Daugumas sandorių buvo atlikta automatinėje prekyboje ir tai sako apie investuotojų suaktyvėjimą – paniškai pasitraukiančius vis aktyviau bandoma perpirkti, nes akcijų kainos pasiekė itin patrauklius lygmenis. Vis dėl to stabilizavimosi požymių kainų pokyčiuose, kai 16 pozicijų pigo daugiau nei 10 proc. sunku įžvelgti. Tikėjimą dėl išėjimo iš kritinio kritimo skatina tik rekordiniai sandorių skaičiai ir auganti apyvarta, kas leidžia iš rinkos pasitraukti vis daugiau panikuojančių investuotojų. Indekso augimą stabdo sužlugusi prekybos finansavimo sistema naudojant atpirkimo sandorius.

Suveikus daugeliui priverstinių pardavimo mechanizmų finansuotojai, kurie atsainiau valdė skolinimo riziką susiduria su likvidumo problema, nes neįmanoma parduoti reikiamą akcijų kiekį. Priverstinai parduodami akcijų kiekiai, kurie nebuvo realizuoti, yra perkeliami į kitą dieną ir kadangi jau stengiamasi parduoti akcijas bet kokia kaina sekančią dieną vėl stebime maksimaliai leistiną kainos kritimą. Pastarasis pokytis priverčia suveikti kitų skolintojų apsaugos mechanizmus ir rinka papildoma dar didesniais akcijų kiekiais, kurie taip pat skatina kritimą dar sekančią dieną. Tokia grandininė reakcija verčia akcijas pigti daugiau nei siekia bet kokie loginės suvokimo ar vertinimo ribos.

Ši situacija gali išsispręsti labai paprastai, tačiau skausmingai daugeliui smulkiųjų investuotojų, kurie susiviliojo atpirkimo sandoriais. Augančios apyvartos rodo, kad vis daugiau investuotojų perperka į krizę papuolusių vertybinius popierius. Anksčiau ar vėliau šie atpirkimo sandoriai turėtų paprasčiausiai baigtis, o jų uždarymą lengvina tai, kad kapitalizacijoms mažėjant reikia vis mažiau lėšų norint perpirkti didelius akcijų kiekius. Per paskutinius du – tris mėnesius didelė dalis vertybinių popierių atpigo 50 – 70 proc. Situacijos sureguliavimas galimas, tačiau jis bus skausmingas, nes didelė dalis investuotojų, kurie buvo sėkmingi paskutinius 3 – 7 metus gali baigti savo karjerą su nuliu arba su skolomis. Jų grįžimas į rinką bus apribotas arba apsunkintas, nes jie paprasčiausiai neturės laisvų lėšų. Šioje situacijoje yra itin gerai, kad Vilniaus birža nėra uždara, kaip tai buvo prieš prisijungiant prie OMX tinklo ir akcijų kainoms nukritus iki absurdiškų lygmenų mus turėtų pasiekti lėšos iš kitų šalių investuotojų – suveiks susisiekiančių indų principas, nes geros progos uždirbti kartojasi retai ir dažniausiai, kaip bebūtų gaila, sutampa su kriziniu laikotarpiu.

Be vidinių problemų dėl likvidumo trūkumo išsprendimo sunku bus sulaukti atsitiesimo, tačiau tokiu tempu vidinės problemos turėtų būti greitai sprendžiamos – tai rodo didėjantis sandorių skaičius, apyvartos ir staigiai besileidžiančios akcijų kainos. Būtų, ko gero, blogiau jei rinkoje tvyroto štilis ir ilgą laiką ji merdėtų. Dabartinė situacija leidžia matyti išeities būdą ir tai, kad situacija turi greitai išsispręsti.

Be vidinių problemų sprendimosi galima stebėti ir išorines pasaulio pastangas stabilizuoti rinkų funkcionalumą. Jau pasibaigus prekybai Vilniaus biržoje buvo paskelbta, kad JAV centrinis bankas, Europos centrinis bankas ir dar keturi centriniai bankai kartu mažina bazines palūkanų normas iki 0,5 proc. punkto. Tai leido indeksams pasaulinėse rinkose pasistiebti 5 – 7 proc. per trumpą laiką. Vėliau augimas buvo eliminuotas arba sumažintas.

Vienas rinkų gaivinimo planas problemų neišsprendžia tačiau tokių komponenčių visuma duos efektą su tam tikru užvėlavimu. Pagrindinė problema yra ta, kad pasitikėjimas rinkoje yra nukritęs iki minimumo ir šiandien tik Vyriausybės ir Centriniai bankai gali jį vėl atkurti savo intervencijomis. Gerai yra tai, kad visa apimanti finansų krizė kirto ir žaliavoms, kas sumažino infliacinį spaudimą ekonomikoms ir tuo pačiu praplėtė gelbėjimo arsenalą. Vieną iš jų jau matėme. Džiugu tai, kad Vyriausybės pradeda dirbt vieningai ir išnyksta chaotiškų veiksmų išbalansavimas.

Grįžtant į vilniaus biržą galima tik išvardinti, kad trečiadienį maksimaliai pigo „Dvarčionių keramikos“, „Invaldos“, „Kauno energijos“, „Lifosos“, „Limarko laivininkystės kompanijos“, „Sanito“, „Snoro“ paprastos bei privilegijuotos akcijos.

Didelė dalis kitų pozicijų taip pat buvo artimos maksimaliems kritimams ir visose šiose pozicijose priežastimi buvo nepakankamas likvidumas, kuris iššauktas paniškų bei priverstinių akcijų pardavimų ir pirkėjų suvokimo, kad dalis investuotojų priverstinai parduos savo akcijas nežiūrint į kainą. Tokia situacija pinigų turėtojai su malonumu naudojasi. Didelė dalis akcijų yra atpigusi iki lygmenų, kuriuos galima būtų pateisinti tik neišvengiamu bendrovės bankrotu, tačiau tarp biržoje kotiruojamų aktyviau prekiaujamų bendrovių tokių situacijų praktiškai nėra.

Krizinėje situacijoje aktyviausiai prekiaujama TEO LT, AB, „Lifosos“ ir „Ūkio banko“ akcijomis, kurių apyvartos trečiadienį viršijo po 2 mln. litų. Visos minėtos bendrovės pritraukia vis didesnius pirkėjų pulkus dėl patrauklių įvertinimų. TEO akcijos jau galima daryti prielaidą kad pasižymės apie 15 proc. pajamingumo dividendais nuo esamos akcijų kainos. Tuo pat metu „Lifosos“ akcijos jau įvertintos praktiškai mažiau nei įmonė turi grynųjų pinigų sąskaitoje, o „Ūkio bankas“ vertinamas mažiau nei 40 proc. buhalterinės vertės.

Galima pastebėti, kad bene geriausiai laikosi dividendinį pajamingumą užtikrinančios TEO akcijos, kurios pigo 7 proc. iki 1,56 lito. Tuo tarpu „Lifosos“ akcijos pasiekė didžiausią visų laikų apyvartumą, kai buvo perparduota 65,6 tūkst. akcijų arba daugiau nei 6 proc. visų smulkių akcininkų valdomų bendrovės vertybinių popierių.

JT finansų makleris Marius Dubnikovas