Reikalų tvarkyti – be dviračio
Turbūt nereikia net aiškinti, kodėl jos reikalingos šiuolaikiškam miestui. Vienišas, prie stulpo grandinėmis prirakintas dviratis, – toks apgailėtinas vaizdas bado praeivių akis. Negi nieko negalime pakeisti?
"Dviračiu į darbą pradėjo važinėti ir Seimo pirmininko sekretorė. Mano pavyzdys užkrečiamas", – džiaugėsi Česlovo Juršėno atstovė spaudai Juventa Mudėnienė. Šį pavasarį atkreipusi dėmesį, kad dviračių pedalus mina vis daugiau vilniečių, ji nutarė išbandyti šią susisiekimo priemonę. Taip iš namų Antakalnyje į darbą Seimo rūmuose moteris keliauja beveik kasdien.
"Galiu saugiai pasistatyti dviratį uždarame Seimo kiemelyje. Tačiau vakar į darbą važiavau ne juo. Kolegos klausė: kaip čia taip? Paaiškinau, kad turiu reikalų mieste, todėl dviratis trukdytų: privažiavusi prie reikiamos vietos neturiu kur jį palikti. Savo kailiu patyriau, kad miestas dviratininkams nėra iki galo pritaikytas. Dviračių stovėjimo aikštelės labai praverstų", – patirtimi dalijosi Seimo pirmininko atstovė spaudai.
Aikštelės tampa būtinybe
Prieš kelerius metus Amsterdame ir Kopenhagoje matytos daugiaaukštės dviračių stovėjimo aikštelės J.Mudėnienę šokiravo. Tačiau šiandien moteris neabejoja, kad tik laiko klausimas, kada jos atsiras ir Vilniuje.
"Prognozuoju, kad po dvejų metų miestiečių požiūris į dviratį kardinaliai pasikeis. Šį pavasarį akys atsivėrė man, kitą – dar kam nors. Dviračių stovėjimo aikštelės bus būtinybė. Jos išspręs daugybę bėdų ir paskatins vilniečius išlipti iš automobilių.
Vilnius nedidelis ir žmonės suvoks, kad jame judėti galima skirtingomis transporto priemonėmis: pavažiuoti dviračiu, jį palikus aikštelėje persėsti į troleibusą, paskui dar paėjėti pėsčiomis. Labai greitai artėjame prie pozityvių dalykų. Pribręsime ir dviračių stovėjimo aikštelėms – tai neišvengiama", – įsitikinusi J.Mudėnienė.
Pripažįsta darbo trūkumus
Savivaldybės administracijos direktorius Gintautas Paluckas akcentavo, kad sostinei reikia ne dviračių, bet dviračių transporto priemonių stovėjimo aikštelių. Esą nevalia užmiršti motorolerių, motociklų ir populiarėjančių riedžių.
"Toks poreikis jau seniai pribrendęs ir tolydžio didėja. Turime prisiimti atsakomybę ir kritiką, kad esame labai apsileidę šioje srityje: infrastruktūra visiškai neišplėtota – tai mūsų darbo trūkumas", – prisipažino G.Paluckas.
Jis sakė atkreipęs dėmesį, kad minti pedalus pamažu tampa vilniečių gyvenimo būdu, kartais – net mada. Todėl jau kitą pavasarį mieste turėtų atsirasti pirmosios stovėjimo aikštelės, skirtos dviratėms priemonėms. "Įrengsime ir pažiūrėsime, kiek tokios vietos iš tikrųjų reikalingos miestiečiams, ar taps populiarios, įvertinsime, kiek tai kainuos", – aiškino G.Paluckas.
Pirmiausia vertins, skaičiuos
Signalų apie dviračių stovėjimo aikštelių poreikį miesto valdžia sulaukė iš mokyklų ir universitetų. Miesto ūkio departamentui pavasario pradžioje buvo pavesta išanalizuoti dabartinę padėtį ir pateikti pasiūlymus, kokiose sostinės vietose aikštelės būtų paklausiausios.
