Jurbarke, Šakiuose, Kaune, Varėnoje, Prienuose, Birštone, Pagėgiuose, Druskininkuose pernai įrengta ir iškilmingai atidaryta 12 mobilių prieplaukų ir atnaujintos 6 stacionarios. Šiam tikslui iš ES paramos fondų ir valstybės biudžeto skirta 9,3 mln. litų. Tačiau tuo viskas ir baigėsi. „Įrengti stovyklavietes, privažiavimo kelius, sutvarkyti krantinių aplinką, užtikrinti saugią laivybą ir kitus darbus turi atlikti savivaldybės“, – aiškino Valstybinio turizmo departamento direktorė Nijolė Kliokienė.
Susisiekimo ministras Audrius Butkevičius, pamatęs, kad brangus ir skambiai reklamuotas projektas eina šuniui ant uodegos šiemet paragino savivaldybes ieškoti investuotojų ir išnuomoti jiems krantines. „Krante keliautojams turėtų būti užtikrinamas degalų, elektros, geriamo vandens tiekimas, taip pat teikiamos laivelių apsaugos, dviračių nuomos ir kitos paslaugos. Kaip rodo Vakarų Europos patirtis, tik taip įmanoma įrengti tinkamą infrastruktūrą ir efektyviai ją panaudoti“, – rašoma ministro Audriaus Butkevičiaus kreipimesi į savivaldybes. Tačiau verslininkai pastebi, kad problemų šaknys – ne tik savivaldybių valdininkų vangumas.
Laivų savininkai tikina, kad jiems didžiausia kliūtis plėtoti laivybą – pernelyg seklus Nemunas. „Norėčiau plukdyti žmones Nemunu, galbūt net iki Kauno, bet mano laivui ši upė per sekli“, – tvirtino verslininkas Viktoras Butavičius.
Jo nuomone, valstybė turi numatyti aiškią mažosios laivybos viziją. „Dabar Turizmo departamentas dirbo sau, o Susisiekimo ministerija – sau, – kalbėjo jis. – Reikia visiems kartu sudaryti bendrą strategiją. Būtų galima sujungti jūros ir upės pramoginę laivybą. Tam reikėtų nedidelių prieplaukų pajūryje, o Nemunas turėtų būti pagilintas iki 2 metrų, tada laivai galėtų plaukioti visur ir tai būtų labai patrauklu žmonėms, verslui“. Verslininkas minėjo, kad Klaipėdoje yra 60 laivų, kurių savininkai mielai plaukiotų ne tik jūra, bet ir upe.
Birštono turizmo informacijos centro direktorė Henrieta Miliauskienė taip pat apgailestavo, kad iš Kauno marių, kur laivyba pakankamai gyvybinga, prie kurortinio miestelio negali atplaukti jokia jachta ar kateris. „Čia labai seklu, niekas neprižiūri vagos, – apgailestavo ji. – Netgi vietinio viešbučio savininkai, teikiantys plaukiojimo paslaugas, negali kateriu priplaukti prie naujos Birštono prieplaukos“.
Jurbarko savivaldybės turizmo specialistė Jurga Jurevičienė pridūrė, kad šiame mieste, kur taip pat įrengta moderni prieplauka, prie upės trūksta gyvybės.
Gilinti vagą per brangu
Nemune nuo Klaipėdos iki Jurbarko užtikrintas gylis turi siekti 1,5 m, nuo Jurbarko iki Kauno – 1,2 m, Kuršių mariose – 1,5 m. Aukštupyje, nuo Druskininkų iki Kauno marių vaga visiškai neprižiūrima. Tam reikėtų mažesnių žemsiurbių, kurios kainuoja milijonus litų.
