Apskrities administracijos surengtoje diskusijoje apie Klaipėdos trečiosios vandenvietės perspektyvą prieita prie išvados, kad rekreacijai ir vandens turizmui tinkamą Klaipėdos vandens kanalą reikia paskirti laivybai, nustatyti naudotojus ir ieškoti projektui investicijų.

Idėja ne nauja - dar prieš dešimtmetį ši vandens trasa įtraukta į vidaus vandenų tinklą ir pažymėta geografiniuose žinynuose. Bet dėl susikaupusio dumblo laivakelyje ir Klaipėdos vandenvietės sanitarinių zonų, kuriose draudžiama bet kokia veikla, laivyba kanale negalima.

Pokario metais geriamojo vandens telkiniu paverstam hidrotechniniam įrenginiui sugrąžinti laivybinio kelio statusą savivaldybių pastangų neužtenka. Manoma, kad poreikių prioritetus privalo sudėlioti Vyriausybė.

Iškėlus vandenvietę klaipėdiečiai įgytų naujų poilsiaviečių marių pakrantėje, o Nemuno deltos prieplaukos pateisintų joms panaudotas europines investicijas. Teritorijos paskirties keitimas būtų naudingas ir uostui, nes Vyriausybė yra apsisprendusi greta kanalo iki 2012 metų pastatyti viešąjį logistikos centrą ir KVJU direkcija artimiausiu metu numato skelbti pasiūlymų konkursą.

Kanalas niekieno

Šilutės rajono savivaldybė pirmoji pradėjo įrodinėti, kad kultūriniu požiūriu unikalus vandens kelias išplėstų kitus Europos Sąjungos skirtą paramą gavusius turistinius maršrutus ir atvertų visuomenei aukso gyslą. Plaukimas kanalu, patenkančiu į Europos vidaus kelių tinklą pagal Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos bendrą projektą "E-70", galėtų būti net mokamas, o atnaujintas kelias greta kanalo atlaisvintų Šilutės plentą, pagerintų susisiekimą priemiestinei Dituvos gyvenvietei, net 10 kilometrų sutrumpintų atstumą nuo Drevernos iki Klaipėdos.

Tiesa, kariškiai kol kas ne itin pageidauja žmonių judėjimo greta pratybų poligono, o aplinkosaugininkai - lankytojų botaniniame draustinyje, tačiau tai nėra didelė kliūtis, palyginti su geriamojo vandens reikalais.

Klaipėdos savivaldybės įmonės "Klaipėdos vanduo" vadovas Leonas Makūnas nestoja piestu prieš visuomenės pramogas, tačiau mano, kad iškelti vandenvietę privalėtų tas, kieno interesams dabartinė jos veikla trukdo. "Jei kanalą norima pritaikyti turizmui, tai finansavimo naujai vandenvietei turėtų siekti Šilutės ir Klaipėdos rajonų savivaldybės, jei trukdo uostui - atsakinga valstybė. Žinoma, kilus vandens kokybės klausimui iškelti vandenvietę būtų įpareigotas Klaipėdos miestas, bet dabar tokio poreikio nėra", - LŽ aiškino L.Makūnas.

Prieš trejetą metų įmonė pagerino vandens paruošimą, todėl gyventojams tiekiamas vanduo atitinka standartus. Be to, Klaipėdos kanalas miestui nepriskirtas, nors tokių ketinimų Vyriausybėje būta.

"Už paviršinio vandens naudojimą "Klaipėdos vanduo" kasmet valstybei sumoka po 600 tūkst. litų kaip už požeminį, todėl įmonės vaidmuo sprendžiant Vilhelmo kanalo reikalus turėtų tuo apsiriboti. Pagal paprotinę teisę mes tvarkome kanalą savo nuožiūra, bandėme net kasti dumblą. Bet sustabdėme darbus, nes sudrumsto vandens kokybė pablogėjo. Visoje pakrantėje reikėtų iškirsti medžius, kadangi kanalą teršia lapai, niekas neremontuoja polderių", - sakė L.Makūnas.

Jis diskusijos dalyviams priminė, kad 1992 metų kainomis Klaipėdos kanalas buvo įkainotas 39 mln. talonų, tačiau taip ir liko neperduotas iš melioracijos įmonės balanso miesto vandens įmonei. Vykstant žemės reformai, sklypai greta kanalo buvo išdalyti paveldėtojams, bet tvarkyti pakrančių žmonės neįpareigoti. Klaipėdos kanalas - turtas be šeimininko.

Uostas plėsis

Uosto vadovai, prieš trejetą metų svarstę miesto į pietus plėtros planus ir pietinio išvažiavimo iš uosto klausimą, buvo paprašę L.Makūno apskaičiuoti, kiek kainuotų tiekti miestui vandenį vamzdynais tiesiai iš Minijos. Tuometėmis kainomis toks projektas buvo vertinamas 50 mln. litų. Dabar, įmonės vadovo nuomone, kainuotų gerokai brangiau, tačiau ne tiek daug, kiek gręžti gręžinius.

Šiemet Susisiekimo ministerijoje svarstant vandens kelių padėtį pažymėta, kad būtina sutvarkyti sausumos kelią šalia Vilhelmo kanalo. Pasak Vandens transporto departamento direktoriaus Juozo Darulio, kanalo klausimas nėra Susisiekimo ministerijos prerogatyva, nes yra susijęs su turizmu. Susisiekimo ministerija rūpinasi vidaus vandens kelių, kuriais plukdomi keleiviai ir kroviniai, tvarkymu. O Klaipėdos kanalu laivai neplaukioja.

Pasiūlyta rodyti iniciatyvą Valstybiniam turizmo departamentui ir Klaipėdos ir Šilutės rajonų bei Neringos savivaldybėms.

Tačiau finansinę savivaldybių padėtį suprantantis Klaipėdos uosto infrastruktūros direktorius Algirdas Kamarauskas įsitikinęs, kad interesus įmanoma suderinti. "Čia vis tiek kada nors bus uostas",- žemėlapyje rodydamas pietinės marių pakrantės dalį už Smeltės pusiasalio sakė A.Kamarauskas, siūlydamas apskrities administracijai uosto direkcijos pagalbą. Į viešo logistikos centro projektinių pasiūlymų konkurso sąlygas esą galima įtraukti papildomą užduotį, kuri ir atsakytų, kaip panaudoti Klaipėdos kanalą ir kiek tai kainuotų.

Vilhelmo kanalas - tai 1865-1873 metais prancūzų karo belaisvių iškastas kanalas, aplenkiant Kuršių marias tiesiogiai sujungęs Klaipėdą ir Minijos upę. Kanalo ilgis 25,3 kilometro, plotis - 30 metrų.

Kanalo pradžia yra ties Lankupiais. Jis eina pro Dreverną, Klaipėdą pasiekia ties Malkų įlanka, kur yra konteinerių ir medienos terminalai. Kanalas pavadintas tuometinio Vokietijos kaizerio Vilhelmo I vardu.

Jis buvo skirtas sielininkams ir valtininkams išvengti kelionės per audringas Kuršių marias. Prie Lankupių pastatytas šliuzas kanalą saugojo nuo Minijos potvynių. Per kanalą buvę nutiesta 10 tiltų. Po Antrojo pasaulinio karo laivybai nenaudojamas, nuo marių atskirtas šliuzu. Palei jį buvusiu keliu naudojasi tik dviratininkai.