Atvers akis
Argi ne karčiai anekdotinė situacija, kad Nemunas, nuo senų senovės buvęs gyva vandens kelių arterija, dabar yra net ne posūnio, ne podukros, o valkataujančio šuns vietoje, G. Labanausko knygos „Paryžiečių pavydui“ sutiktuvėse, praėjusį ketvirtadienį vykusiose Kauno apskrities bibliotekoje, retoriškai klausė žinomas humoristas Artūras Orlauskas. Jis neseniai viešėjo Vokietijoje, kur upės Reinas ir Mozelis – tarsi autostrada: jomis nuolat zuja keleiviniai ir krovininiai laivai.
„Vandens kelių transportas – pigiausias“, – vienai iš G. Labanausko knygos minčių pritaria A. Orlauskas. – Kodėl Lietuvoje negalėtų gyvuoti krovininių laivų trasa Kaunas-Klaipėda? Neseniai mūsų šalyje viešėję korėjiečiai suvokė, kad iš Lietuvos įvairiais vandens keliais galima pasiekti Juodąją jūrą bei Sankt Peterburgą, tik mes, lietuviai, nesuprantame. Atgaivinus vandens kelių transportą, Kaune padaugėtų darbo vietų, juk šiame mieste yra ir geležinkelio mazgas, ir krovininis uostas.“
A.Orlauskas įsitikinęs, kad G. Labanausko knyga „Paryžiečių pavydui“ daug kam atvers akis, ką šalies vandens kelių atžvilgiu turime ir ką esame praradę, ką būtina susigrąžinti.
Vidinis šauksmas
G. Labanauskas savo naujosios knygos sutiktuvėse aiškindamas jos pavadinimą sakė, jog pusė pasaulio Lietuvai galėtų pavydėti, ką ji turi, būtent nuostabaus vandens kraštovaizdžio. Prieš tokį tikrai nublanksta paryžiečių drumzlina Sena, kuria jie puikuojasi. „Bet mano knyga – apie pastangas nesužlugdyti, ką turime“, – kalbėjo knygos autorius. Kas jį paskatino rašyti knygą?
„Atgaivinti upių laivybą man rūpi ne tik todėl, kad esu šį darbą atliekančios institucijos vadovas. Gimęs Šilutėje, vaikystę ir ankstyvąją jaunystę praleidęs prie Nemuno ir Kuršių marių, iki šiol jaučiu kažką panašaus į „upės šauksmą“. Tai tarsi vidinė paskata imtis veiklos, kad upėse plaukiotų laivai, nepakartojamai gražiomis pakrantėmis gėrėtųsi Lietuvos žmonės ir užsienio turistai.
„Vidinis šauksmas“ buvo vienas šios knygos atsiradimo šaltinių. Kitas šaltinis – darbo patirtis transporto sistemoje. Ne vienerius metus man, kaip VVKD direktoriui, teko polemizuoti su vidaus vandens kelių transporto skeptikais, kurie stengėsi sumenkinti šių kelių plėtros mūsų šalyje galimybes. Jų teigimu, mūsų šalyje gabenti krovinius vidaus vandens keliais yra nerentabilu, nes dalį laiko, beveik 4 žiemos mėnesius, kai navigacija vidaus vandens keliais nevyksta, krovinius vėl reikia grąžinti į geležinkelius ar sausumos kelius. Tačiau senosios išsivysčiusios Europos šalys, pradėjusios dusti nuo transporto kamščių sausumos keliuose, apskaičiavo, kad jos kasmet praranda apie 40 mlrd. eurų. Skandinavijos šalių klimatas yra atšiauresnis nei Lietuvos, tačiau Suomijoje navigacija vidaus vandens keliais vyksta ištisus metus. Ją palaiko valstybės dotuojami maži ledlaužiai, tačiau dėl to valstybė nuostolių nepatiria. Dotacijos sugrįžta verslininkų mokamų mokesčių pavidalu. Prancūzija, turėdama puikius magistralinius kelius, įgyvendina dviejų upių sujungimo projektą, į kurį investuojamos milijardinės valstybės ir verslininkų lėšos. Lygiagrečiai magistraliniu keliu eis ir vandenų kelias Paryžius-Lilis“, – skaitome knygoje „Paryžiečių pavydui“.
Praeity - laivų spiečius Kaune
G. Labanauskas, argumentuodamas savo mintis apie tai, jog ir Lietuvą būtina paversti patrauklia vandens kelių šalimi, knygą dalija į tris skyrius. Pirmajame apžvelgia Lietuvos upeivystės istoriją, antrajame kalba apie jos dabartį, trečiajame – apie ateitį. Visa tai grindžia plataus akiračio faktais, skaičiais, juos neretai nuspalvindamas romantika – ir nostalgiška, ir, iš pirmo žvilgsnio atrodytų, fantastine.
