Aistra „senienoms“
Teisę vadintis senoviniais automobiliais teoriškai turi visi automobiliai, nuo kurių gimimo dienos prabėgo daugiau nei trejetas dešimtmečių. Vis dėlto istorinių transporto priemonių mylėtojų restauravimo dirbtuvėse ir garažuose dažnai plušama ir prie gerokai senesnių automobilių, kuriuos specialistai vadina tikrų tikriausiais technikos istorijos paminklais.
Adekvačiai daugėja ir automobilių mėgėjų, besidominčių antikvariniais automobiliais. Pastaruoju metu ypač populiarėja TSRS pagaminti automobiliai. Sovietmečio mašinos, kaip ir vokiška autotechnika, išsiskiria savo techninėmis savybėmis. Žinoma, savo vertę turi ir Vakaruose pagaminti istoriniai automobiliai. Ypač brangiai kainuoja ir didelę paklausą turi tokios legendos kaip "Lincoln", "Cadillac" ar "Rolls Royce".
Vienas vakarietiškų unikalų, pasaulio antikvarinių automobilių ekspertų nuomone, yra "Rolls Royce Phantom II Murphy" kabrioletas, išsiskiriantis kai kuriais techniniais sprendimais. Tarkim, neišlipant iš automobilio galima atskirai reguliuoti priekinės ir galinės važiuoklės standumą. Radiatoriaus padėtis čia automatiškai keičiama priklausomai nuo 7,70 l darbo tūrio variklio temperatūros. Vairuotojui suteikta galimybė iš savo darbo vietos reguliuoti degiojo mišinio sudėtį, nes sistema čia dviguba.
Dvivietė mašina aprūpinta diskiniais stabdžiais, masiniu tiražu pradėtais gaminti ir į eiliniams mirtingiesiems skirtus automobilius montuoti tik po keleto dešimtmečių. Vis dėlto tai tik vienas iš daugelio pavyzdžių. Senovinius automobilius kiekvienas renkasi pagal skonį, na ir pagal kišenę. Be to, senovinius automobilius būtina ir restauruoti.
Restauravimas užtrunka dešimtmečius
Antikvarinių automobilių entuziastai akcentuoja, kad vienas antikvarinis automobilis naujam gyvenimui prikeliamas mažiausia po metų itin kruopštaus darbo. Vis dėlto antikvarinėmis transporto priemonėmis besidomintys pasaulio ekspertai tvirtina, kad kai kurių modelių detalių paieškoms, atkūrimui, gamybai ir montavimui sugaištami mėnesiai.
Ir tai su sąlyga, kad meistras visą energiją bei laiką skiria konkrečiam restauruojamam objektui, kad turi reikiamą įrangą. Priešingu atveju prie vieno automobilio plušama ir ilgiau.
Norint atkurti senovinį automobilį, reikia ne vieną tūkstantį kainuojančių įrenginių. Norinčiam tai atlikti savo garaže praverstų modernūs įrankiai: programuojamos gręžimo, tekinimo, frezavimo ir šlifavimo staklės, metalo tempimo, valcavimo ir pan. įranga bei stendai, kuriais galima pagaminti detalę iš metalo, medžio ar gumos. Daugelis procesų turėtų būti kompiuterizuoti, norint darbus atlikti preciziškai.
Be to, labai svarbu turėti ir metodinės bei techninės literatūros, priežiūros instrukcijų, brošiūrų, specialių žurnalų bei kitokios informacijos apie senovinius automobilius. Prieš pradedant restauruoti bet kurį antikvarinį modelį mašina būna itin kruopščiai apžiūrima, aprašoma, tada išmontuojama. Nuo detalių pašalinami seni dažai.
Kėbulo elementai, kuriuos korozija visai suniokojo, gaminami iš naujo, paskui dažomi naudojant šiuolaikines priemones bei technologijas.
Restauratoriai stengiasi nekartoti savo pirmtakų klaidų, todėl detales gamina preciziškai tiksliai ir pasiekia naują kokybės lygį. Beje, restauruoti ir šiek tiek patobulinti antikvariniai automobiliai be didelio vargo dažnai pereina technines apžiūras ir gauna leidimą be apribojimų važinėti pasaulio ir Lietuvos keliais.
Kaip uždirbti milijoną?
Antikvarinių automobilių restauravimą galima laikyti ir vykusia investicija. Tarkim, 1939-aisiais pagamintą limuziną "Horch 853" iki restauracijos, bet visiškai sukomplektuotą, galima įsigyti už maždaug 90 tūkst. eurų. Jo atkūrimas gerose dirbtuvėse dar kainuos apie 100 tūkst., bet galiausia jo kaina sieks apie 350 tūkst. eurų. Žinoma, yra automobilių, kurie restauruoti kainuoja ir milijoną.