"Jei jos bus įrengtos viešosiose erdvėse ar prie visuomeninės paskirties objektų, paslauga nieko nekainuos, o dviračių saugumą užtikrins savivaldybė: tam yra stebėjimo kameros, bendradarbiaujame su policija, turime viešosios tvarkos kontrolės poskyrį", – vardijo savivaldybės administracijos direktorius.
Finansuojant tokį projektą iš miesto biudžeto būtų nugnybta nemenka suma. Pasiteiravus, ar savivaldybė artimiausiu metu tam ras lėšų, G.Palucko optimizmas priblėso: "Žiūrėsime, skaičiuosime. Aišku, kad ne viskas iš karto. Dviračių stovėjimo aikštelių prie biurų turėtų pasirūpinti darbdaviai ir verslininkai – juk jie samdo saugos tarnybas."
Kalba, bet nedaro
Lietuvos dviratininkų bendrijos pirmininkas Frankas Wurftas atkreipė dėmesį, kad vietos dviračiams laikyti turėtų būti skirta ir prie automobilių stovėjimo aikštelių. Tačiau jam labiausiai nerimą kelią saugumas. "Dviratį galima pastatyti visur. Klausimas – ar grįžęs rasi", – pečiais gūžčiojo F.Wurftas.
Miesto valdžios ambicijas pagerinti dviratininkų dalią jis vertina skeptiškai. "Kalba kalba, bet nieko nepadaro. Trasos "Eurovelo 11" tiesimas sustabdytas, ES lėšos prarastos. O mušėsi į krūtinę ir tikino, kad viskas bus gerai", – neišpildytus pažadus prisiminė F.Wurftas.
Progą jau praleidome?
Buvęs Vilniaus meras, kadaise sužlugusios oranžinių dviračių projekto idėjos autorius Artūras Zuokas atvirai pripažino, kad sostinėje dar ir šiandien nėra aiškios dviračių populiarinimo strategijos.
"Procesas stringa, nes niekas negalvoja toliau nei ši diena arba, geriausiu atveju, rinkimai", – sakė A.Zuokas. Jis priminė, kad šią vasarą Paryžius pasiūlė dviračius visiems, kurie norės pasivažinėti. Projektas "Velib" (pranc. k. junginio, reiškiančio "nemokamas dviratis", trumpinys) parūpino daugiau nei 10 tūkst. dviračių, jie stovi 750 stočių.
Projekto tikslas – skatinti gyventojus palikti automobilius namie ir taip sumažinti oro taršą ir spūstis. "Velib" dviračiuose įtaisyta speciali apsauga nuo vagių – spyna ir pavojaus signalas, kuris įsijungia, jei dviratis negrąžinamas į stotį. Taip pat dviratininkai turi sumokėti užstatą, jį praranda, jei dviratis dingsta. "Velib" projektą finansuoja bendrovė "JCDecaux". Ji yra didžiausia lauko reklamos įmonė Europoje.
"Mes irgi turėjome analogišką projektą su šia bendrove, bet kažkam norėjosi jį numarinti. Jei būtume jį įgyvendinę, miestas turėtų saugias dviračių stovėjimo aikšteles", – kalbėjo A.Zuokas. Arvydas Avulis, bendrovės "Hanner" valdybos pirmininkas
Mano manymu, dviračių stovėjimo aikštelės Vilniuje – kiek ankstyvas projektas. Kol kas reikėtų užsiimti dviračių populiarinimu. O kai žmonės imtų važinėti masiškai, įrengti ir aikšteles. Nemanau, kad tai turėtų daryti verslininkai ar privatus kapitalas. Tai miesto reikalas, nes jis turi būti suinteresuotas mažinti taršą, spūstis, propaguoti sveiką gyvenseną. Jei valdžia galvoja apie privilegijas mažų automobilių savininkams, turėtų suprasti, kad dviračių infrastruktūra – irgi miesto pareiga. Manau, savivaldybė tokiam projektui gautų ES finansavimą.
