Ant taksi – visas zoologijos sodas
Jei trumpam užsukus į Didžiosios Britanijos sostinę nelieka nė kelių valandų vienam iš daugybės muziejų ir galerijų, galima bent pasivaikščioti gatvėmis ir paganyti akis į... transporto kamščius.
Ne, čia nepamatysite prabangių modelių, kokie kartais praskrieja Maskvos prospektais. Nebus sovietmetį menančių žiguliukų bei moskvičių karavanų ir laivus primenančių amerikietiškų mašinų. Nei sulipdytų pagal principą „pasidaryk pats“ ir judančių neaišku kokiu būdu, kokias kartais tenka pamatyti filmuose apie trečiojo pasaulio šalis.
Londoniečių mašinos – pačios įprasčiausios, akis užkliūva gal tik už Lietuvos keliais nevažinėjančių „Vauxhall“ („Opel“ giminaičių su vairu dešinėje pusėje). Užtat kai specialioje juostoje vienas už kito išsirikiuoja keli dviaukščiai autobusai, o tarp jų įsimaišo kebai, būna gražu žiūrėti.
Važiuojant, žinoma, skirtumas nedidelis. Tik tiek, kad raudonajame autobuse, jei jis bus tas tradicinis dviaukštis, galima pasėdėti aukščiau. O taksi – kur kas erdviau nei lietuviškame ir jį paprastai susistabdai gatvėje, o ne skambini iš eilės keliais numeriais, kol randi bendrovę, „turinčią mašiną kur nors netoli“.
Ilgainiui juodieji kebai tikriausiai taps retenybe, mat jau dabar didelė dalis automobilių nudažyti rožine, sidabrine, melsva, mėlyna, raudona, geltona ar dar kokia nors spalva, papuošti reklamomis, zebrų, tigrų ar kitokių gyvūnų atvaizdais, laivais, veidais.
„Pensininkai“ taksi iškeliauja į kitus miestus
Galima sakyti, kad taksi Londone atsirado dar tais laikais, kai apie savaeiges transporto priemones niekas net negalvojo. Tuomet tai buvo arklių traukiami vežimaičiai ir jau nuo XVII a. jiems buvo keliami tam tikri reikalavimai, susiję su saugumu bei kitais dalykais.
XIX a. pabaigoje pasirodė elektra, netrukus dyzelinu varomi automobiliai. Per vėlesnius dešimtmečius kebus gamino ne viena kompanija – nuo minėtos „Vauxhall, „Renault“, „Citroen“, „Fiat“ iki „Mitsubishi“ ir „Austin“.
Gerokai skirdavosi ne tik techninės taksi automobilių charakteristikos, bet ir išvaizda. Pavyzdžiui, XX a. pirmoje pusėje kai kurie turėjo trejas duris – atvira dalis greta vairuotojo buvo palikta bagažui. Salone būdavo įtaisytas papildomas suoliukas dar dviem ar trims keleiviams, atskiras šildytuvas ir apšvietimas.
„Austin“ sukurtas FX4 buvo vienas ilgiausiai – keturis dešimtmečius – gamintų britiškų mašinų modelių. 1997 m. šiuos taksi pakeitė modernesni TX1, kurių kaina prasideda nuo 25 tūkst. svarų.
Londono taksi turi atitikti nemažai saugumo reikalavimų, yra nuolat tikrinami, o „į pensiją“ išeina po 10-12 metų, nuvažiavę tūkstančius mylių. Tiesa, net ir tuomet jie gali būti naudojami, bet kituose Jungtinės Karalystės miestuose, kur reikalavimai yra ne tokie griežti. Tačiau didelė dalis automobilių parduodami kolekcionieriams ar tiesiog išardomi, o detalės panaudojamos.
Be žemėlapio – nė iš vietos
Transportas Londone – ne pats pigiausias malonumas. Autobuso bilietas kainuoja 2 svarus, vienkartinis metro bilietas – 4 svarus. Pigiau keliauti tik perkant bilietą dienai arba turint elektroninį bilietą.
Taksi piniginę palengvina dar labiau. Nuvažiuoti 1 mylią, priklausomai nuo savaitės dienos ir paros meto, kainuoja 4-7 svarus. 6 mylias (tai – maždaug pusvalandžio pasivažinėjimas) 14-23 svarai. Kelionė iš Hytrou oro uosto į miesto centrą atsieina 40-70 svarų. Palyginimui – iš toliausiai nuo Londono nutolusio Getviko oro uosto traukiniu galima atvažiuoti už 9,5 svaro, o Hytrou oro uoste sėsti į metro ir keliauti į centrą.
Bet kartais pasitaiko pasivažinėti taksi visai už dyką. Tereikia, kad vidury nakties namo keliaujantis taksistas pastebėtų gatve atokesniame rajone kėblinantį praeivį. Jei pasitaikys geraširdis vairuotojas, jis nepatingės žemėlapyje susirasti net pačią mažiausią gatvelę ir šiek tiek išsukti iš kelio.
Žemėlapis Londono kebų vairuotojams – būtina darbo priemonė, mat šis miestas išraizgytas ne itin ilgų, todėl mažai kam žinomų gatvių, o skirtinguose rajonuose gali pasitaikyti gatvių tokiais pačiais ar labai panašiais pavadinimais.
Tyrimai rodo, kad būtinybė atsiminti įvairius maršrutus gerina taksistų smegenų veiklą. Anot bbc.co.uk, toks atminties lavinimas padidina tam tikros smegenų dalies apimtį. Ši smegenų dalis paukščiams ir kitiems gyvūnams padeda rasti reikiamą kryptį. Atlikus magnetinio rezonanso tyrimus paaiškėjo, kad ši taksistų smegenų dalis yra didesnė nei kitų žmonių.
Patys vairuotojai pripažįsta, kad norint Londone greitai ir artimiausiu keliu nuvykti iki reikiamo objekto reikia nemažai įgūdžių. Jie esą išsiugdomi per maždaug trejetą metų. Taksistams prieš egzaminą tenka išmokti 400 maršrutų, tačiau jie gali būti paprašyti įveikti maršrutą, jungiančiu bet kuriuos du taškus.
Sakoma, kad sudėtingiausi maršrutai Londone jungia teatrą „Palladium“ Soho rajone ir Liverpulio gatvės stotį (abiejuose galuose yra nemažai vienakrypčių gatvių), Čelsį ir rajoną, vadinamą Tower Hamlets (tenka ne vieną kartą pervažiuoti Temzę), Spaniards kelią Hampstede ir Bromlį prie Bou minėtame Tower Hamlets (reikia pervažiuoti 48 gatves.
Londono taksistų žodynas
Butterboy – newly licensed driver
Clock (liet. laikrodis) – taksometras
Cock and Hen (liet. gaidys ir višta) – keliaujantys vyras ir moteris
Flyer (liet. lakūnas) – kelionė į Hytrou ar Getviko oro uostus
In and Out (liet. viduje ir lauke) – kelionė pirmyn-atgal
Legal (liet. teisėta) – mokestis be arbatpinigių
