso prieštaravimus.
Neįžvelgia logikos
UAB „Kalchas“ vadovas Bronius Malinauskas akcentuoja, kad nemokių įmonių vilkikus bankų lizingo bendrovės dažnai parduoda užsienyje. Problema ta, kad mėnesinė įmoka bankui už pernai pirktus vilkikus yra dvigubai mažesnė nei šiemet, tačiau bankai atsisako ją mažinti. Vėliau, įmonei bankrutavus, vilkikai atsiimami ir pasirašomos naujos išperkamosios nuomos sutartys su daug mažesnėmis įmokomis. Dėl tokios pozicijos nukenčia patys bankai, o transporto įmonės bankrutuoja.
Keista ir tai, kad paprastai, pasirašant išperkamosios nuomos sutartį vilkikams 5 metams, pirmuosius porą metų banko klientas moka vien palūkanas ir tik nedidele dalimi dengia automobilio vertę. Jei tenka automobilį atiduoti bankui – per tuos metus reali transporto vertė labai sumažėja, o banko sutartyje lieka bemaž nepakitusi. „Tuomet jau nesvarbu, ar įmonė pati pardavinėja vilkikus, ar tai daro bankas, parduoti už banko nustatytą vertę nėra galimybių. Pardavusi transportą įmonė lieka skolinga bankui nemažą sumą ir dar turi sumokėti nuo jos PVM valstybei“, – aiškina B. Malinauskas.
Sugriežtėjus bankų politikai, prispaustos įmonės ieško būdų, kaip palengvinti savo dalią, ir pradeda gudrauti. Jausdamos, kad gresia bankrotas, jos kuria kitą įmonę, nukreipia į ją pajamas. Kai skelbiamas bankrotas ir bankas nori atsiimti skolą, paaiškėja, kad įmonė neturi nei pinigų, nei turto.
B. Malinauskas teigia, kad pasitaiko atvejų, kai įmonės, gavusios kredito atidėjimą 3–6 mėnesiams, iš turimų išperkamąja nuoma paimtų banko vilkikų išspaudžia visas sultis. „Važiuojama be sustojimo, automobiliai neremontuojami, neprižiūrimi, nekeičiama alyva ir padangos. Kartais net pakeičiamos automobilio vidaus detalės“, – aiškina jis.
Talkina įstatymai
Mindaugas Krupavičius, Nacionalinės bankroto administratorių asociacijos valdybos pirmininkas, kalbėdamas apie išperkamosios nuomos bendrovių ir jų klientų bankrotus, sako, kad bankams piktnaudžiauti savo padėtimi pagrindą suteikia įstatymai. „Turtas įtraukiamas į įmonės balansą, tačiau vis dar išlieka banko nuosavybe. Jei įmonė nemoki, paskelbtas bankrotas, bankai atsiima ir turtą, ir jau sumokėtas įmokas, nors tam tikra turto dalis jau priklauso įmonei“, – aiškina jis.
M. Krupavičius primena, kad pagal Įmonių bankroto įstatymą visi kreditoriai-įmonės turi vienodas teises, o bankai šiuo atveju atsiduria išskirtinėje pozicijoje – jie perima nuosavybę, pažeisdami kitų kreditorių ir bankrutuojančios įmonės teises. Po bankroto kreditoriai sužino, kad beveik visas turtas dingo – jį pasiėmė bankas. Bendrovei išmokėjus 40 ar net 90 proc. pirkinio vertės, banko atsiimtas turtas parduodamas, remiantis neskaidriais, tik vienam bankui žinomais kriterijais, nes jis pats nustato turto kainą, pardavimo modelį. Bankroto administratoriai tam priešinasi, ieškodami teisinių priemonių, reikšdami ieškinius lizingo bendrovėms. „Jau keliamos ir baudžiamosios bylos bankroto administratoriams dėl trukdymo perduoti turtą ar turto neperdavimo bankams, nes įmonės turi atiduoti jau pusiau išpirktą turtą“, – sako M. Krupavičius.
Keis įstatymus
Nacionalinė bankroto administratorių asociacija planuoja inicijuoti buhalterinės apskaitos įstatymo pataisas, kuriose būtų numatyta, kad lizinguojamas turtas nebūtų įtraukiamas į įmonės balansą, o įtrauktas turtas būtų laikomas įmonės nuosavybe. Taip pat siekiama bankroto ir restruktūrizavimo įstatymo pataisų, kuriomis būtų nustatoma, kad visas įmonės turtas būtų parduodamas Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, o lizinguojamas turtas būtų prilyginamas hipotekiniam turtui. Tokiu atveju visas įmonės turtas būtų administruojamas bankroto administratoriaus ir parduodamas skaidriai, o bankų kaip kreditorių garantija galėtų būti pirmumo teisė į gautas lėšas už parduotą lizinguotą turtą.
