Išklausę trumpą instruktažą (veikiau automobilių pristatymą), mokymų dalyviai pakaitomis sėdo prie dar neįprasto automobilio vairo ir suko po 12 km ilgio ratą. Instruktorius žymėjosi kiekvieno rezultatą: kelionėje sugaištą laiką, degalų išeigą. Sunkiausiai sekėsi labiausiai patyrusiam vairuotojui: trasoje užtrukęs 12 minučių, jis išeikvojo 4,8 litro dyzelino. Toliau rezultatai buvo vis geresni – iki 10 minučių ir 4 litrų.
Mintyse apskaičiavę degalų išeigą, vairuotojai padarė išvadą: daugoka. Juk tai atitinkamai 33 – 40 l/100 km, juolab turint omeny, jog važiuota lygiu asfaltu, stabtelint tik prie poros sankryžų. Kita išvada – daugiausiai degalų išeikvota prie vairo sėdus pirmajam (labiausiai patyrusiam) vairuotojui. Matyt, dėl to, kad variklis dar nebuvo įšilęs, be to, kiti galėjo gerinti rezultatą stebėdami garsiai aptariami pirmojo vairuotojo veiksmus ir svarstydami, kada degalų sąnaudos esti didžiausios.
Po nė valandos netrukusių važiavimo pratybų visi vėl susirinko į auditoriją klaidų aptarti ir patarimų pasiklausyti.
Aivaro pamokos
Specialai į šiuos mokymus iš Talino atvykęs sertifikuotas instruktorius Aivar Kuivkaev (šis naujus „Mercedes“ modelius bandantis instruktorius sutiko pavaduoti susirgusį sertifikatą turintį vienintelį instruktorių lietuvį) pagrįstai nė neabejojo, kad Lietuvos vairuotojų klaidos buvusios analogiškos toms, prieš porą savaičių Taline darė kolegos iš Estijos.
Dauguma tų „gudrybių“ žinomos daugumai vairuotojų, ypač iš to duoną valgančių, tačiau vargu, ar visada jos prisimenamos, todėl, instruktoriaus Aivaro padedami, šį bei tą priminsime.
Svarbiausia, anot Aivaro, yra vairuotojo būsena: ar nestresuoja, ar nepervargęs – nuo to priklauso vairuotojo reakcijos į aplinkos pokyčius greitis, o kuo anksčiau pastebėsi kliūtį, tuo tolygiau galės riedėti automobilis.
„Žinoma, daugiausiai degalų sutaupysim, jeigu gersim kavą ir niekur nevažiuosim. Bet taip nieko ir neuždirbsim“, - estišką pokštą mestelėjo instruktorius.
Be abejo, labai svarbu pasirinkti tinkamą greitį, ypač važiuojant didele mašina – juk per sekundę vilkikas nurieda 14 – 15 metrų.
Labai svarbu nesižvalgyti į priešingą pusę, nes toks žvilgsnis kaip magnetas į tą pusę ir traukia. Tai ypač pavojinga važiuojant 100 – 110 km/h greičiu, kai akys aktyviai stebi informaciją, aprėpiančią 3 – 5 laipsnių kampą. Todėl ypač svarbu atsirinkti svarbiausią, aktualiausią į šį lauką patenkančią informaciją: degančią už kelių šimtų metrų pastatyto šviesoforo šviesą, besirengiantį per perėją žengti pėsčiąjį, įjungtus avarinius priekyje sustojusio automobilio žibintus, staigų posūkį ir pan.
„Neduokdie, jei savaitę moters nemačiusio vairuotojo žvilgsnis užklius už į matymo lauką patekusios žavios blondinės trumpu sijonėliu – tai gali sukelti tikrą eismo katastrofą“, - neištveria nepašmaikštavęs Aivaras.
Techninės gudrybės – dažniau naudoti variklio stabdį, važiuoti optimaliu 82 – 85 km/h greičiu, įjungus aukščiausią pavarą.
„Kuo rečiau perjunginėsime pavaras, kuo automobilis judės tolygiau, kuo rečiau naudosime kojinį stabdį, tuo mažiau sunaudosime degalų. Be kita ko, pasirodo, racionalu pavaras perjunginėti peršokant per 1,5 – 2 pakopas. Tai neabejotinai patvirtinta eksperimentais.
Tai bent!
Lietuvos vairuotojai – gabūs mokiniai: po pietų, išklausę patarimų, toje pačioje trasoje jie nesunaudojo nė po 4 litrus degalų – vadinasi, 100 kilometrų užtektų 25 – 30 litrų. Taigi, pamoka nebuvo perniek – sveikino vienas kitą. Ir vis dėlto vienas vairuotojas pasiguodė: savininkas išleidžia į reisą, nurodydamas, kad 10 kilometrų turi užtekti 24 litrų.
„Tikra nesąmonė. Čia kelias buvo, galima sakyti, idealus, o juk važiuojame ir kamščiuose, ir kalnuose, ir duobėtu, išdaužytu keliu. Negi turiu važiuoti už savus? Savininkas pats verčia „kombinuoti“, ieškoti arba nelegalių pigesnių degalų, arba trumpiausių, bet daug prastesnių, nesveikų mašinai kelių“, - pasiguodė mokymų dalyvis.
