Pagal Tarptautinės energetikos agentūros plėtros scenarijus, atsigavus pasaulio ekonomikai, energijos išteklių kainų šuolis bus daug didesnis ir staigesnis, negu manyta iki šiol. Pagal naujausią prognozę naftos kaina 2030 m. bus 80 proc. aukštesnė ir sieks apie 130 USD už barelį.
Kaina suskaičiuota, įvertinant 2007 m. dolerio už barelį vertę. Kadangi investicijos į naftos gavybą yra karpomos ir atidedamos ateičiai, net ir saikingas ekonomikos atsigavimas gali sukelti naftos ir jos produktų pasiūlos trūkumą rinkoje, o tai vėl pakeltų kainas į nepageidaujamas aukštumas jau 2013 m.
Neramioji Afrika
Naftos ir dujų gavyba Afrikos šalyse gali padidinti ir taip susikaupusį nemažą socialinių ir ekonominių problemų mastą. „Credit siusse“ specialistų teigimu, išžvalgytų naftos atsargų Afrikoje yra 117,5 mlrd. barelių, o tai sudaro 9,5 proc. pasaulinių atsargų. Pagrindiniai Afrikos angliavandenilių ištekliai sukoncentruoti Libijoje, Nigerijoje, Angoloje, Alžyre ir Egipte.
Kaip teigiama BP statistinėje apžvalgoje, kontinentas užima trečiąją vietą pagal naftos kiekį pasaulyje po Vidurio Rytų ir Rusijos kartu su NVS šalimis. Nafta – pagrindinis JAV interesas Afrikoje. Per ateinančius penkerius metus JAV planuoja padidinti naftos importą iš šio kontinento nuo 15 iki 25 proc.
Žemyne yra daug mažai išžvalgytų vietų, todėl ekspertai prognozuoja, kad išlieka didelė tikimybė atrasti naujų naftos telkinių. Tokį požiūrį patvirtina neseniai atrasti telkiniai Ugandoje ir Ganoje.
Išžvalgytų telkinių ir dujų atsargos juodajame kontinente per paskutiniuosius dešimt metų padidėjo 15 proc., o visame pasaulyje – tik 8 proc. Iki 1980 m. manyta, kad daug gamtos išteklių leistų besivystančiose šalyse sėkmingai įveikti pereinamąjį laikotarpį ir pasiekti pramonės vystymosi etapą, kaip tai atsitiko Australijoje ir JAV.
Šiandien daugelyje analitinių darbų jau prabilta apie „išteklių prakeiksmą“, kuris stabdo ekonomikos augimą šalyse, turinčiose daug gamtinių išteklių. Klasikinis šio deindustrializacijos reiškinio aiškinimas – vadinamoji „Olandijos liga“.
„The Economist“ leidinio žurnalistai pradėjo naudoti šį terminą 1977 m. Jis apibūdina gamybos mažėjimą Olandijoje po to, kai 60-aisiais buvo atrasti ir pradėti eksploatuoti dideli šios šalies gamtinių dujų telkiniai. Šiandien šiuo terminu apibūdinama situacija, kuomet atradus vertingų gamtinių išteklių, kiti šalies ekonomikos sektoriai pradeda nykti.
Už naftą gaunama užsienio valiuta stiprina vietinę valiutą, o dėl to šalies eksportas tampa nekonkurencingas. Šalis tampa visiškai priklausoma nuo importo, griaunamas žemės ūkis ir tradicinės pramonės šakos. „Išteklių prakeiksmas“ naujausiuose tyrimuose gavo naują pavadinimą – „Nigerijos liga“. Gamtinių išteklių gausa sukelia konfliktus ir šalies valdymo problemas, nes bandoma iš naujo pasidalinti atrastas gėrybes.
Korupcija, pelno troškulys, pilietinė nesantaika, neišsprendžiamos ir įsisenėjusios socialinės problemos stabdo reformas, infrastruktūrinius projektus ir šalių ekonomikos plėtrą. „Afrikos šalių, neturinčių naftos, ekonomika 1970–1993 m. augo keturis kartus greičiau“, – teigia knygos „Untapped: The Scramble for Africa's Oil“ autorius John Ghazvinian.
Išeitis iš susidariusios situacijos – sutelkti dėmesį į valstybinių institucijų stiprinimą ir valdžios atsakomybės didinimą. Čikagos universiteto Ekonomikos fakulteto profesorius siūlo Afrikos šalims pasinaudoti Norvegijos ir Aliaskos patirtimi panaudojant pajamas, gaunamas už gamtinius išteklius.
Profesorius, būdamas Venesuelos vyriausybės patarėju 1974 m., siūlė pritaikyti minėtų šalių patirtį, tačiau nei šios šalies, nei 1979 m. Meksikos vyriausybės nepasinaudojo jo patarimais ir nuėjo savo keliu. Norvegijoje priimta nuostata, kad visi po Norvegijos jūra esantys gamtos ištekliai yra šalies piliečių kapitalas, kurį jie privalo perduoti ateities kartoms.
