Tuo metu 5,8 tonas Lietuvos aukso valdantis Lietuvos bankas šį turtą laiko Anglijos centriniame banke iš jo kasmet uždirba apie 800 tūkst. eurų.
Sumušė rekordą
Rugpjūčio pradžioje aukso kaina pasiekė psichologiškai reikšmingą 2 tūkst. JAV dolerių ribą. Tačiau rugpjūčio 13 dieną uncija (31,1034768 gramo) tauriojo metalo jau kainavo apie 1945 dolerius.
Lietuvos banko investicijų valdymo departamento prekybos skyriaus vadovė Rasa Platūkienė svarstė, kad auksas gali turėti savo vietą net ir smulkaus investuotojo portfelyje.
„Tradiciškai optimaliu portfeliu laikytas 60/40 santykis, t. y. 60 proc. akcijose ir 40 proc. saugiuose vertybiniuose (vyriausybiniuose) popieriuose. Dabar pastarieji garantuoja neigiamą grąžą, todėl rinkos dalyviai smarkiai kvestionuoja šį daug dešimtmečių egzistavusį optimalaus portfelio apibrėžimą. Kalbama kad 40 proc. diversifikatorius pats turėtų būti dar diversifikuojamas kažkokia dalimi vyriausybinius popierius keičiant į auksą“, – rugpjūčio 7 dieną paskelbtoje Lietuvos banko tinklalaidėje sakė ji.
Panašiai teigė ir Lietuvos banko valdybos pirmininko patarėjas Tomas Garbaravičius.
„Auksas gali turėti savo vietą investiciniame portfelyje. Vis dėlto, gyventojams tai nelabai tinkanti investicija, nes jos kaina yra labai nepastovi, sunkiai prognozuojama. Aplinkybės gali greitai apsisukti, gali užtekti to, kad atsirastų vakcina nuo koronaviruso ir tada aukso kaina gali nukristi“, – įspėjo jis.
Savo ruožtu Investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas Vytautas Plunksnis „Delfi“ sakė, kad auksas gali būti patrauklus hiperinfliacijos metu.
„Auksą daug kas suvokia kaip vertės išsaugojimo priemonę, kuri tą funkciją atliko tūkstančius metų. Iš kitos pusės, pagrindinis aukso trūkumas, kad jis negeneruoja pajamų ir už jo turėjimą arba saugojimą reikia mokėti.
Jei turi fizinio aukso, turėsi pasirūpinti, kaip jį apsaugoti. Jei turėsi per finansines priemones, tai irgi reikės mokėti tam tikrus mokesčius.
Šiuo metu yra daug diskusijų, kas bus su akcijų rinkomis, kas bus su ekonomikomis. Yra sakančių, kad gali būti hiperinfliacijos scenarijus. Dėl šių priežasčių auksas turi patrauklumo, bet mano manymu, iš esmės pajamų negeneruojantis turtas nėra labai geras smulkiam investuotojui“, – sakė jis.
Pašnekovas sutiko su R. Platūkiene, kad auksas gali užimti dalį 40 proc. portfelio „diversifikatoriaus“.
„Obligacijos generuoja itin mažą grąžą, o rizika yra išaugusi. Tai reikia svarstyti, kuo jas pakeisti, bet ar tai tikrai yra auksas, nebūčiau toks tikras. 5–10 proc. dar suvokiama, o dėl didesnių dalių reikia aiškaus įsitikinimo, kad auksas brangs“, – sakė V. Plunksnis.
Įdarbintas Lietuvos auksas
Lietuvos banko tinklalaidėje kalbėjęs T. Garbaravičius papasakojo, kad Lietuva dar nuo Nepriklausomybės atkūrimo turi 5,8 tonas aukso, kurio vertė svyruoja apie 300 mln. eurų.
„Tai sudaro apie 7 proc. visų mūsų atsargų“, – nurodė jis.
T. Garbaravičiu sakė, kad auksas – specifinis, tačiau vis tiek svarbus turtas.
„Kai laikai neramūs, jo reikšmė ir vertė padidėja. Šiuo metu (ir paprastai) taip yra dėl trijų pagrindinių priežasčių. Pirma, netikrumas pasaulyje yra labai padidėjęs dėl geopolitinių, ekonominių priežasčių. Baiminamasi, kad priemonės, kurių imamasi ekonomikoms gelbėti, ilgainiui padidins infliaciją. Tiesa, dėl to negalime būti tikri, nes iki šiol centriniams bankams jos sukurti nepavykdavo.
Antra priežastis – alternatyvų ne tiek ir daug. Saugios alternatyvos generuoja neigiamą grąžą. Auksą reikia saugoti, bet yra lūkestis, kad jo vertė gali ir toliau didėti.
