Štai JAV centrinis bankas „kiekybinio ekonomikos skatinimo“ programą aktyviai vykdo nuo pat pasaulinės finansų krizės pradžios, o Europos centrinis bankas, kurį laiką buvęs kiek pasyvesnis, šią žiemą pasidarbavo iš peties ir Naujųjų metų proga išspausdino kone 1 trln. eurų, aplenkė JAV ir pakilo į pirmą vietą pinigų spausdinimo varžybose.
Taigi, galima nesunkiai apskaičiuoti, kad Europos centrinis bankas, siekdamas skatinti ekonomiką, vien šią žiemą it Kalėdų Senelis kiekvienam estui ir kitiems euro zonos gyventojams padovanojo po 3 tūkst. eurų. Dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, tačiau kyla natūralus klausimas, kokį poveikį šios „dovanos“ ilgainiui turės euro ir dolerio vertei, juolab kad į šias pinigų spausdinimo varžybas aktyviai įsitraukia ir kitos valstybės. Juk šiek tiek atskiedus vyną vandeniu, galima to ir nepastebėti, tačiau jei be saiko skiesi toliau, kas nors galų gale supras, kad tai nebe vynas, o paprasčiausias vanduo... Tuomet įtikinti gyventojus, kad karalius nėra nuogas, bus misija neįmanoma.
Pasauliniai valiutų karai
Tebesitęsianti Europos valstybių skolų krizė ir vangus JAV ekonomikos atsigavimas verčia manyti, kad JAV ir Europos centriniai bankai pasiraitoję rankoves ir toliau spausdins vis daugiau dolerių bei eurų. Iš dalies jie priversti taip elgtis, nes, bijodami antrosios ekonominio nuosmukio bangos, gyventojai ir įmonės skolinasi gana vangiai ir yra labiau linkę taupyti pinigus juodai dienai. Tad susidaro gana paradoksali padėtis, kai, nepaisant rekordiškai žemų palūkanų normų, ekonomika neauga, nes gyventojai ir įmonės mieliau taupo, o ne skolinasi ir leidžia pinigus vartojimui bei investicijoms. Esant tokiai situacijai, centriniai bankai ieško „netradicinių“ ekonomikos skatinimo būdų, o laiko patikrintas ir efektyviausias būdas yra tiesioginis pinigų įliejimas į ekonomiką, arba pinigų spausdinimas.
Tačiau kaip vyno skiedimas vandeniu blogina jo kokybę, taip ir pinigų spausdinimas ilgainiui mažina valiutos vertę. Tai labai nepatinka Kinijai, Japonijai ir naftą eksportuojančioms arabų šalims, kurios yra sukaupusios milijardinius rezervus JAV doleriais ir eurais – juk kiekvienas pinigų spausdinimo etapas sumažina šių rezervų tikrąją vertę.
Be to, silpnėjanti valiuta atpigina šalyje gaminamas prekes bei paslaugas ir taip didina šalies tarptautinį konkurencingumą. Belieka prisiminti, kaip atpigus Lenkijos zlotui lietuviai masiškai dalyvavo apsipirkimo vojažuose į Suvalkų krašto parduotuves. JAV dolerio ir euro silpnėjimas lemtų didėjantį JAV ir Europos tarptautinį konkurencingumą, o sumažėjusios darbo jėgos sąnaudos leistų pritraukti užsienio investicijų ir susigrąžinti dalį į Azijos šalis emigravusių gamybos įmonių. Tai ne tik skatintų eksportu paremtą ekonomikos augimą, bet ir ilgainiui leistų iš JAV bei Europos į kitas šalis eksportuoti aukštą nedarbo lygį.
