2007-ųjų karštinė
Keletą pastarųjų metų retas vežėjų susiėjimas apsieidavo be dejonių dėl profesionalių vairuotojų deficito, sparčiai brangstančių degalų ir lėtai atnaujinamo vilkikų parko. Dviejų pirmųjų problemų sprendimų transporto įmonių savininkai taip ir nerado, o dėl trečiosios viskas apsivertė aukštyn kojom. Nuo 2006-ųjų naujus sunkvežimius beatodairiškai pirko tiek patyrusios ir solidžią patirtį tarptautinių gabenimų srityje turinčios įmonės, tiek šio verslo naujokės.
Daugiausia naujų vilkikų nupirkta praėjusiais metais. Apibendrinus visų Lietuvoje dirbančių naujų sunkvežimių pardavėjų rezultatus paaiškėjo, kad per 2007-uosius parduota 5245 vienetai, o rinka ūgtelėjo net 87 proc.
Statistika rodo, kad mūsų šalyje vilkikų buvo nupirkta daugiau nei Estijoje ir Latvijoje kartu sudėjus. Taip pat daugiau nei Graikijoje, Islandijoje, Slovėnijoje. Panašus pardavimas kaip Lietuvoje fiksuojamas Suomijoje, Vokietijoje ir Šveicarijoje.
„Deja, reikia pripažinti, kad dvejus metus vykęs drastiškas rinkos augimas padarė meškos paslaugą tiek vežėjams, tiek sunkvežimių pardavėjams. Bėda ta, kad krovinių srautai ir jų kiekis per tą laiką pakito labai nedaug, o po dar vienos ES plėtros bangos konkurencija gerokai išaugo. Akivaizdu, kad naujų vilkikų keliuose zuja daugiau, nei reikia, todėl ne visi sugeba užsidirbti net išperkamosios nuomos įmokoms“, – pasakojo sunkvežimiais prekiaujančios bendrovės „Volvo Lietuva“ pardavimo vadovas Juozas Drabata.
„Kioskų sindromas“
Pašnekovas teigė, kad po tokio rinkos sprogimo neišvengiamai turėtų prasidėti štilis.
„Natūralu, kad versle vienas mėnuo ar vieni metai būna sėkmingesni, pasiekiama geresnė apyvarta ir gaunamas didesnis pelnas, o kitais metais tenka susiveržti diržus. Tačiau mano manymu, problema yra kai kurių verslininkų požiūris į šiuos dalykus.
Rinkos augimo metais vežėjų sėkmę stebintys kitose srityse dirbančių įmonių strategai nusprendžia, kad jei viskas kaip iš pypkės einasi kaimynui, vadinasi, taip pats eisis ir man. Tai vadinu „kioskų sindromu“, kai žmonės griebiasi nežinomos veiklos neturėdami jokios patirties ir neįvertinę rizikos“, – dėstė J.Drabata.
Pasak bendrovės „Volvo Lietuva“ pardavimo vadovo, kai kurie nauji vežėjai jau po keleto mėnesių pradėjo dejuoti negaunantys 30–40 proc. pelno, kokiu džiaugėsi rinkos senbuviai.
Beje, skirtingai nei lengvųjų automobilių rinkoje, naudotų sunk-vežimių pardavimo apimtys gerokai mažesnės nei naujų. Tai lemia griežti ES aplinkosaugos reikalavimai ir lig šiol buvusios palankios naujų vilkikų įsigijimo sąlygos. Dėl šių priežasčių bendras sunkiojo transporto skaičius pernai išaugo maždaug trečdaliu, o parkai atjaunėjo beveik metais.
Globalizacijos rykštė
Panašiai situaciją rinkoje vertino ir bendrovės „Silberauto“, turinčios „Daimler AG“ ir „Mitsubishi Fuso Truck&Bus Corporation“ įgaliojimus dirbti Lietuvoje, krovininių automobilių pardavimo vadovas Paulius Kraučiūnas.
„Jei 2008-aisiais Lietuvoje visi vadinamojo sunkvežimių didžiojo septyneto (jam priklauso „Mercedes“, „Volvo“, „Renault“, „Scania“, DAF, MAN ir „Iveco“) nariai drauge parduos 3500 vilkikų, galėsime kalbėti apie labai gerą rezultatą“, – samprotavo P.Kraučiūnas.
Jo teigimu, rinkos nuosmukį lemia keletas veiksnių. Svarbiausiu jų laikytinas pasaulinis ekonomikos nuosmukis.
„JAV vertybinių popierių ir bankų rinkos krizė visus gerokai išgąsdino, todėl net turintys laisvų pinigų neskuba jų investuoti, laukia, kas bus. Transportas su tuo tiesiogiai susijęs, nes tarptautiniai krovinių srautai pastebimai sumažėjo. Vežėjų optimizmo, dar praėjusių metų viduryje tryškusio per kraštus, neliko, todėl mes taip pat buvome priversti pakoreguoti savo planus. 2007-ųjų viduryje tikėjomės šiais metais parduoti apie 1700 vilkikų, o rudenį pakoregavome šį skaičių iki 1200 (tiek iš viso pernai Lietuvoje buvo parduota sunkvežimių „Mercedes“), dabar esame įsitikinę, kad ir ši prognozė pernelyg optimistiška. Bankai ir išperkamosios nuomos bendrovės taip sugriežtino finansavimo sąlygas, kad kai kurios vežėjų įmonės priverstos visiškai arba dalinai atšaukti užsakymus“, – dėstė P.Kraučiūnas.
„Silberauto“ pardavimo vadovas teigė, kad avansus sumokėję, o vėliau užsakymus atšaukę transportininkai pinigų nepraras, jei planus pirkti naujų automobilių įgyvendins per dvejus metus.
P.Kraučiūnas teigė, kad panašiai situacija klostosi ir vidaus pervežimų rinkoje. Keletą pastarųjų metų daug užsakymų pateikdavo statybų bendrovės, o dabar nauja technika domisi tik prekybininkai ir kelininkai, gaunantys finansavimą iš valstybės ir ES fondų.
Kolektyvinio mąstymo ypatumai
Kalbinti sunkvežimių pardavėjai atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vežėjams itin didelę įtaką daro kolegų ir konkurentų įmonių veiklos rezultatai.
„Jei prasta padėtimi pasiskundė viena transporto įmonė, tai pakartojo trečia ketvirta bendrovė, ir penkta taip pat pradės dejuoti, nors jos reikalai klostosi kuo puikiausiai. Teko girdėti kurioziškų atvejų, kai atsiskaitymus su išperkamosios nuomos bendrovėmis užsimojo stabdyti net tos įmonės, kurių pajamos nė truputėlio nesumažėjo. Atseit kodėl turėtume mokėti mes, jei kiti vežėjai nemoka. Skamba absurdiškai, bet pasidavę bandos jausmui vežėjai kartais elgiasi iš tiesų keistai“, – pasakojo P.Kraučiūnas.