Trečia priežastis – susiformavę lūkesčiai. Nemaža dalis investuoja dėl to, kad kiti investuoja. Tai yra burbulo požymis. Tačiau, kol netikrumo tiek daug, tol nėra požymių, kad ta „aukso karštligė“ pasikeistų“, – dėstė centrinio banko atstovas.
Savo ruožtu R. Platūkienė papasakojo, kad Lietuvos bankas investuodamas auksą naudoja du finansinius instrumentus, tai – terminuoti aukso indėliai ir aukso apsikeitimo sandoriai.
„Terminuoti aukso indėliai yra vieni rizikingiausių sandorių kredito rizikos prasme, nes jiems nėra sudaromos juridinės išankstinės sutartys tarp sandorio šalių. Todėl LB labai nedaug sudaro terminuotų indėlių, apsiriboja tik centriniais bankais. Šių indėlių palūkanos istoriškai yra vienos žemiausių rinkoje, svyruoja apie 0 proc.
Aukso apsikeitimo sandoriai (angl. gold swap) yra sandoriai, kuriems iš anksto pasirašomos tarptautinės standartizuotos sutartys tarp sandorio šalių. Tai svarbu, nes taip apsisaugoma nuo rinkos rizikos, kompensuojami nuostoliai dėl sandorio šalies bankroto. Tai saugūs finansiniai instrumentai ir jais LB daugiausiai remiasi, kalbant apie aukso investavimą.
Aukso „swap`o“ esmė yra laikinas aukso keitimas į kitą valiutą, terminuotam laikotarpiui, įsipareigojant auksą išpirkti ateityje už sandorio metu nustatytą kainą. Iš esmės tokiais sandoriais finansinę grąžą gauname iš skirtingų valiutų palūkanų normų skirtumo atskirais laikotarpiais“, – pasakojo ji.
R. Platūkienė atskleidė, kad vidutinė investicinė grąža iš aukso apsikeitimo sandorių yra 0,35 proc., o per pastaruosius 10 metų, vidutiniška grąža siekė 0,4 proc.
„Tai gana geras rezultatas. Per 10 metų uždirbta daugiau nei 8 mln. eurų. T. y. po 800 tūkst. eurų kasmet“, – tinklalaidėje sakė ji.
2020 metais Lietuvos bankas į valstybės biudžetą šiemet pervedė 13,771 mln. eurų pelno įmoką – 8,4 proc. daugiau nei 2019 metais. Iš viso Lietuvos bankas pernai uždirbo 25,445 mln. eurų pelno.
Parsivežti neplanuoja
5,8 tonos Lietuvos aukso saugomos Anglijos centriniame banke.
R. Platūkienė pasakojo, kad Lietuvos bankas aukso saugojimo kaštų apskritai nepatiria, nes už investuoto aukso saugojimą sumoka sandorio šalys.
„Yra atskiri atvejai, epizodai, kai sąlygos yra tikrai nepalankios investavimui ir nieko uždirbti neįmanoma. Tuomet dalis aukso būna saugoma Anglijos centrinio banko saugyklose. Už tą saugojimą reikia mokėti, bet mokestis yra nedidelis, lyginant su investicinėmis pajamomis.
Jis sudaro 3,5 penso už vieną aukso luitą per dieną. Jei LB visą savo auksą laikytų neinvestuotą Anglijos centriniame banke ištisus metus, tai mums kainuotų 6 tūkst. svarų arba kiek daugiau nei 6,5 tūkst. eurų.
Mes per metus vidutiniškai iš aukso palūkanų normų rizikos faktoriaus uždirbame 800 tūkst. eurų, tai 6 tūkst. yra juokinga suma“, – teigė centrinio banko atstovė.
Savo ruožtu T. Garbaravičius paaiškino, kad jei Lietuva nori iš savo aukso ką nors uždirbti, turi jį laikyti Londone arba Niujorke – pasaulio aukso finansų centruose.
„Jei jis būtų parvežtas ir laikomas Lietuvoje, tai jį patys ir saugoti turėtume, ir nebegalėtume jo įdarbinti. Pavyzdžiui, Lenkija pastaraisiais metais dali aukso susigrąžino į savo šalį. Daug motyvų pateikta nebuvo. Sakyčiau, tai panašiau į simbolinį, politinį gestą. Viena priežasčių gali būti pasiruošimas „juodai dienai“, bet mūsų atveju, aukso vertė nėra didelė. Kita vertus, tai gali būti signalas, kad laikai neramūs. Šiuo metu kai kurios valstybės Rytuose didina savo aukso atsargas. Geopolitinė įtaka didėja“, – svarstė jis.
