Pareiškėjai teigė, kad ginčijama Kelių transporto kodekso nuostata įtvirtina išskirtines savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių keleivių vežimo bendrovių bei reguliarių reisų vežėjų, vykdančių veiklą iš autobusų stočių, teises bei veiklos sąlygas, sudaro prielaidas jiems monopolizuoti keleivių vežimą, diskriminuoti legaliai dirbančius privačius (užsakomųjų reisų) vežėjus, atimti keleiviams galimybę rinktis vežėją, transporto priemonės rūšį bei kainą. Pareiškėjai teigė, kad tokiu teisiniu reguliavimu iškreipiama sąžininga konkurencija tolimojo susisiekimo maršrutų keleivių vežimo rinkoje.
Konstitucinis Teismas konstatavo, kad santykiai, susiję su keleivių vežimu reguliariais reisais, ir santykiai, susiję su keleivių vežimu užsakomaisiais reisais, gali (ir turi) būti teisės aktais reguliuojami nevienodai – tas teisinis reguliavimas atspindi atitinkamos ūkinės veiklos ir atitinkamos rinkos specifiką, nes vieni vežėjai teikia vežimo paslaugas keleiviams, vykstantiems reguliariais reisais, o kiti – keleiviams, vykstantiems užsakomaisiais reisais. Šių santykių diferencijuotas teisinis reguliavimas savaime nelaikytinas nesąžiningų konkurencijos toje pačioje rinkoje sąlygų sudarymu. Beje, pati galimybė diferencijuotai teisiškai reguliuoti santykius, susijusius su keleivių vežimu reguliariais reisais, ir santykius, susijusius su keleivių vežimu užsakomaisiais reisais, šioje konstitucinės justicijos byloje nėra ginčijama.
Reguliarieji ir užsakomieji reisai skiriasi
Nutarime konstatuota, kad užsakomaisiais reisais visais atvejais galima vežti tik tokias keleivių grupes, kurios buvo sudarytos iš anksto, t. y. pateikus išankstinį užsakymą vežėjui ir su juo iš anksto sudarius vežimo sutartį.
Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad grupė, surinkta iš autobusų stoties teritorijoje ar netoliese, taip pat kitose tam skirtose vietose reguliarių reisų laukiančių keleivių, taip pat kitų asmenų, dėl kurių vežimo nebuvo pateiktas išankstinis užsakymas vežėjui ir su juo iš anksto nebuvo sudaryta vežimo sutartis, jokiu būdu negali būti laikoma iš anksto sudaryta keleivių grupe, nurodyta Kelių transporto kodekse. Pagal šį kodeksą vežėjai, teikiantys keleivių vežimo užsakomaisiais, o ne reguliariais reisais paslaugas, negali vežti tokių iš reguliarių reisų laukiančių keleivių, taip pat kitų asmenų, dėl kurių vežimo nebuvo pateiktas išankstinis užsakymas vežėjui ir su juo iš anksto nebuvo sudaryta vežimo sutartis, surinktų grupių ne tik iš gatvių ir aikštelių teritorijų, kurios ribojasi su autobusų stotimis (ir kurių ribas, kaip minėta, nustato savivaldybių institucijos), bet ir iš visų kitų vietų.
Iš reguliarių reisų laukiančių keleivių, taip pat kitų asmenų, dėl kurių vežimo nebuvo pateiktas išankstinis užsakymas vežėjui ir su juo iš anksto nebuvo sudaryta vežimo sutartis, surinktų grupių vežimas neatitiktų Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalyje esančio sąvokos „užsakomieji reisai“ apibrėžimo, užsakomųjų reisų paskirties.
Taigi Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas užsakomųjų reisų vežėjų vežėjams rinkti ir vežti keleivių grupes iš gatvių ir aikštelių teritorijų, kurios ribojasi su autobusų stotimis (ir kurių ribas, kaip minėta, nustato savivaldybių institucijos), reiškia, kad užsakomųjų reisų vežėjams draudžiama minėtose teritorijose sudaryti keleivių grupes, į jas surenkant reguliarių reisų laukiančius keleivius, taip pat kitus asmenis, dėl kurių vežimo nebuvo pateiktas išankstinis užsakymas vežėjui ir su juo iš anksto nebuvo sudaryta vežimo sutartis.
Tačiau šis draudimas neaiškintinas kaip apimantis ir draudimą užsakomųjų reisų vežėjams minėtose teritorijose įlaipinti į transporto priemonę ir iš ten vežti iš anksto sudarytas keleivių grupes, atitinkančias Kelių transporto kodekso 2 straipsnio 8 dalyje esantį iš anksto sudarytos keleivių grupės apibrėžimą.