Tačiau tokia perspektyva anaiptol nežavi Kinijos, Japonijos ir kitų pramoninių valstybių, nes jos pagrįstai gali manyti, kad būtent jos bus tos šalys, į kurias JAV ir Europa eksportuos savo nedarbą. Taigi, JAV ir Europos centriniams bankams aktyviai spausdinant pinigus, kitų šalių centriniai bankai irgi nesėdi rankų sudėję, priešingai – taip pat vis aktyviau įsitraukia į pinigų spausdinimo pasiutpolkę. Tokia situacija verčia centrinius bankus dalyvauti valiutų karuose, kuriuose kiekviena šalis lenktyniauja, kuri prispausdins didžiausią kiekį pinigų ir labiau nuvertins savo valiutą kitų valiutų atžvilgiu. Įdomu tai, kad į šį žaidimą įsitraukė net stabilumo ir saugumo garantu laikyta Šveicarija, kuri ilgai spyriojosi, bet vis dėlto neatsilaikė pagundai įpilti vandens į statinę savo labai kokybiško Šveicarijos franko vyno.
Ar man gelbėti tave, ar grimzti kartu gilyn?
Prasidėjus pasaulio finansų krizei, investuotojai pradėjo ieškoti saugaus prieglobsčio savo pinigams ir prisiminė Šveicariją – ilgametį finansinio saugumo ir stabilumo simbolį. Jie ėmė masiškai pirkti Šveicarijos frankus, tikėdamiesi, kad ši valiuta atlaikys visas krizės negandas ir išsaugos savo vertę. Tačiau toks Šveicarijos franko populiarumas netruko pakelti šios valiutos vertę iki rekordinių aukštumų, o tai pradėjo daryti neigiamą įtaką Šveicarijos ekonomikai. Didžiausios Šveicarijos įmonės net viešai pagrasino, kad jei Šveicarijos frankas ir toliau stiprės tokiu pagreičiu, jos bus priverstos iškelti savo gamybą į kitas šalis.
Šveicarijos centrinis bankas netrukus pareiškė, kad stiprėjanti valiuta kelia grėsmę Šveicarijos ekonomikai ir kad Šveicarijos frankas nuo 2011 m. rugsėjo 6 d. nebus brangesnis negu 83,3 euro cento, tai yra Šveicarijos frankas nuo šiol grims kartu su euru. Tą pačią dieną Šveicarijos frankas prarado kone 10 proc. savo vertės kitų valiutų atžvilgiu, o mitas, kad tai yra saugi valiuta, buvo sugriautas.
Šveicarija anaiptol nebuvo vienintelė šalis, įsitraukusi į pinigų spausdinimo ir valiutų karų žaidimą. Tad situacija pasaulinėje valiutų rinkoje tampa panaši į vyno virtimo vandeniu pasaką, kai visi sutarė į puotą atsinešti po butelį vyno ir supilti į bendrą statinę, tačiau puotai prasidėjus paaiškėjo, kad statinė yra pilna vandens, nes kiekvienas sugalvojo pagudrauti ir atnešti vandens vietoj vyno – juk vis tiek visi kiti atsineš vyno, tai nieko nenutiks, jei statinėje esantis vynas šiek tiek atsiskies. Tačiau tokia strategija veda labai pavojingu keliu – ilgainiui tokia politika lems masinį popierinių pinigų nuvertėjimą, milžinišką infliaciją, prarastas gyventojų santaupas ir sugriautą pasitikėjimą, kuriam sugrąžinti gali prireikti ne vieno dešimtmečio.
