Ar galima kelionės išvakarėse „apsiginkluoti“ popierinėmis indulgencijomis ir tokioms situacijoms užbėgti už akių? Galima, sako ekspertai, tačiau yra keletas svarbių „bet“.
Biurokratų džiunglės
Senajame žemyne šiuo metu naudojama net 110 skirtingų modelių vairuotojo pažymėjimų. Natūralu, kad per atostogas pasiekęs kokį nors Dievo pamirštą Europos užkampį ar šalį, kurioje dokumentai rašomi hieroglifais, įtarimų gali sukelti lietuviškas vairuotojo pažymėjimas tik todėl, kad tenykščiai pareigūnai nieko panašaus anksčiau nebuvo matę. Valstybės įmonės „Regitra“ vyresniojo specialisto Algimanto Tarabildos teigimu, su tokiais nesusipratimais kelionių nuosavomis mašinomis mėgėjai susidūrė pačioje automobilizmo aušroje.
„Pirmoji konvencija, kurioje kalbama apie tai, su kokiais dokumentais turėtų keliauti vairuotojai, pradėta kurti 1909-aisiais, tačiau plykstelėjus Pirmajam pasauliniam karui, šių problemų sprendimas buvo atidėtas ramesniems laikams. Antrasis tarptautinis dokumentas, numatantis kelio ženklų ir tarptautinio vairuotojo pažymėjimo standartą, buvo priimtas Paryžiuje 1926-aisiais. Beje, šią konvenciją pasirašė ir Lietuva“, – pasakojo A.Tarabilda.
Jo teigimu, dar kartą tarptautinius kelionės dokumentus unifikuoti užsimota 1949-aisiais, kai iniciatyvos ėmėsi Jungtinės Tautos. Tąkart Ženevoje buvo užfiksuota, kokia informacija turėtų būti pateikiama nacionaliniuose ir kokia tarptautiniuose vairuotojo pažymėjimuose.
Paskutinioji Jungtinių Tautų tarptautinės saugaus transporto kelių eismo konvencija, dedikuota vairuotojų dokumentams, buvo priimta 1968-aisiais ir patikslino kai kurias su tarptautiniu vairuotojo pažymėjimu susijusias detales – šio dokumento galiojimo laiką, aiškiai apibrėžė, kas gali juos išduoti ir t. t.
Popierinė panacėja
Kaune reziduojanti bendrovė „Edastra“ savo interneto svetainėje skelbia, kad būtent ši konvencija įteisino tarptautinį vairuotojo pažymėjimą, kuriame aštuoniomis kalbomis pateikiama informacija apie nacionaliniame vairuotojo pažymėjime esančius įrašus. Pasak „Edastra“ strategų, tautinį vairuotojo pažymėjimą sudaro patikimai nuo klastojimo ir padirbinėjimo apsaugotos knygelė ir plastikinė kortelė, suteikiančios teisę vairuoti automobilį 180 pasaulio šalių.
Ši įmonė skelbiasi atstovaujanti Tarptautinei automobilių asociacijai, kuri išduoda tarptautinius vairuotojo pažymėjimus ne tik turistams ir verslininkams, bet visiems norintiesiems visame pasaulyje, nepriklausomai nuo tautybės. Vardijant tarptautinio vairuotojo pažymėjimo privalumus taip pat nurodoma, kad toks dokumentas nesukelia sunkumų norint nuomoti ir vairuoti automobilį įvairiose pasaulio šalyse, kurios turi įvairių reikalavimų vairuotojams.
Gundant įsigyti tokį dokumentą įspėjama, kad „daugelyje šalių reikalaujama turėti Tarptautinį vairuotojo pažymėjimą, o kai kuriose šalyse net privaloma“. Taip pat nurodoma, kad jo siekiant nereikia laikyti jokių vairavimo testų ir egzaminų, nes tarptautinis vairuotojo pažymėjimas išduodamas remiantis nacionalinės šalies vairuotojo pažymėjimu.
Neišnešiotas kūdikis
„Edsatra“ tinklapyje taip pat nurodoma, kad tarptautinis vairuotojo pažymėjimas išduodamas 10-čiai metų. A.Tarabilda tikino, kad maksimalus šio dokumento galiojimo terminas gali būti treji metai.
„Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad visose šalyse, kurios prisijungusios prie konvencijų, įteisinančių tarptautinį vairuotojo pažymėjimą, šio dokumento galiojimas yra griežtai ribojamas. Tarkime, Šiaurės Amerikoje su nacionaliniu vairuotojo pažymėjimu ir jo turinį atspindinčiu tarptautiniu vairuotojo pažymėjimu keliaudamas gali naudotis tol, kol galioja viza. Pasibaigus terminui, baigiasi ir tarptautinio vairuotojo pažymėjimo galiojimo laikas. Taip pat jis laikomas niekiniu, jei žmogus tampa nuolatiniu JAV ar Kanados gyventoju – tada būtina laikyti egzaminus ir gauti vietinį vairuotojo pažymėjimą. Analogiška tvarka galioja Australijoje, Pietų Korėjoje ir daugelyje kitų kraštų. Taigi kai kurių verslininkų teiginiai, jog tarptautinis vairuotojo pažymėjimas sprendžia visas jų problemas svetimoje šalyje, yra akių dūmimas“, – akcentavo A.Tarabilda.
Pasak „Regitros“ specialisto, tarptautinis vairuotojo pažymėjimas – neišvaizdi pilka knygelė – yra viso labo vertimas į aštuonias labiausiai paplitusias pasaulio kalbas. Jis jokiu būdu negali atstoti nacionalinio pažymėjimo (t. y. praradus nacionalinį vairuotojo pažymėjimą automatiškai prarandamas ir tarptautinis).
„1968-ųjų konvencijoje numatyta, kad kiekvienoje šalyje tik vyriausybė gali kokiai nors įmonei ar organizacijai deleguoti teisę išduoti tarptautinį vairuotojo pažymėjimą. Lietuvoje buvo sukurtas šio dokumento projektas, tačiau dėl įvairių priežasčių taip ir liko tik projektu. Vėliau, kai Europos Sąjunga priėmė sprendimą palaipsniui (iki 2033-jų) pakeisti esamus vairuotojo pažymėjimus unifikuotas, visame pasaulyje pripažįstamas korteles, toks tarptautinio vairuotojo pažymėjimo kūrimas apskritai tapo nepatrauklus“, – pasakojo ekspertas.
Jis akcentavo, kad Lietuvoje teisė išdavinėti tarptautinius vairuotojo pažymėjimus nėra niekam suteikta, todėl tai darantys yra apsišaukėliai.
A.Tarabilda pasakojo, kad prieš maždaug šešerius metus tokiu būdu keliauti į užsienį susiruošusius vairuotojus patuštinti piniginę siūliusi viena sostinėje veikusi bendrovė šio verslo atsisakė, sulaukusi griežtų policijos perspėjimų. Pašnekovas spėjo, kad kauniškė „Edastra“ arba pati liausis kvailinti žmones, arba padarys tai sulaukusi teisėsaugininkų dėmesio.
„Ji skelbiasi atstovaujanti kažkokiai tarptautinei asociacijai ir žada suteikti galimybę keliauti po visą pasaulį, tačiau tokių galimybių ir šiaip niekas nevaržo. Greičiau priešingai – išsiaiškinus, kad žmogus naudojasi nelegaliu dokumentu, rimtą problemą galima sukurti lygioje vietoje“, – perspėjo A.Tarabilda.
Įdomu, kad, tarkime, JAV išduodami tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai kainuoja apie 10 dolerių, o Lietuvoje jį parūpinti siūloma už 300 litų.
Nesusipratimai neišvengiami
Pasak vyresniojo „Regitros“ specialisto, atsidurti nemalonioje situacijoje, kai kurios nors užsienio šalies pareigūnai pradeda abejoti keliaujančiojo dokumentų tikrumu, gali bet kas ir bet kur.
„Priežastis labai paprasta – visur dirba žmonės, galimos klaidos“, – pripažino A.Tarabilda.
Jis patarė prieš tolimesnes keliones ne tik pasikeisti seno pavyzdžio vairuotojo pažymėjimus į naująsias korteles, bet ir pamąstyti, kokiais atvejais ir kur galima ieškoti pagalbos susidūrus su pareigūnų neišmanymu. Beje, tolimųjų reisų vairuotojai, ypač dirbantys buvusios SSRS teritorijoje, dažnai su savimi vežiojasi vertimų biure į rusų kalbą išverstus ir notaro patvirtintus svarbiausius dokumentus.