Gaunami už naftą pinigai patenka į specialiai sukurtą fondą, kuris investuoja visame pasaulyje, o į šalies biudžetą patenka tik investicijų pelnas. Kitas profesoriaus pateiktas pavyzdys, kada į šalies biudžetą patenka tik pelnas už naftos dolerius, – Aliaska. Kiekvienais metais šalies piliečiai gauna dalį pelno iš investicinių fondų.
Brazilija mažins skurdą
Brazilijos prezidentas Luizas Inacio Lula da Silva pareiškė, kad pajamas, kurios bus gautos iš neseniai atrastų naftos telkinių, skirs kovai su skurdu šalyje. Pasak prezidento, jis žada šias lėšas investuoti į technologijų plėtrą ir švietimą. Pareiškime pažymėta, kad šalis nesiruošia likti vien naftos žaliavos eksportuotoja ir sieks plėsti naftos perdirbimo pramonę.
Priminsime, kad prieš keletą metų Brazilijos kontinentiniame šelfe buvo atrasti vieni iš didžiausių pasaulyje naftos telkinių. „Tupi“ ir „Carioca“ naftos telkiniai yra atitinkamai 8 ir 33 mlrd. barelių. Telkinys „Carioca“ yra trečiasis pagal dydį pasaulyje ir didžiausias atrastas per paskutinius 30 metų. Vienintelis jų trūkumas – telkiniai yra 1,5 km žemiau jūros dugno, todėl jų eksploatacijai reikalingos didelės pradinės investicijos.
Nors Brazilijos ekonomika yra didžiausia Lotynų Amerikoje ir antra po JAV kontinente, joje taip pat ryškiausias skirtumas tarp turtingųjų ir vargšų. 2005 m. duomenimis, šalyje, kurioje suskaičiuojama 190 mln. gyventojų, 31 proc. žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Brazilija pernai rudenį atsisakė kvietimo į naftos eksportuotojų klubą.
Perspektyvusis Azerbaidžanas
Prieš šimtą metų seras Halford Mackinder, plėtodamas geopolitinę Eurazijos kaip pasaulio centro teoriją, pareiškė, kad žemės į šiaurę ir į rytus nuo Kaspijos jūros gali tapti istorijos geografine ašimi. Didele dalimi šis spėjimas atspindi Uzbekijos padėtį, kurios dujų telkinių svarba po daugiatautės TSRS žlugimo didėja.
Taip pat šiuos žodžius galima priskirti Azerbaidžanui, kurio vaidmuo Pietų Kaukaze yra labai svarbus Europos Sąjungai, Turkijai ir Rusijai. Azerbaidžanas yra patikimas ir efektyvus Kaspijos regiono energijos šaltinių tranzito į Vakarų Europą ir už jos ribų partneris. Tačiau pernai metų Gruzijos įvykiai ir ES šalių delsimas pradėti „Nabuco“ projektą Baku politikus gali priversti peržiūrėti savo šalies strateginius prioritetus.
Valstybinė Azerbaidžano naftos kompanija (SOCAR) neseniai su Rusijos monopolininke „Gazprom“ pasirašė memorandumą dėl Azerbaidžano dujų tiekimo į Rusiją rinkos kainomis. Tokie Baku sprendimai iš dalies gali būti susiję ir su įsisenėjusia Kalnų Karabacho problema. Kartu su memorandumo pasirašymu paskelbta, kad dvigubėja naftos kiekiai, tiekiami į Novorosijską – nuo 25 iki 50 tūkst. barelių per dieną.
Naftotiekio iš Baku į Novorosijską pajėgumas yra 100 tūkst. barelių per dieną. Tokie kiekiai juo iš senųjų verslovių į Novorosijską tiekti 90-ųjų pabaigoje, tol, kol nebuvo atidarytas naftotiekis Baku–Tbilisis–Ceyhan (Turkija), į kurį nafta tiekiama jau iš naujų verslovių – 2005 m. pradėtų eksploatuoti „Azeri“ ir „Čigar“ telkinių bei 2008 m. pradėto eksploatuoti „Giunešli“. Šie telkiniai sutrumpintai vadinami AČG.
Balandžio mėnesio duomenimis, per dieną vien šiose trijose verslovėse buvo išgauta 120 tūkst. t naftos ir 23 mln. m³ dujų. Tačiau Azerbaidžanas yra ne tik stambus naftos ir dujų eksportuotojas, bet ir svarbus Turkmėnijos energijos šaltinių tranzitui.
Ekspertai teigia, kad pats protingiausias būdas tiesti naftotiekį ir dujotiekį yra Kaspijos jūros dugnu, tačiau nedraugiškas Iranas žvangina ginklais, vos tik pradedama diskutuoti šiuo klausimu. Kaspijos šelfas yra padalintas į begalę rėželių.