Kur du pešasi – trečias laimi
Liaudies išmintis byloja – kur du pešasi, trečias laimi. Stebint JAV federalinių rezervų banko ir Europos centrinio banko pastangas laimėti pinigų spausdinimo varžybas, būtent toks scenarijus atrodo labiausiai tikėtinas, tačiau kyla natūralus klausimas – kas yra tas trečias? Be abejo, laimėtojai bet kuriuo atveju turėtų būti spausdintuvų pardavėjai. Juokai juokais, bet situacija gali tapti anaiptol nelinksma. Kai pešasi euras su doleriu, laimi infliacija, o tai – rimtas dalykas. Šį teiginį puikiai iliustruoja tarpukario Vokietijos pavyzdys, kai 1923 m. infliacija įsibėgėjo tiek, kad produktų kainos vidutiniškai padvigubėdavo kas dvi dienas, o duonos kepalo kaina siekė 3 mlrd. Vokietijos markių. Jei Lietuvoje būtų panašaus masto infliacija, gyventojas, gavęs 1 tūkst. litų darbo užmokestį ir išvykęs mėnesiui atostogų, grįžęs rastų vos 6 centus…
Tiesa, toks spartus pinigų nuvertėjimas tam tikra prasme skatina ekonomikos augimą, nes verčia išlaidauti, tačiau esant tokio masto infliacijai finansų sistema nustoja funkcionuoti, nes niekas nebenori taupyti ar skolinti, taigi ekonomikos augimas ilgainiui sustoja. Juk niekas nesutiktų atostogoms paskolinti dar 1 tūkst. litų – to paties tūkstančio litų vertė po mėnesio siektų viso labo 6 centus. Taigi, įsibėgėjantys valiutų karai kelia pasaulinės hiperinfliacijos grėsmę, o šiame kontekste, kaip sakė garsusis investuotojas George’as Sorosas, „JAV doleris bus pati blogiausia valiuta pasaulyje... išskyrus visas kitas“.
(Ne)saugus kaip auksas
Atrodytų, kad, siaučiant pinigų spausdinimo karams, savo santaupas gyventojai galėtų apsaugoti investuodami į auksą, tačiau ar tikrai taip yra? Didžiosios depresijos laikais JAV prezidentas Franklinas Rooseveltas visiems gyventojams įsakė JAV centriniam bankui parduoti auksą už kiek mažiau nei 21 dolerį už unciją. Nepaklusus šiam nurodymui, grėsė 10 tūkst. JAV dolerių (šiuo metu tai sudarytų kone 200 tūkst. JAV dolerių) arba 10 metų įkalinimo bausmė, tad reikia pripažinti, kad motyvacija paklusti išties buvo nemaža. Kaip ir buvo galima tikėtis, netrukus JAV doleris nuvertėjo ir prarado apie trečdalį savo vertės, o auksas atitinkamai pabrango iki 35 JAV dolerių už unciją.
Gudresni ir įžvalgesni gyventojai savo aukso JAV centriniam bankui neatidavė ir išvežė jį saugoti į Šveicarijos bankus. Šiuo metu uncija aukso kainuoja kone 1 600 JAV dolerių, taigi gyventojas, kuris prieš 80 metų neatidavė savo aukso JAV centriniam bankui ir išvežė jį saugoti į Šveicariją, šiuo metu yra kone 80 kartų turtingesnis.
Prasidėjus pasaulinei finansų krizei, investuotojai, susigundę panašiomis istorijomis, pradėjo masiškai investuoti į auksą. Jo kaina vos per trejus metus pakilo nuo 700 iki 1 800 JAV dolerių už unciją. Tačiau aukso karštinė šio metalo kainą sukėlė iki neregėtų aukštumų. Be to, daug investicijų nukreipta ne į patį auksą, o į aukso sertifikatus ar išvestines finansines priemones, tad gali būti, jog aukso laukia panašus likimas, kaip ir nekilnojamojo turto kainų burbulo.
Taigi, vienintelis pastovus dalykas bent jau artimiausiu metu bus nepastovumas. Pasaulio lyderiams reikėtų kartu susėsti ir susitarti dėl naujos pasaulinės pinigų sistemos, nes JAV doleris nebegali vienas tempti pasaulinės valiutos naštos. JAV ekonomika 1960 m. sudarė kone 40 proc. viso pasaulio bendrojo vidaus produkto, tačiau 2012 m. ši dalis tesiekė 20 proc. ir mažėja toliau. Kitu atveju egzistuoja nemaža grėsmė, kad pasaulis įsivels į pinigų spausdinimo ir valiutų karų epochą, kurios vienintelė laimėtoja bus infliacija.