„Manau, savininkas pirmiausia pats turėtų bent kartą pravažiuoti nauju automobiliu, įvertinti jo galimybes ir tik tada nustatyti degalų normą, o ne vadovautis kompiuterio ar automobilio paso informacija“, - atitarė kitas.
Netgi turėdami omeny tai, kad pavaldiniui viršininkas visada neteisus, turėtume sutikti, jog „Kelio“ žurnalisto užfiksuotame pokalbyje esama ir tiesos grūdo.
Į Rusiją nevažiuotų
Kitas „Kelio“ pakalbintas mokymų dalyvavęs vairuotojas prisipažino nesąs labai sužavėtas jam patikėu „Mercedes-Benz“ vilkiku: „Mašina tvirta, variklis – patikimas, bet krato netgi važiuojant gerais Europos keliais. Neįsivaizduoju, kaip su tokia reikėtų belstis į Rusijoje – turbūt visus smegenis išpurtytų. Prieš tai važinėjau MAN – ideali mašina buvo“.
Paulius Kraučiūnas, „Mercedes-Benz“ automobiliais Lietuvoje prekiaujančios UAB „Silberauto“ krovininių automobilių pardavimų vadovas, „Keliui“ neprieštaravo, kad vairuotojas negalėjo ko nors išsigalvoti, tačiau, anot jo, būtų tikra nesąmonė gaminti vilkikus, pritaikytus važiuoti arba vienokiais, arba kitokiais keliais.
„Manau, vairuotojo nuoskaudą derėtų adresuoti ne automobilio gamintojui, o pirkėjui, sumąsčiusiam taupyti vairuotojo komforto sąskaita: užsakovas pats renkasi ir pakabos, amortizatorių tipą, ir kabinos įrangą (pavyzdžiui, sėstis „ant taburetės“ ar į fotelį), svarbu atstumas tarp ašių. Jei vairuotojas neseniai sėdėjo prie komfortiškesnio kitos markės automobilio vairo, jį suprasti nesunku“, - sako P.Kraučiūnas.
Tik saviems
Ponas Paulius „Keliui“ teigė, jog panašūs mokymai organizuojami nuolat, bet, suprantama, „tik saviems“ – Vokietijos kompanijos „Mercedes-Benz“ krovininių automobilių pirkėjų vairuotojams. Specialia įranga aprūpinti septynviečiai vilkikai, paruošti šioje vienoje garsiausių Vokietijos kompanijų, žygį po Rytų Europą pradėjo Čeijoje 2003 metais.
Siekdama mokyti taupyti degalus (skatinama pastaraisiais metais itin aktualaus ekologinio motyvo), „Mercedes-Benz“ parengia po du naujus vilkikus, kurie keliauja iš vienos šalies į kitą.
Galima „Kelio“ žurnalistą laikyti reklamos auka, tačiau tai, kad, neakivaizdžiai padalyvavęs mokymuose, šių eilučių autorius kasdien vis akyliau stebi kelią, sėdėdamas prie automobilio vairo, atidžiau stebi kliūtis, o ne blondines, junginėja pavaras ne tada, kada papuola, o kai to iš tiesų reikia, ir stabdo dažniau ne kojiniu, o variklio stabdžiu.
Visa tai galima kuo puikiausiai išbandyti ir lavinti važiuojant lengvuoju automobiliu, o vieną krizėmis šiurpinamą mėnesį pastebėti, jog degalams šį kartą skirta ne 500 Lt, o 400 Lt, nors važiuota tiek pat...
Tebūnie tai „reklaminis straipsnis“, už kurį organizatoriai sumokėjo ne reklama, o patirtimi. Tačiau jei ji – ką gali žinoti – bus naudinga ir mūsų skaitytojams...
Kviečia vis rečiau
„Kelio“ žurnalistui pasisekė ir todėl, kad, panašu, tokių progų bent artimiausius porą trejetą metų pasitaikys vis rečiau. „Mercedes-Benz“ prekiaujanti „Silberauto“, nors lieka sunkvežimių pardavimų lyderė, tačiau krizė neaplenkė ir jos – pardavimų grėsmingai mažėja, o mokymai juk skirti naujų automobilių pirkėjams.
„Artėjant krizę pradėjome justi prieš septynis mėnesius, kai užsakymai iš esmės sustojo. Šiemet per 9 mėnesius, palyginti su atitinkamu praėjusių metų laikotarpiu, „Mercedes-Benz“ krovininių automobilių pardavėme 30 proc. mažiau. Manau, kitąmet pardavimai bus dar 30 – 40 proc. mažesni, palyginti su šiemetiniais. Tokia realybė“, - konstatuoja „Silberauto“ krovininių automobilių pardavimų vadovas.
Besiklostančios sudėtingos verslo padėties jau neslepia nei komercinio transporto padavėjai, nei lizingo bendrovės, kurios jau iš esmės jau nebeteikia komercinių automobilių pirkimo išsimokėtinai paslaugų. Galima svarstyti, ginčytis, teisingas ar ne toks kreditorių apsidraudėliškumas, tačiau, mūsų požiūriu, čia derėtų prisiminti instruktoriaus iš Estijos: daugiausiai degalų sutaupysi niekur nevažiuodamas, tačiau taip nieko ir neuždirbsi.