Paprastai patys atkakliausi kolekcininkai restauruoti imasi automobilius, kurie turi elegantiškus ir labai gražius kėbulus, autentiškus variklius, yra įdomios konstrukcijos, dažniausia būna išleisti nedidelėmis serijomis. Tokie automobiliai elitiniais laikomi dar savo gamybos metais, todėl po keleto dešimtmečių jų kaina siekia šimtatūkstantines sumas.
Turtingų žmonių susidomėjimas antikvariniais automobiliais sukuria dar vieną verslo – padangų gaminimo – nišą. Antikvarinį „Cadillac“ arba septintojo dešimtmečio „Fiat“ „apauti“ padangomis, pagamintomis pagal šių dienų technologijas, yra neleistinas dalykas. Įsigyti iki 1980 metų pagamintų padangų nėra paprasta.
Per šimtametę automobilizmo istoriją susiklosčiusią ratų ir padangų bei diskų įvairovę akys jau vargiai aprėpia, tačiau turint anksčiau pagamintą automobilį ne viskas taip paprasta. „Oldtimer Reifen“ kompanija tapo viena pirmųjų padangomis besirūpinančių kompanijų, į kurias kreipiasi antikvarinių automobilių savininkai.
Labiausia senųjų modelių padangos nuo naujesnių skiriasi tuo, kad senosios yra unikalesnės. Naujų, bet pagal senuosius modelius ir technologijas pagamintų padangų kaina priklauso nuo automobilio markės, dydžio, pagaminimo metų ir padangų pasiūlos. Pavyzdžiui, prieš 1960-uosius pagaminto „Volkswagen“ „vabalo“ savininkai už juodas diagonalines padangas moka po maždaug 60 eurų.
„Vabalas“ – vienas populiariausių
Apskritai „VW Beetle“ („Vabalas“) – vienas populiariausių antikvarinių automobilių tiek pasaulyje, tiek ir Lietuvoje. Šis technikos kūrinys serijiniu būdu gamintas daugybę dešimtmečių, o savo gamybos kiekiais ilgą laiką nebuvo pavejamas. Automobilio istorija siekia ketvirto dešimtmečio Vokietiją. 1931 metais „Zündapp“ motociklų gamykla pasiūlė žymiam austrų kilmės automobilių konstruktoriui Ferdinandui Porsche sukurti pigų, mažo litražo keturvietį automobilį.
Netrukus Vokietija pradėjo plačią socialinę programą. 1934 metais konstruktorius F. Porsche įsipareigojo Reicho automobilių gamintojų sąjungai sukurti pirmąjį „liaudies automobilį“ – „Volkswagen“ prototipą. Jam buvo keliami konkretūs reikalavimai: automobilis skirtas šeimai, maksimalus greitis – 100 km/h, kuro sąnaudos – 7 litrai, kaina ne daugiau 1000 reichsmarkių (tiek Vokietijoje kainavo paprastas motociklas). Sutartu laiku sukuriami V1, V2, V3 modeliai, trys prototipai būsimam VW automobiliui.
Prasidėjus karui, jau pastatytoje gamykloje pradėti gaminti kariniai automobiliai. Anksčiau sukurta VW „vabalo“ konstrukcija sėkmingai pritaikyta karinių visureigių gamybai. 1948 metais VW gamyklai pradeda vadovauti Heinzas Nordhofas. Naujo ir talentingo vadovo dėka VW ėmė kilti į naujas aukštumas.
Vėliau „vabalai“ gaminti įvairiose gamyklos atstovybėse milijoniniais tiražais. Žymiausių pasaulio automobilių konkurse „vabalas“ išrinktas amžiaus automobiliu. VW vadovybė, norėdama modernizuoti „vabalo“ gamybą, 1998 metais pradėjo gaminti „New Beetle“.
Daugiau kaip per 6 gamybos dešimtmečius pasaulį išvydo 21,5 milijonų „vabalų“. Dėl savo populiarumo ir neįprastų kėbulo formų „vabalas“ tapo kultiniu automobiliu. Būtent šiam automobiliui simpatiją jaučia ir dauguma pasaulio kolekcionierių.
Buriasi į klubus
Senovinius automobilius kolekcionuojantys entuziastai buriasi į asociacijas, klubus. Šių klubų yra ir mūsų šalyje. Dažniausia tokių bendraminčių klubų tikslas – suburti, suvienyti senovinių transporto priemonių savininkus, mylėtojus ir kitus joms neabejingus žmones, rūpintis senovinės technikos restauravimu, tvarkymu ir išsaugojimu.
Populiarindamos istorines transporto priemones senovinių automobilių entuziastų organizacijos rengia įvairius renginius, leidžia specialius leidinius, palaiko ryšius su bendraminčiais užsienio šalyse, keičiasi informacija, patirtimi. Visa tai dažnai atliekama antikvarinę techniką puoselėjančių visuomeninių organizacijų narių lėšomis. Antikvarinių automobilių parodos sulaukia didžiulio žmonių susidomėjimo tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje.
Senovinių automobilių parodos visame pasaulyje vyksta nuolat.