Knygos autorius nostalgiškai primena, jog Viduramžių ir Naujųjų laikų Lietuvos valstybei svarbiausi buvo vidaus vandenys, o Kaunas garsėjo kaip upių miestas, buvo vadinamas svarbiausiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės uostu, Lietuvos upių sostine. Senais laikais rudenį ir pavasarį dauguma kelių virsdavo nepravažiuojama klampyne, o upių keliais – Nevėžiu, Nerimi, Dubysa, Šešupe, Jūra, Mūša, Lėveniu ir daugybe mažesnių upių – rūpinosi aukščiausia to meto valdžia.
A.Orlausko pastebėjimu, tarybiniais laikais vandens transportas vertintas labiau nei dabar. Atsainų valdžios požiūrį į jį rodąs ir tas faktas, kad Kauno valdžia buvo nusprendusi šalia miesto uosto įrengti stambiagabaričių atliekų surinkimo punktą.
Dabarty - techninės vandentvarkos problemos
Knygos sutiktuvėse jos autorių sveikinę žmonės pabrėžė, jog G. Labanauskas, tapęs VVKD vadovu, daug nuveikė gaivindamas Lietuvos vidaus vandens kelių infrastruktūrą, ir sveikino jį, kaip darantį nuoširdžiai ir su meile viską, ko imasi – labdaros ir paramos, pagalbos likimo broliams Afganistano karo dalyviams, darbo Kauno miesto taryboje bei VVKD-oje, knygų sudarymo ar rašymo.
Antrajame knygos skyriuje „Atstatome, kas sugriauta ir apleista“ G. Labanauskas džiaugiasi, kad, gaivinant Nemuno trasą, stacionarios keleivių prieplaukos rekonstruotos Kaune, Rusnėje, Birštone, Alytuje, Druskininkuose, o Bitėnuose, Plokščiuose, Veliuonoje, Seredžiuje, Vilkijoje, Zapyškyje, Rumšiškėse įrengtos mobilios prieplaukos, kad vidaus vandens keliais jau plukdomi ir tradiciniai vidaus vandenų kroviniai: žvyras, mediena, metalo laužas, nestandartinių gabaritų konstrukcijos, ir tokie, kurie dažniausiai gabenami autotransportu ir geležinkeliu, tai plytos, statybinės plokštės.
„Tam, kad būtų galima plukdyti daugiau krovinių, reikia išspręsti nemažai techninių vandentvarkos problemų. Dėl gylių skirtumo Nemuno upės atkarpa Jurbarkas-Kaunas krovininės 1 tūkst. tonų talpos baržos gali gabenti tik iki 500 t krovinių. Todėl artimiausiu metu reikia suvienodinti Nemuno gylį iki 1,5 m, kad šios baržos vienu metu galėtų gabenti krovinius, sveriančius iki 725 tonų.
Šiuo metu pagrindiniai upinių krovinių vežėjai yra verslininkai iš Jurbarko ir VVKD“, – apie vieną iš spręstinų šalies vidaus vandens kelių problemų rašo G. Labanauskas, vildamasis, kad bus įgyvendinti kiti VVKD parengti projektai ES finansinei paramai gauti bei ilgalaikė Lietuvos vidaus vandens kelių gaivinimo strategija.
Ateity - namai ant vandens
Aptardamas Lietuvos vandens kelių infrastruktūros gaivinimo gaires, knygos autorius mini statytiną laivybos šliuzą ant Kauno hidroelektrinės – jis „atvertų kur kas didesnes keleivinės laivybos galimybes, nes tuomet būtų įmanomi maršrutai nuo pat Druskininkų iki Klaipėdos, o perspektyvoje Nemunu iki Baltarusijos ir Augustavo kanalu – iki Lenkijos ir dar toliau...“
G. Labanauskas ryžtingai, kartu dygiai svarsto: „Aišku, šliuzo statyba Kauno HE yra milžiniškas ir daug kainuojantis projektas. Tačiau, manau, jog tai – ne utopija (...), o tikroviška perspektyva. Apskritai mes Lietuvoje nesuvokiame investicijų į ateitį svarbos. Drebame dėl dabarties, skaičiuodami kiekvieną centą. Tačiau norime, kad mūsų vaikai, anūkai gyventų turtingesnį, įdomesnį gyvenimą. Jeigu taip, būkime daugiau negu realistai – reikalaukime neįmanomo! Nes tai, kas neįmanoma šiandien, rytoj taps realia galimybe. Ir graušime nagus, kad nespėjome ja laiku pasinaudoti“.
Knygos „Paryžiečių pavydui“ pabaigoje kalbama, jog, siekiant grįžti į gamtos glėbį, sektina olandais, kurie būstus rengiasi ant vandens, taip pat „piešiami“ Lietuvos upeivių portretai, brūkštelėjama apie lankytinas pasakiškas Nemuno pakrančių vietoves – Raudondvarį, Kulautuvą, Vilkiją, Seredžių, Veliuoną, Raudonę, Smalininkus, Pagėgius, Šilutę, Rusnę, Miniją, Ventės ragą, Kintus. Kaip ir visoje knygoje, tai daroma glaustai, sklandžiai, vaizdžiai, žvelgiant į praeitį ir dabartį.