Mes savo statomuose kompleksuose įrengiame vietas dviračiams statyti. Apie tai turėtų galvoti ir kitų įmonių vadovai, darbdaviai.
Kopenhagoje – dviračių jūra
Danijos sostinėje Kopenhagoje karaliauja dviratis. Šia transporto priemone naudojasi visi. Tai nepriklauso nuo išsilavinimo, socialinės padėties ir lyties. Dviratį mina studentai, mokytojai, net "Armani" kostiumus vilkintys verslininkai.
Tiesa, greičiausiai tam įtakos turi tobulai išplėtota dviračių infrastruktūra: nenutrūkstama grandine nutiesti dviračių takai ir galimybė palikti dviratę priemonę specialiose stovėjimo aikštelėse. Vaizdas, kai išvysti aikštelių dydį ir šimtus jose paliktų dviračių, net glumina.
"Stovėjimo aikštelės įrengtos prie stoties, miesto centre, prie kiekvienos parduotuvės, bendrabučio ar daugiabučio. Dviračius žmonės palieka tvarkingai išrikiuotus. Prie stulpų jų rišti negalima, nes policija nuveža kaip Vilniuje automobilius", – pasakojo metus Danijoje gyvenusi vilnietė Milda Celiešiūtė.
Didžiosios dviračių stovėjimo aikštelės kartais tampa savotiškomis dviračių kapinėmis: tas pats dviratis nejudinamas jose stovi mėnesių mėnesius. "Tačiau pamatę tokius dviračius pareigūnai užkabina įspėjimą. Jei savininkas per tris savaites neatsiliepia, dviratė priemonė patenka į policininkų rankas. Ji nuplaunama ir parduodama aukcione", – aiškino M.Celiešiūtė.
Saugantis vagysčių didžiosiose dviračių stovėjimo aikštelėse šios transporto priemonės dažniausiai paliekamos užblokuotais ratais. Vietiniai užsieniečius vis tiek įspėja, kad aikštelėse prie stoties verčiau dviračių nepalikti – nesaugu. Vis dėlto niekas negarantuoja, kad mieste dviračiui rasite laisvos vietos – aikštelės kartais būna perpildytos.
Todėl labai patogu naudotis ne nuosavais, bet miesto dviračiais, už 20 kronų (9 litus) pasiimtais iš terminalų. Sistema veikia analogiškai kaip prekybos centruose vežimėlių. Vienoje vietoje pasiėmęs dviratį, kitame jį palieki ir atgauni investuotas 20 kronų.
Amsterdamas: dviračių saugojimo ypatumai
Susidaro įspūdis, kad Amsterdame nėra nei kelio ženklų, nei apšvietimo stulpų. Jų paprasčiausiai nematyti, nes visi "aplipę" dviračiais. Olandijos provincijoje dviračių niekas nerakina, tačiau Amsterdamo gyventojai tokios prabangos sau leisti negali – mieste siaučia ilgapirščiai. Todėl dviratės transporto priemonės kruopščiai saugomos – prie stulpų dažniausiai tvirtinamos ne viena, o net keliomis masyviomis metalo grandinėmis.
Tiesa, tai ne visada atbaido vagis. Teko matyti ne vieną ir ne du prirakintus dviračius, kuriems trūko rato, sėdynės ar pedalo. Kita vertus, ant šių dviračių nusėdęs storas dulkių sluoksnis leido įtarti, jog savininkams jie jau senokai nebereikalingi. Retsykiais šias lūženas surenka švarą mieste prižiūrinčios tarnybos, tačiau neatrodo, jog jos išsiskirtų kruopštumu – beračių dviračių pilnos visos Amsterdamo gatvės.
„Vilniaus dienoje“ taip pat skaitykite:
Infliacija keičia poilsiautojų įpročius
Profesionaliai grojantys neprofesionalai
Disidentės kova – be pabaigos