Pasak Vidaus vandens kelių direkcijos generalinio direktoriaus Gintauto Labanausko, Nemunui pagilinti nuo Kauno iki Jurbarko reikėtų apie 200 mln. Lt. „Todėl kol kas reikėtų pradėti nuo smulkesnių dalykų, o savivaldybės turėtų būti daug aktyvesnės, – mano jis. – Juk absurdas, kai Kauno valdžia buvo numačiusi vietą stambiųjų atliekų sąvartynui Nemuno krante. Tik po visuomenės spaudimo šis sumanymas atšauktas.“
Kol kas Susisiekimo ministerija nesvarsto planų gilinti vagą aukštupyje, nors anksčiau būta pažadų pirkti žemsiurbes arba ieškoti šiems darbams rangovų.
Kauno valdininkai abejingi
Kauno senamiestis, kurį aplanko daug turistų, driekiasi dviejų didžiausių upių santakos slėnyje. Užsieniečiai stebisi, kai atėję prie pakrantės pamato tik žvejus ir vaikščiojančias poreles. Tik laivas „Aitra“ nuplukdo iki Raudondvario ir atgal.
Kitame Europos mieste būtų tiršta nuo laivų. „Užtenka nuvykti į Lenkijos miestą Augustavą ir pamatysime visai kitokį upės peizažą, o juk Kaunas yra daug palankesnėje geografinėje padėtyje“, – stebėjosi G.Labanauskas.
Negailėjo karčių žodžių vietos valdžiai ir verslininkas Aleksandras Korolkovas. „Esu teikęs ne vieną pasiūlymą, kaip be didelių investicijų gaivinti pramoginę laivybą, – teigė jis. – Užtektų savivaldybės leidimo įrengti krantinę Nemuno pakrantėje netoli Vytauto bažnyčios arba Nemuno saloje, kur statomi sporto rūmai, bet mano pasiūlymai ir iniciatyva niekam neįdomi.“
Įmonė „Nemuno žiedas“ dviem rekonstruotais laivais „Raketa“ šią vasarą pradėjo plukdyti žmonių grupes iš Kauno į Nidą ir atgal. Bendra šios kelionės kaina 60 žmonių grupei yra maždaug 19 tūkst. Lt. „Tai nėra daug, nes iš viso nuplaukiama 480 km gražiomis Nemuno apylinkėmis“, – tvirtino įmonės vadovas Alfredas Eitutis.
Verslininkas Nemuno pakrantėse pasigenda degalinių. „Dabar tenka vežiotis dyzelino atsargas“, – apgailestavo jis.
A.Korolkovas taip pat plukdo keleivius į Nidą greitaeigiu kateriu. „Didžiausias šio maršruto plėtros stabdys – degalinių nebuvimas“, – antrino jis.
Kauno regiono turizmo informacijos centro direktorius Sigitas Sidaravičius sakė, kad sulaukia labai daug klausimų iš Vokietijos, ar nėra reguliarių reisų iš Kauno į Nidą.
Tikimasi, kad keliones į Nidą paskatins už 5 mln. Lt rekonstruota keleivių prieplauka Vilijampolėje.
Nevėžyje – ramybė
Nevėžio dugnas tik neseniai buvo iškuoptas nuo gausių žolynų. Kadaise čia plaukiojo laivai nuo Kauno iki Babtų. Stipri laivyba buvo Kėdainiuose.
„Upių laivyba mūsų mieste – dar fantastikos sritis, čia nėra numatyta jokių vietų švartuotis laivams“, – apgailestavo Panevėžio turizmo centro direktorė Daiva Tankūnaitė.
Ne geresnė padėtis ir sostinėje. Vilniaus valdžia ne pirmus metus šneka apie laivybą Neryje. Šiemet imtasi konkretesnių darbų: parengti 7 prieplaukų detalieji planai, numatytos lėšos upės dugnui.
Tolimoje ateityje numatyta, kad turistinė laivyba plėtosis ne tik Nemune, Neryje ties Vilniumi, bet ir Nevėžyje, Minijoje, Šyšoje. Tačiau kol kas daugiausia plaukiojimo pramogų upėje siūlo Nemuno žemupyje, netoli Kuršių marių įsikūrę verslininkai. Nežiūrint nepalankių sąlygų, šalyje sparčiai daugėja vandens transporto priemonių. Vidaus vandenų laivų registre jų įregistruota daugiau kaip 50 tūkst.