M. Krupavičius pastebi, kad bankai dažnai nenoriai žiūri į įmonės restruktūrizavimo procedūras, nes siekia kuo greičiau atgauti savo lėšas. Nelanksčiai jie reaguoja ir į kredito mokėjimų atidėjimą. „Remiantis teisės aktais, kartu su kredito atidėjimu turėtų būti stabdomas ir palūkanų mokėjimas, tačiau neretai jis ne tik nestabdomas, bet palūkanos netgi išauga“, – aiškina bankroto administratorius.
Įmonių restruktūrizavimo įstatymą bankai tiesiog ignoruoja ir diktuoja savo sąlygas.
Teisinės subtilybės
Advokatas A. Šekštelo teigia, kad įstatymai daugeliu atvejų duoda laisvę šalims susitarti, kokiu būdu bus vykdomas konkretus sandoris. Tai suprasdamas bankas įrašo į sutartis įvairių saugiklių, įskaitant teisę vienašališkai keisti sutarties sąlygas, jeigu įvyksta konkrečios sutartyje išvardintos aplinkybės. Kilus bet kokiam įtarimui, kad bankas elgiasi nesąžiningai, pirmiausia būtina nuodugniai išstudijuoti sutarties sąlygas. Įtarimams pasiteisinus, pravartu pradėti derybas dėl konkrečių sąlygų pakeitimo, jei jos tampa nepriimtinos. Bankas yra suinteresuotas investuotų lėšų ir pelno grąža, todėl dažniausiai derėtis sutinka. Kraštutiniu atveju, jei derybomis nepavyksta išspręsti konflikto, galima kreiptis į teismą ir reikalauti teismo keliu pakeisti konkrečią nepalankią sutarties sąlygą.
Pastebima tendencija, jog bankai atsisako kaip sutarties įvykdymo užtikrinimą priimti turtines teises, pavyzdžiui, teisės į nuomą, prekių atsargų įkeitimą: tokius įkeitimo objektus sunku parduoti.
Šiuo metu daugėja taip vadinamų asmeninių laidavimų, gali būti prašoma papildomos garantijos, papildomo turto įkeitimo, netgi vekselio.
Laidavimu užtikrinama pagrindinė sutartis, pavyzdžiui, paskolos, ir jeigu paskola ar jos dalis laiku negrąžinama, bankas įgyja teisę reikalauti visos sumos tiek iš įmonės, tiek ir iš tokio laiduotojo asmeniškai. Neįvykdžius pagrindinės sutarties, bankas išieškos skolą iš viso laiduotojo asmeninio turto. „Ypač nerekomenduočiau pasirašyti asmeninio laidavimo sutarties ne įmonių direktoriams, valdybos nariams, kurie nėra tokios įmonės akcininkai. Jie gali būti atleisti iš pareigų, tačiau asmeninis laidavimas liks nepakitęs, kas galiausiai lems, kad asmuo turės padengti įmonės skolas“, – aiškina teisininkas.
Žinoma, padengęs skolas, toks asmuo turi teisę reikalauti iš įmonės atlyginti jo patirtą žalą, tačiau kol tokia teisė atsiras, įmonė jau gali būti bankrutavusi. „Įdomi tendencija, kurią pastebiu asmeninio laidavimo sutartyse, yra ta, kad dabar bankai įtvirtina sąlygą, jog net ir bankrutavus skolininkui, laiduotojas lieka atsakingas už skolos dalį, kurios skolininkas nepadengė“, – akcentuoja A. Šekštelo.
Kita sąlyga, į kurią reikia atkreipti dėmesį, yra skolos išieškojimo greitumas. Ypač atsargiems vertėtų būti su vekseliu. Tai – vertybinis popierius, kuriuo paprastai asmuo įsipareigoja besąlygiškai sumokėti bankui atitinkamą skolą. Atsiradus pagrindui mokėti, bankui pakanka kreiptis į notarą, gauti vykdomąjį išrašą ir iš karto kreiptis į antstolį dėl skolos išieškojimo. Nuginčyti vekselį yra labai sunku dėl dviejų pagrindinių priežasčių: pirma – tai besąlyginis įsipareigojimas sumokėti nurodytą sumą, antra – tai savarankiškas instrumentas, kurio galiojimas nepriklauso nuo kreditavimo sutarties.
